|
Atlikęs šventą pareigą tėvynei
Dr. Aldona Kačerauskienė
Tautos didvyrių biografijoms galima skirti keletą eilučių, tačiau apie juos galima parašyti monografijas, jų prisiminimui galima rengti konferencijas ir kalbėti ne vieną dieną. Apie Lietuvos partizanų vadą, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadą, generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą prof. Antanas Tyla rašo: Tai biografija nepaprasto, atkaklaus Lietuvos patrioto ir valstybės piliečio, net sunkiausiu metu nepraradusio vilties, kad sovietų okupacinis režimas, palaikomas didelės visokių rūšių karinės jėgos ir kagėbistų tinklo, yra tik laikinas, kad amžinas yra tik laisvos Lietuvos gyvenimas. Adolfo Ramanausko biografija, veikla ir pasišventimas tikslui, kuris buvo toli nuo asmeninių patogumų, turi būti žinoma kiekvienam moksleiviui, kariui, šauliui ir ypač kiekvienam valstybės piliečiui. Jo partizano kelias ir bendražygių taurumas ir ištikimybė Lietuvos valstybei rodo, kokie menki ir maži visi tie, kurie šūkalioja, kad Lietuvos partizanų kovos buvo beprasmės.
Kovo 6-oji, devyniasdešimtasis A. Ramanausko-Vanago gimtadienis, Vilniuje buvo skirtas šio legendinio Lietuvos partizano atminimui. LR Seime vykusioje konferencijoje perskaityti šeši pranešimai, Parodų galerijoje atidaryta paroda, Šv. Ignoto bažnyčioje aukotos šv. Mišios, surengtas minėjimas Krašto apsaugos ministerijoje.
A. Ramanauskas gimė 1918 metų kovo 6 dieną JAV. 1921 metais su tėvais grįžo į Lietuvą. Dzūkijoje, gimtojoje žemėje, tėvai nusipirko 6 ha smėlėtos žemės gabalėlį, susilaukė dar dviejų vaikų. Nors vertėsi sunkiai, bet savo vyriausiąjį sūnų nutarė leisti mokytis. 1937 metais Adolfas baigė Seinų Žiburio gimnaziją Lazdijuose, 1939 metais Pedagoginį institutą Panevėžyje. Tais pačiais metais stojo į Kauno karo mokyklą. Kurso draugas Gediminas Ruzgys prisimena: Karo mokykla rengė kariškius valstybės gynybai. Mūsų buvo 15-oji ir paskutinė aspirantų laida. Mokslas truko penkiolika mėnesių. Stojome 200 vyrų, baigėme 1940 metais 168 žmonės, gavę atsargos leitenanto laipsnius. Tarp gyvųjų dabar esame keturi. Karo mokyklos šūkis buvo Saldu mirti už Tėvynę. Adolfas buvo sunkiųjų kulkosvaidžių būryje, mokėsi vadovauti. Jam mokslas sekėsi gerai, buvo gabus. Mūsų ateities planus sujaukė 1940-ųjų bolševikų okupacija. Tačiau Adolfo įgytos žinios jam pravertė: dalyvavo Birželio sukilime, paskui išėjo partizanauti
Buvome idealistai.
A. Ramanausko asmenybės brandai įtakos turėjo savanorių žygių atminimai, nepriklausomos Lietuvos mokykla, šaulių, ateitininkų, skautų veikla, Dariaus ir Girėno herojiškas pasiryžimas. Taip susiformavo neatšaukiama nuostata: Atiduok Tėvynei, ką privalai, nelauk, kad ji tau ką duotų.
Antroji bolševikų okupacija jį užtiko mokytojaujantį Alytaus mokytojų seminarijoje. Visur melas, demagogija, šmeižtai, teisėtai įgyto turto nusavinimas, žmonių suėminėjimai, kankinimai, žudymai
Lietuva su tokia kasdienybe taikytis negalėjo, prasidėjo partizaninis karas. 1992 metais dukters Auksės rūpesčiu išleistuose A. Ramanausko prisiminimuose Daugel krito sūnų sakoma: Tiek pati Lietuvos laisvės kova, tiek aukštesnioji partizanų vadovybė buvo ne kieno nors primesta: ji pradėta organizuoti ne iš viršaus, o iš apačios, iš tyriausios Lietuvos kaimo jaunuomenės. Partizanų aukštesnioji vadovybė susiformavo palengva, iš demokratišku būdu išrinktų vadų, kuriais Lietuvos kaimas pasitikėjo. Šiandien aš, einantis įvairias pareigas partizanų vadovybėje, drįstu tvirtinti, kad tik dėl to Lietuvos laisvės kovos sąjūdis šiuo metu yra gyvas ir nepalaužiamas iki paskutinio kovotojo. Priešingu atveju mes jau po dvejų laisvės kovos metų būtume pakrikę kaip Grigo bitės.
1945-ųjų balandžio 25 dieną A. Ramanauskas pasitraukė iš legalaus gyvenimo. Prisiminimuose apie tą laiką jis rašo: Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę
Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau
Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai. Pagaliau visi, pamoję laimingo kelio, išlydėjo mus iš seminarijos. Tas kelias, nueitas iki pat partizaninio karo pabaigos, iš tiesų buvo laimingas, nes juo ėjo žmogus, visiškai atsidavęs Tėvynės laisvės idealui, niekada nesuabejojęs savo pasirinkimu, visais būdais besistengiantis išsaugoti ir suvienyti partizanų jėgas, priešintis okupaciniam režimui, puoselėti pilietinę lietuvių savimonę, apsaugoti nuo šnipų ir kagėbistų partizanus ir visuomenę. Mokėjo bendrauti, buvo linksmas, grojo akordeonu, dainavo partizanų dainas, buvo visiškas abstinentas, niekada nesiskųsdavo nuovargiu, dėmesingas kiekvienam partizanui, drąsus, mokėjęs įžiebti tikėjimą laisve, organizavęs pogrindinę spaudą toks A. Ramanauskas išliko bendražygių atmintyje. Jo kasdienybė nė kiek nesiskyrė nuo kitų partizanų: ankšti, drėgni, šalti bunkeriai, nesaugios dienos ir naktys, žūtbūtiniai susirėmimai su gerai ginkluota rusų armija, provokacijos ir išdavystės, maisto, drabužių ir avalynės stoka
Partizanai jį mylėjo ir juo pasitikėjo, todėl ėjo tuo pačiu pasiaukojimo tėvynės laisvei keliu. Jam buvo patikimos vis aukštesnės pareigos.
Mūsų rankose dideliu tiražu Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos išleista Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracija, LR Seimo pripažinta kaip Lietuvos valstybės teisės aktas, okupacijos metu buvęs aukščiausias tautos politinis organas. Deklaraciją pasirašė aštuoni partizanų vadai tarp jų ir Vanago parašas.
Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė papasakojo apie savo tėvo pavojingą partizaninę kovą. (Pranešimo santrauką spausdiname atskirai.)
Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė šiandien yra aktyvi savo tėvo atminimo puoselėtoja. Ji vykdo projektą Jaunimo studijų dienos Laisvės kovų atmintis ateities kartoms, yra leidinuko Laisvės kovų keliais su partizanų vado dukra Aukse iniciatorė, ji dažna viešnia mokyklose ir visuose renginiuose, skirtuose savo tėvo atminimui. Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė įsitikinusi, kad laisvės kovų paveldas gali ir turi būti panaudotas jauno žmogaus patriotiniam, pilietiniam ugdymui, kad reikia prisiminti ir panaudoti skaudžią istorinę patirtį, siekiant ugdyti dorus, tėvynę mylinčius piliečius, parodyti, kad partizanai buvo Lietuvos kariuomenė ir jų laisvės ir nepriklausomybės siekiai turi tęstinumą šių dienų Lietuvos kariuomenėje.
© 2008 XXI amžius
|