| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Adolfas Ramanauskas-Vanagas LLKS Tarybos 1949 m. vasario16-osios signataras Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
1949-jų metų vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracija nuostabą ir pasididžiavimą keliantis, konstitucinio lygmens dokumentas, sudarytas ir pasirašytas begaliniai sunkiais laisvės kovų metais, okupuotos, bet nenugalėtos Lietuvos, partizanų vadų LLKS steigiamajame suvažiavime. Nė vienas iš Deklaraciją pasirašiusių signatarų nesulaukė laisvos Lietuvos visi jie žuvo arba buvo nužudyti sovietinio režimo. Partizanai tvirtai tikėjo laisvos Lietuvos ateitimi, dėl jos kovojo, dėl jos aukojosi, priartindami šią dieną mums. (...) Partizanų siekiu sukurti bendrą vadovybę pasinaudojo MGB. Sąjūdį palietė suėmimų banga. Patyrę didelių nuostolių partizanų vadai nenuleido rankų ir toliau siekė užsibrėžto tikslo. Pagal aplinkybes keitėsi šio siekio įgyvendinimo taktika ir strategija, numatoma geografinė vieta. 1949-aisiais, po be galo sunkių penkerių laisvės kovų metų, tai pavyko padaryti. Tais metais vasario 2 dieną partizanų vadai, atstovaujantys visoms Lietuvoje veikusioms partizanų apygardoms, susirinko Žemaitijoje, Balandiškio kaime, Stepono Sajaus sodyboje į suvažiavimą. Prasidėjus NKVD kariuomenės siautimui ir kilus įtarimams, kad suvažiavimui gali grėsti pavojus, vasario 10 dieną tęsti suvažiavimo darbo buvo persikelta į Minaičių kaimą, Stanislovo Mikniaus sodyboje buvusį Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkerį. A. Ramanauskas-Vanagas iškeliavo iš Dzūkijos 1948 metų lapkritį. Ėjo lankydamas partizanų dalinius ir gruodžio pradžioje jau buvo Tauro apygardoje. Iš čia su Tauro apygardos atstovu Aleksandru Grybinu Faustu leidosi tolimesnėn kelionėn. Tuo metu ypač buvo padažnėjusios MGB provokatorių agentų smogikų akcijos. Keliauti teko pėsčiomis ir tik naktimis. Lydimi dviejų partizanų Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas, ties Gelgaudiškiu persikėlę per Nemuną, atvyko į Jurbarko rajoną. Čia susisiekė su Kęstučio apygardos partizanais. Atėjo Kalėdos. Šias brangias šventes Pietų Lietuvos partizanai praleido su Kęstučio apygardos partizanais ir po švenčių iškeliavo toliau. Keliauti buvo labai pavojinga: reikėjo eiti ne tik per savo apygardas ir sritis, reikėjo eiti ir nežinomomis vietovėmis. Buvo būtina vietinių partizanų pagalba, turėjo būti suderinti ryšių punktai, sutarti slaptažodžiai, susitikimo vietos, palydovai. Lydimi Kęstučio apygardos partizanų Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas atvyko į Kęstučio apygardos štabą. Čia jų laukė nemalonūs netikėtumai. Atvykusieji buvo palaikyti provokatoriais. Mat neseniai tose apylinkėse ypač gudriai veikė trys smogikai. Juos atvedė ryšininkė. Be to, neseniai pasaloje vos nežuvo apygardos vadas. Dėl susiklosčiusių sudėtingų aplinkybių nebuvo suderintas atvykusiųjų partizanų susitikimas. Atlydėtų partizanų iš Pietų Lietuvos Kęstučio apygardos štabo partizanai nepažinojo. Provokatoriai, šnipai, agentai, smogikai būdavo labai gerai paruošti, todėl rengiant suvažiavimą buvo imtasi visų atsargumo priemonių. Kęstučio apygardos vadas, pasiruošęs užtaisytą šautuvą, Adolfą RamanauskąVanagą tardė keletą dienų. Po savaitės su 12 partizanų palyda iš Pietų Lietuvos atvykę partizanai buvo palydėti pas Jūros srities vadovybę. Čia įtampa taip pat nenuslūgo buvo nutarta palydėti atvykusius iki suvažiavimo vietos ir pristatyti juos Jonui Žemaičiui-Vytautui ir jo aplinkai. Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Jonas Žemaitis-Vytautas taip pat buvo nepažįstami. Net šešias valandas truko intensyvios apklausos. Joms pasibaigus Jonas Žemaitis atvykusiems pasakė: arba Jūs esate pasišventę partizanai, arba labai gerai parinkti ir paruošti provokatoriai. Adolfas Ramanauskas-Vanagas vėliau atsiminimuose rašė: susidarė nejauki padėtis, tačiau kokia nors išeitis turėjo būti rasta. Išeitis buvo rasta tik tada, kai Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas Vytautas Gužas, buvęs atvykusiųjų iš Pietų Lietuvos partizanų apsaugoje ilgesnį laiką, savo gyvybe garantavo už svečius. Dar keletą dienų tęsėsi neoficialūs pokalbiai ir buvo galutinai išsiaiškinta ir įsitikinta, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas tikrai yra Pietų Lietuvos srities vadas. Atvykus atstovams iš Pietų Lietuvos buvo pradėtas išplėstinis Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio prezidiumo ir Karo Tarybos jungtinis posėdis. Jame buvo įkurtas LLKS. Jis sujungė visas su okupantais kovojančias struktūras į vieningą pasipriešinimo organizaciją, sudarė vyriausiąją partizanų vadovybę LLKS Tarybos Prezidiumą. Prezidiumo Pirmininku tapo Jonas Žemaitis-Vytautas, o jo pirmuoju pavaduotoju Pietų Lietuvos srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Nuo vasario 11 dienos iki vasario 17 dienos vyko LLKS Tarybos posėdis. Jame buvo apsvarstyti 25 klausimai, tarp jų Sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai, priimti kreipimaisi į Sąjūdžio dalyvius bei kitus Lietuvos gyventojus. Vasario 16-ąją LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS sąjūdžio Tarybos Deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės Sąjūdžio politinės programos nuostatos, nusakyta lietuvių tautos kovos esmė ir būsimos demokratinės valstybės kūrimo modelis. Dar tebestovi istorinis negyvenamas senovinis Sajų namas. Dar stovi, bet yra apverktinos būklės. Nors ir storų, tašytų, netinkuotų rąstų sienos atrodo buvę labai tvirtos, bet niekieno neprižiūrimos irsta, prieš metus įlūžo stogas, dabar jau beveik visai nuplėštas. O juk šio namo belangėje kamarėlėje vyko pirmieji susirinkusių iš visos Lietuvos į LLKS steigiamąjį suvažiavimą partizanų vadų posėdžiai. Sprendimai vėliau gulė į Deklaraciją Laisvės Konstituciją. Tai mūsų laisvės kovų istorinis paveldas. Gal jubiliejinė data atkreips dėmesį tų, kuriems privalu rūpintis istoriniu paveldu. Pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje,
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |