Prisikelkime iš padarytų ir nepadarytų nuodėmių
Praėjusią savaitę, kai visas krikščioniškas pasaulis (apie 1,8 mlrd. žmonių) rengėsi minėti Kristaus Prisikėlimą, o Didįjį penktadienį minėjo Kristaus mirties dieną, Lietuvos sostinėje Vilniuje vyko tikinčiuosius turėjęs papiktinti renginys viename Vilniaus naktiniame klube vyko tarptautinis vyrų striptizo čempionatas. Galima įsivaizduoti, kas tą Kančios penktadienio vakarą dėjosi niekingame necivilizuoto pasaulio renginyje. Toks čempionatas pasaulio Išganytojo kančios išniekinimas. Striptizo šokėjų pasirodymus vertino išrinkta garsių ir žavių Lietuvos moterų komisija. Tos komisijos narės, kurių pavardes renginio organizatoriai, matyt, slėpdamiesi nuo visuomenės, paskelbė tik tą patį penktadienį, savo purviną darbą dirbo, kai katalikiškoji Lietuva, kaip ir visas krikščioniškas pasaulis, minėjo Kristaus kančios ir mirties dieną. Vienas striptizo čempionato organizatorių nepasidrovėjo pasakyti, kad nors yra tikintis, tačiau nematantis nieko bloga, kad renginys vyks tikintiesiems svarbią susikaupimo dieną. Tai, kad čempionatas rengiamas Didįjį penktadienį, tikintis vadovas nelaiko esant reikšmingu dalyku.
Taigi, katalikiškoji Lietuva susilaukia akibrokšto žmogaus orumą niekinančio renginio Kristaus kančios dieną. Ar mes, katalikai, tikintys į Kristų ir Jo išganomąją misiją, galime sutikti su tokiu moraliniu įžeidimu? Vadinamasis striptizas pats savaime yra žmogaus dieviškosios prigimties paniekinimas. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir tokie čempionatai savo esme yra nepriimtini civilizuotam, kultūringam, o juolab religingam žmogui, tikinčiam Dievo planu sukurti panašų į save žmogų ir apgyvendinti žmonių gimine Jo sukurtą žemę. Tokiems vadinamiesiems tikintiesiems visai nesvarbu, kad išsigimimą propaguojančios pramogos paniekina ir Gavėnios rimtį, ir Kristaus kančios prasmę. Nepaisoma tikinčiųjų jausmų, nepaisoma jų įsitikinimų, nepaisoma jų tikėjimo.
Labai skaudu, kad iš Lietuvos politikų tik viena Irena Degutienė suprato, jog tokiu renginiu tyčiojamasi iš Lietuvos tikinčiųjų, griaunamos pagrindinės moralinės vertybės ir nuostatos. O koks triukšmas buvo sukeltas, kai Kovo 11-ąją prospektu žygiavusiems jaunuoliams kilo noras paerzinti politikus, ir šie pakliuvo ant meškerės kabliuko. Per visas Seimo frakcijas ėjo policijos atstovai, aiškindamiesi, kodėl pražiopsojo bjaurią antisemitinę provokaciją. Net Prezidentas teikėsi pasmerkti skustagalvius, o iškviestam vidaus reikalų ministrui pareikšti savo pasipiktinimą vangia ir pavėluota policijos ir ministerijos reakcija į radikalaus jaunimo eiseną bei joje skanduotus tautinę nesantaiką skatinančius šūkius. Tai Lietuvos gėda, piktinosi Prezidentas. Jis taip pat teigė, kad pavojinga, kai neapykanta kitataučiams yra maskuojama tariamu patriotizmu, ir todėl nacionalinės neapykantos skleidėjams turi būti pritaikytos visos įstatymuose numatytos poveikio priemonės.
Kaip jau buvo minėta XXI amžiuje, prasidėjusi isterija (pagal pasaką Dangus griūva!) apie Lietuvoje gimstantį (tiksliau, pernelyg sureikšmintą) antisemitizmą ir būtinybę jį sutramdyti iš pat šaknų tik kenkia mūsų šaliai. Kaltinami ne tiek jaunieji neonaciai, kiek visa Lietuvos politinė sistema: politikai, Vyriausybė, Vidaus reikalų ministerija, lietuvių bendruomenė. Ir vis siekiama įtikinti, kad Lietuva apskritai nesugeba ir nenori sutramdyti kylančio neonacizmo. Kaip visa tai jau girdėta ir iškentėta! Mus kaltino ir banditizmu, ir buržuaziniu nacionalizmu, ir šovinizmu, ir vykdžius žydų žudynes (tuo laiku, kai Lietuva buvo okupuota, o Lietuvos laikinoji vyriausybė, tik formaliai egzistavusi, tuoj pat buvo panaikinta). O kai politikai atsisakė save plakti (reaguoti), kadangi matė, kad dėl šalies įvaizdžio užsienyje savęs plakti neverta, tuoj pasipylė filosofės iš vadinamosios naujosios kairės kritika. Saviplaka būtina šaukia tokie filosofai.
O štai kito filosofo terminais kalbant, tokios neonacių eitynės išniekino Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės šventę ir atvėrė didelę ir slegiančią mūsų politinio elito problemą tai nereagavimas į suniekintą bendrapiliečių rusų ir žydų orumą (L. Donskis). Filosofas gąsdina, kad Lietuvoje neonacių jėgos tik kol kas palyginti menkos ir su jomis, Vokietijos ar Šiaurės šalių pavyzdžiu, nekovoja (žaibiškai nereaguoja) politikai ir visuomenės veikėjai, žurnalistai ir socialiniai bei pilietiniai sąjūdžiai. Lietuvoje aukščiausio ešelono politikai beveik nereagavo į tokį Lietuvos valstybės šventės suniekinimą, aikčioja filosofas. Kaip Lietuvos pilietis ir Holokaustą išgyvenusio žmogaus sūnus, jis lenkiasi prieš Virginijų Savukyną, dėkodamas jam už kilnų tekstą Lietuvos ryte (beje, filosofas truputį klaidina skaitytojus Savukyno paskvilis prieš lietuvius pasirodė tik internetiniame variante rytas.lt), kuriame viskas sudėliota į savo vietas ir prie kurio neturiu ką pridurti. Labai gaila. Nejaugi Holokaustą patyrusio žmogaus sūnus gali pritarti apie lietuvius niekinančiai kalbančiam ir pasauliui Lietuvą, kaip nacistų pilną kraštą, pristatančiam paskviliui? Dėkodamas dar kitam asmeniui ir vienai dešiniajai organizacijai už jų taurų, drąsų ir humanizmo kupiną balsą, filosofas teigia, kad būtent jie apgynė šalies garbę, kai spengiančiai tylėjo visi tikrąja arba naująja kaire išdidžiai save vadinantys popieriniai tigrai, kuriems yra svarbesnių problemų už rusų ir žydų įžeidinėjimą. Ir dar lyg netyčia pridūrė: O juk toks mūsų valstybės išniekinimas yra tikra dovana Lietuvai priešiškoms jėgoms. Tik parodyk per Rusijos televiziją vaizdus, kurie byloja, kad visa Lietuvos Respublikos atkūrimo šventė yra niekas daugiau, kaip trispalvę nešantys ir antisemitinius bei rusofobinius šūkius šūkalojantys neonaciai, ir nelaimingiems žiūrovams teliks tyliai sutikti, kad pribaltai tikrai yra fašistai. Bet argi pats filosofas ir jo išgirti asmenys, po kelis kartus su didžiuliu pasitenkinimu leidę per televizijų laidas nežinia kokios šalies spectarnybų užsakymu nufilmuotą eiseną ir po kelis kartus kartoję vieną ar du kartus pasigirdusį šūkį, neprisidėjo prie tokio lietuvių įvaizdžio, kad lietuviai tikrai yra fašistai? Tikrai visiems, kas norėjo pamatyti tokią Lietuvą, ją ir pamatė neonacių Lietuvą! Bet ar tai tiesa, ponai filosofai, kultūrininkai, politikai ir valstybės pareigūnai? Ar ne jūs sukūrėte tokį Lietuvos įvaizdį pasauliui?
O tam, kad įrodytų, jog besmegenių skustagalvių ir neonacių grėsmės nesuprantantys valstybės veikėjai ir profesionalūs politikai neįvertina už įžeidinėjimo slypinčios socialinės patologijos, griaunančios tavo visuomenę, garbusis filosofas imasi ilgų išvedžiojimų (tiksliau, gąsdinimų), kad toks elgesys panašus į kažkada populiarias viešas egzekucijas Europoje, į kurias rinkdavosi ir žiaurius kankinimus kaip akiai mielą spektaklį stebėdavo motinos su kūdikiais, vaikai, prasčiokai ir aristokratai, kai minioje išsisklaidanti ir dingstanti individualybė, lygiai kaip ir viešai vykusios žiaurybės, sunaikindavo realų santykį su kankinamu ir žudomu žmogumi. Dar daug baisių pavyzdžių suranda filosofas, kad tik būtume mes išgąsdinti ir... pasmerkti. Tik taip galima suprasti filosofinius išvedžiojimus apie besmegenių skustagalvių ir neonacių eitynių sukeltas baisybes. Jam atrodo, kad nutylėdami apie neonacių eitynes politikai, Lietuvos visuomenė abejingai nusigręžia nuo bendrapiliečių rusų ar žydų, nes jie ne mes. Tai yra priešai?! Juk į tą pusę lenkia garbusis filosofas. Ir tokių nusikaltimų prieš bendrapiliečius akivaizdoje mums, nesąmoningiems lietuviams, niekas neįdomu, apskritai, anot filosofo, argi tai svarbu? Dėstydamas savo pasirinktas tezes, kurios suponuoja lietuvių ir kitataučių priešpriešą, filosofas nesupranta vieno svarbaus Lietuvai, kaip valstybei, dalyko mums svarbu, kad pasaulis nelaikytų Lietuvos kaip nacizmą skatinančio krašto, kaip nacizmą toleruojančio krašto. Ir jeigu mūsų bendrapiliečiai jų padėkos susilaukę kultūrininkai kartu su Efraimu Zurrofu šauks apie atgyjantį neonacizmą ir antisemitizmą Lietuvoje, tai jie tik prisidės prie to paties sionizmo ideologijos lietuviai esą yra perėmę žydšaudžių psichologiją.
O Zurrofo balsas ne tik garsus, bet ir įžeidus. Jis jau apšaukė, kad Lietuvos valdžios institucijos, neužkirtusios kelio neonacių eitynėms pagrindine sostinės gatve, kai būrys skustagalvių skandavo antisemitinius šūkius, iškėlė rimtų klausimų dėl Lietuvos valdžios nusiteikimo imtis reikiamų priemonių, kad ateityje būtų užkirstas kelias panašiems incidentams. E. Zuroffas ir jo atstovaujamas Wiesenthalio centras iškart pareikalavo nei daug, nei mažai: Lietuvos ambasadorė Izraelyje privalo informuoti Vilnių ne tik apie patirtą šoką ir viso pasaulio žydų įžeidimą, bet ir apie mūsų reikalavimą, kad už šį protrūkį atsakingi žmonės būtų tinkamai nubausti. O juk tie patys kaltinimai Lietuvos valdžios institucijoms ir visuomenei sklido iš garbiųjų filosofų ir kultūrininkų keliamo triukšmo. Tad nieko nuostabaus, kad užsienio spectarnybų surengti filmavimai ir per Lietuvos televizijas pateikti vaizdai privedė pasaulio žydus prie šoko! Dar daugiau, E. Zurrofas labai greitai surado kažkokius visuomenės apklausos rezultatus, pagal kuriuos trečdalis respondentų pateisino antisemitinius ir rasistinius šūkius, o dar penktadalis pritarė eitynėms, ir padarė išvadą, kad tai rodo švietimo apie Holokaustą stoką Lietuvoje.
Belieka tik apdovanoti kokiu nors aukščiausiu sionizmo ordinu nacizmą Lietuvoje atradusius ir jį iki pasaulio žydų šoko išpūtusius veikėjus. Pirmiausia, aišku, Savukyną bei kitus antisemitizmo Lietuvoje atradėjus. Zurrofas juos mielai apdovanotų. Apie rasizmą Lietuvoje praėjusią savaitę jau prakalbo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba. Tačiau, kad ir kaip keista, pagrindinis pranešėjas, matyt, dar negirdėjęs apie paskutines baisias rasizmo apraiškas Lietuvoje (nes joje lankėsi anksčiau nei įsisiūbavo antilietuviška isterija), sakė, kad Lietuvoje sukurti tinkami teisės aktai kovos su rasizmu srityje, tik bėda ta, kad jie nėra veiksmingai įgyvendinami. Bet ar jis ką nors nauja pasakė? Juk ir kiti geri įstatymai Lietuvoje neveikia. Tai kam gi kelti triukšmą?
Ar mes neturime rimtesnių problemų, nei nagrinėti užsienio spectarnybų ir ardomųjų centrų įpirštas temas? Mums turi būti svarbiau, kaip išsaugoti lietuvių kalbą į naująją emigraciją besiveržiančių tautiečių atžaloms. Mums turi būti svarbiau išsaugoti savo kultūrą daugiatautėje kultūroje, kurios pirmuosius pasireiškimus netrukus stebėsime. Mums svarbu apginti ir savo energetinę nepriklausomybę. Lietuviai iš seno pasireiškė kaip svetimoms tautoms ir tautinėms mažumoms tolerantiška tauta: net LDK teritoriją plėtė daugiausia ne karais, bet vedybomis. Nejaugi mes pasikeitėme, tapome visai kitokie, nei mus suformavo istorija? Nejaugi mus privers raudonuoti dėl nepadarytų nuodėmių? Tad kelkimės iš padarytų (striptizo čempionatas) ir nepadarytų (tautai brukamo neonacizmo) nuodėmių naštos, kad į Kristaus mokymą ir savo tautą pažvelgtume atgimusia širdimi.
(Daugiau apie vadinamąją antisemitinę akciją 5 puslapyje.)
© 2008 XXI amžius
|