Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Credo
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Valstybė, kurioje gyvenu

Edmundas Simanaitis

Jonavos „Senamiesčio“ gimnazijos auklėtinių meninė programa

Jonavos „Senamiesčio“ gimnazija surengė konferenciją „Valstybė, kurioje gyvenu“. Seimas 2008-uosius metus paskelbė Sąjūdžio metais. Tuo siekiama parodyti Sąjūdžio, kaip tautos valios reiškėjo, išskirtinį vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Savo ruožtu ši konferencija įsilieja į Lietuvos vardo 1000-mečio minėjimo programą.

Konferenciją pradėjo gimnazijos auklėtiniai poetine kompozicija „Mažos Lietuvos didumas“ (pagal J. Marcinkevičiaus eiles). Gimnazistus ir svečius pasveikino gimnazijos direktorė Rita Čiužienė. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Respublikos Prezidento kanceliarijos direktorius Gediminas Ilgūnas, Kovo 11-osios Akto signataras, pasakojo apie Sąjūdžio kūrimąsi, to meto įvykius šalyje ir Jonavos krašte iki Nepriklausomybės atkūrimo – 1990 m. kovo 11-osios.

Savo pranešimą pradėjau pasakojimu apie lietuvių tautos niekada neužgesusį siekį ginti savo laisvę. Abiejų Tautų Respublika nustojo gyvuoti, kada Rusijos, Austrijos ir Prūsijos imperijos Peterburge pasidalijo Lietuvos ir Lenkijos žemes. Okupantai tikėjosi valdyti pavergtas tautas amžinai, tačiau tautos visada siekė išsilaisvinti. Tai akivaizdžiai liudija istorija. Jau 1794 metais generolas Tadas Kosčiuška, save laikęs LDK piliečiu, vadovavo Krokuvos sukilėliams. Jo paskirtas generolas Jokūbas Jasinskis su savo sukilėliais išlaisvino Vilnių.

Napoleonas 1812 metais žygiuodamas į Rusiją atsižvelgė į lietuvių siekius ir savo dekretu paskyrė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kurios vadovu tapo LDK dvaro maršalka Stanislovas Soltanas. Laikinoji Vyriausybė išsilaikė 7 savaites.

Negalima pamiršti grafaitės Emilijos Pliaterytės, 1831 metų sukilėlių kapitonės, narsiai kovojusios daugelyje kautynių. Kun. Antanas Mackevičius 1863 metais surinko 300 ginkluotų sukilėlių būrį ir kovėsi Anykščių, Panevėžio, Raseinių apylinkėse. Pateko į rusų nelaisvę ir buvo Kaune viešai pakartas.

XIX amžiaus pabaigoje tautinio atgimimo dvasią palaikė dr. Jono Basanavičiaus „Aušra“, Vinco Kudirkos „Varpas“ ir knygnešių slapta iš Rytprūsių gabentos lietuviškos knygos.

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 dieną paskelbė atkurianti „nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Du dešimtmečius trukusį vaisingą atkuriamąjį darbą nutraukė sovietų ir nacių totalitarinių režimų agresija.

Lemtinga Lietuvai, Europai ir visam pasauliui Stalino ir Hitlerio 1939 metų sutartimi buvo suplanuota Antrojo pasaulinio karo (APK) pradžia. Nukariavus Lenkiją, pagal tą patį scenarijų buvo okupuotos Lietuva, Latvija, Estija. Vienintelė Suomija ginklu pasipriešino agresoriui ir apgynė šalies nepriklausomybę.

Nusikalstama, gėdinga diktatorių Stalino ir Hitlerio sutartis, jiems to neįtariant, tapo stipriausia išsilaisvinimo varomąja jėga. Lietuvoje ji pasireiškė masiniu 1941-ųjų sukilimu, dešimtmetį trukusiu partizaniniu karu ir Vietinės rinktinės pastangomis apginti nepriklausomybę keičiantis okupantams.

Abi utopinio socializmo atmainos dėsningai bankrutavo: nacionalsocializmas pralaimėjus APK, sovietų vadinamasis brandusis socializmas – kai komandinė planinė ekonomika pasirodė visiškai nepajėgi varžytis su rinkos ekonomika. Antihumanistinės pseudosocializmų ideologijos buvo grindžiamos rasine arba „klasių kovos“ teorijomis. Demagogija, melas ir teroras buvo šių utopijų įgyvendinimo įrankiai. Tarptautinė teisė mėginimus įgyvendinti šias utopijas kvalifikavo kaip karo nusikaltimus ir žmonijos „pasibaisėtiną nelaimę“ – genocidą.

Sovietų genseko M. Gorbačiovo pradėtoji „perestrojka“ turėjo pataisyti ekonomikos reikalus ir sudaryti sąlygas demokratijai stiprėti. Tai buvo neįmanoma atlikti iš principo, mat vadinamasis „pertvarkymas“ turėjo vykti smulkmeniškai kontroliuojant kompartijos CK. Tačiau viešumas („glasnostj, rus.) žmonėms atrišo liežuvius, o tai savo ruožtu sudarė galimybę stiprėti ir bręsti minties laisvei.

Antrosios respublikos metais sukaupto pilietiškumo potencialo pakako, kad Lietuva, pirmoji iš pavergtųjų tautų, ryžtųsi okupacijos sąlygomis neįtikėtinai drąsiam žingsniui – atkurti sutryptą nepriklausomybę. Sąjūdis, kaip tautos valios reiškėjas, pakilo tarsi cunamio banga ir nušlavė okupacinę – kolaboracinę valdymo struktūrą. Tai buvo ilga, nuosekli Sąjūdžio lyderių pilietinė-politinė veikla okupacijos sąlygomis, vengiant ginkluoto konflikto ir nuosekliai remiantis tarptautine bei nacionaline teise. Sąjūdžiui teko grumtis su trimis jėgomis: Kremliumi, LKP ir KGB.

1990 m. kovo 11 dieną Atkuriamasis Seimas (tuomet dar AT) paskelbė atkuriąs Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Prof. Vytautas Landsbergis kylant tautinei vėliavai sveikindamas deputatus ištarė reikšmingus žodžius „Dabar Lietuva laisva teisėje, dvasioje laisva!“ Tačiau buvo aišku, kad kol krašte tebėra okupacinė kariuomenė, toji laisvė yra trapi.

Sąjūdininkų veikla Jonavoje po Nepriklausomybės paskelbimo neužgeso. Aptariau tik vieną veiklos dėmenį – pilietinę moralę. Jonavos centre – Santarvės aikštė. Kitoje gatvės pusėje sovietmečiu panaikintų kapinių vietoje – Ramybės skveras. Čia paliktas vienintelis gydytojo Jeronimo Ralio kapas ir jo paminklas. J. Ralys prakalbino Homerą lietuviškai, išversdamas į lietuvių kalbą „Odisėją“ ir pusę „Iliados“.

Kaimo rašytojų sąjungos iniciatyva skvere atsistojo Viliaus Cikanos išdrožtas ąžuolinis Abraomas Kulvietis, vienas lietuvių raštijos pradininkų. Jis buvo reformacijos idėjų skleidėjas ir dėl to teko jam palikti Vilnių. Karaliaučiaus universitete Kulvietis dėstė graikų, hebrajų kalbas.

Kai artėjo poeto, dramaturgo ir vertėjo Petro Vaičiūno šimtmečio jubiliejus, Sąjūdžio ir savivaldybės iniciatyva prof. Vladas Vildžiūnas sukūrė jam paminklą. Jis buvo pastatytas Ramybės skvere 1990 metais.

Atkūrus Nepriklausomybę Sąjūdžio ir vykdomosios valdžios iniciatyva buvo naujai pertvarkyta Ramybės skvero erdvė. Buvusių kapinių plote atskirais akmenimis pagerbtas kadaise palaidotų žmonių atminimas. Akmenyje iškaltas užrašas byloja, kad „šioje vietoje ilsisi Nepriklausomybės kovų dalyvių palaikai ir jų antkapiniai kryžiai“. Sovietmečiu uždarius kapines, kai kurių mirusiųjų palaikus artimieji perkėlė į kitas laidojimo vietas. Lietuvos karių kapai buvo sunaikinti, o jų cementiniai kryžiai sumesti į ekskavatoriumi išraustą duobę ir užkasti.

Kitas akmuo skirtas vokiečių kaizerio kareiviams, žuvusiems Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. Panašiu akmeniu buvo pagerbtas ir Jonavos stačiatikių atminimas.

Jonavos sąjūdininkai ne kartą lankėsi Paberžėje, kur klebono pareigas ėjo plačiai žinomas kunigas vienuolis tėvas Stanislovas. Pastarojo rūpesčiu tenykštėse kapinėse buvo pagerbti parapijiečiai, kurių vardus laikas ištrynė iš gyvųjų atminties. Mes pasekėme tuo pavyzdžiu ir atsirado akmuo su užrašu „Atminčiai jonaviečių, kurių jau neprisimename“.

Beliktų pridurti, kad Jonavoje yra paminklai laisvės kovotojams, sovietų kareiviams, žuvusiems APK kovose ir nacizmo aukoms – žydams.

Istorikas, m. dr. Č. Laurinavičius pateikė samprotavimų apie, jo nuomone, minėtinus XX amžiuje Lietuvoje vykusius keturis sąjūdžius. Pirmasis – tai 1905 metų revoliucija, kuri pasireiškė kaip ryškus tautinis atgimimas, davęs impulsą siekti valstybingumo atkūrimo. Antrasis sąjūdis vyko 1919-1920 metais, kai „tauta kūrė valstybę“, savanoriai ir šauktiniai ginklu gynė nepriklausomybę. O trečiasis sąjūdis, kai „masė vyrų patraukė į miškus, buvo nesėkmingas beprasmiškas karas“. Taip istorikas apibūdino laisvės kovų dešimtmetį, kai 1944 metais keičiantis okupantams įsiliepsnojo partizaninis karas.

Konferencijos sumanytojai mano, kad 2008-ieji, paskelbti Sąjūdžio metais, Lietuvos istorijai labai reikšmingi. „Ugdant pilietiškumą, būtina analizuoti, priminti, minėti svarbiausias istorines datas, valstybines šventes, akcentuoti tautos ir valstybės raidą, aptarti istorinius įvykius nulėmusias priežastis. Jaunoji karta turi suvokti savo tėvų, senelių išgyvenimus, nuotaikas, veiklą tarpukario, sovietmečio istoriniais laikotarpiais“, – rašoma integruotų istorijos ir lietuvių kalbos pamokų apraše.

Tiesą pasakius, tokia aiški, nuosekli mokyklos pozicija pilietinio ugdymo reikalu dar ne dažnai pasitaiko. Ypač palaikytina kryptis skatinti jaunimą tirti, domėtis tėvynės istorija, rengti pranešimus ir dalyvauti diskusijose. Pagyvenusių ir nemažą, dažniausiai skirtingą patyrimą sukaupusių „dėdžių“ perdėm išmintingi pasakojimai negali atstoti jaunimo diskusijoms būdingo gyvo mintijimo, kada dėstomos nuomonės ir kūrybiškai formuojamos išvados. Riktai ir klaidos tokiu atveju tampa brandos mokykla.

Diskusijos buvo organizuotos trimis grupėmis: vertybių sistema, tautiškumo-pilietiškumo santykis ir teisinė valstybės sandara.

Gimnazistai pateikė įdomių pranešimų. Štai Mantas Danila ir Jolita Vorošilovaitė ekrane rodė ir žodžiu pasakojo, ką jonaviečiai mano apie Sąjūdį. Diana Adomaitytė kalbėjo apie gimnazistų pilietiškumo laiptus. Tokių pranešimų buvo bene devyni.

Jau minėtame apraše teigiama, kad „šiuolaikiniams mokiniams ypač svarbus kultūrinis išprusimas, gebėjimas mąstyti, analizuoti, sintetinti, integruoti mokomųjų dalykų žinias. Kadangi meno raidos neįmanoma suvokti be istorijos žinių, nusprendėme vesti integruotą istorijos ir lietuvių kalbos pamoką ir nagrinėti problemas kartu. Kaip tinkamiausią medžiagą šioms problemoms aiškinti pasirinkome studijos „A propros“ dokumentinį filmą „Laiku suspėjome pasikalbėti“ apie lietuvių kino režisierių Raimondą Vabalą (1937-2001)“.

Su įžymiuoju kino režisieriumi teko bendrauti ne kartą. Jo principingas požiūris į daugelį reiškinių pilietiškai atgimstančioje visuomenėje ne kartą tapdavo akstinu diskusiniam pokalbiui.

Radau moksleiviška rašysena pateiktą išvadą: „Raimondo Vabalo asmenybę suformavo jo šaknys“.

Taikliai – į dešimtuką! Režisieriaus tėvas Alfonsas Vabalas – teisės mokslų daktaras, Sorbonos universiteto absolventas, Tauro partizanų apygardos štabo pareigūnas Gediminas žuvo kautynėse 1948 metais. Jo ir mano keliai apygardoje niekada nebuvo susikirtę, tačiau su Gedimino sūnumi Raimondu buvo diskutuota keletą kartų aktualiomis ir opiomis temomis.

Konferencijoje dalyvavo ir Kauno „Varpo“ ir Kėdainių „Šviesiosios“ gimnazijų atstovai. Užbaigsiu rašinį „Senamiesčio“ gimnazijos auklėtinio mintimi: „Žmogaus asmenybė visapusiškai atsiskleidžia laisvoje valstybėje“. Konferencija išryškino porą aktualių tiesų – mokykla palengva perima lyderio pozicijas pilietinės visuomenės ugdymo bare, antroji – jaunimas suvokia savo priedermę atskleisti savo gebėjimus laisvoje tėvynėje.

© 2008 „XXI amžius“