| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Telšių vyskupijoje Tauragės dekanate Šv. Velykų atgarsiai
NEMAKŠČIAI. Gavėnios laikotarpis pasibaigia Didžiąja savaite, kuri pilna simbolių, atkartojančių Jėzaus pasiaukojimo už žmoniją, įvykius. Čia svarbiausios yra Tridienio pamaldos, kurių metu vykstančios apeigos yra puiki galimybė tiems, kas nori savo gyvenimo kelyje trumpai stabtelėti ir pamąstyti. Kad šventė iš tiesų yra asmeninė šventė, mes pajusime tik tuomet, jei prie jos prisiliesime širdimi, nes pats Viešpats sakė Samueliui: Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį (1 Sam 16, 7). Iš tiesų, į viską, kas vyksta Tridienio ir šv. Velykų Mišiose, reikia žiūrėti tik širdimi, nes protas tiesiog nepajėgus suvokti daugelio dalykų. Didysis ketvirtadienis brangus tuo, kad jo metu buvo įsteigta šv. Mišių auka su Eucharistijos sakramentu, per kurį Kristus pasiekia kiekvieną žmogų. Didžiajame ketvirtadienyje svarbią simbolinę prasmę turi kojų plovimo apeiga. Jau antri metai mūsų parapijos klebonui kun. Stasiui Šlepavičiui pavyksta surinkti dvylika vyrų, kuriems jis, atkartodamas Jėzaus gyvenimo įvykius, šv. Mišių metu numazgoja kojas. Šiemet klebonas nusilenkė dvylikai mokinių. Didysis penktadienis Kristaus Kančios priminimas ir Kryžiaus kelio apmąstymas. Gavėnios laikotarpiu Kryžiaus keliu Nemakščių parapijos tikintieji eina prieš kiekvieno sekmadienio šv. Sumos Mišias, o Didįjį penktadienį Kryžiaus kelias einamas miestelio gatvėse. Didžiojo penktadienio metu, kai išnešamas Švč. Sakramentas, pažvelgęs į tuščią tabernakulį labai nejaukiai pasijunti. Tuomet suvoki, kokią vietą žmogaus gyvenime užima Dievas ir bažnyčia. Žmogus nori aiškumo ir stabilumo, o Didysis penktadienis yra savotiškas tikinčiojo išbandymas, nes jis leidžia išgyventi paslaptį ir kartu pajusti savo silpnumą ir pasimetimą. Nors Didįjį šeštadienį rinkomės į tuščią Švč. Trejybės bažnyčią, bet Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Aukos liturgija pamažu grąžino viltį ir regėjimą net žvakių šviesą užgožia žmonių širdžių ir tikėjimo šviesa, nes vėl suskambėję varpai ir sugaudę vargonai skelbia, kad mums leista išgyventi Prisikėlimo džiaugsmą. Tada tik suvokėme, kaip gražiai papuošta mūsų bažnyčia, nes viskas joje daroma Dievo garbei ir Jo buvimui su Nemakščių žmonėmis. Šv. Velykų rytą gausybė žmonių, užpildę mūsų erdvią bažnyčią, patvirtino tiesą, kad šv. Velykos yra svarbiausia katalikų šventė, nes joje atsiskleidžia katalikiško tikėjimo esmė: pasiaukojimas, kančia, nusižeminimas, meilė, viltis ir prisikėlimas. Popiežius Benediktas XVI, sveikindamas pasaulį šv. Velykų proga, linkėjo, kad šv. Velykų šviesa pasklistų visame pasaulyje. Manau, kad Nemakščių tikinčiųjų bendruomenę šie žodžiai pasiekė dar gerokai prieš šv. Velykas, nes šventės prasmė ir grožis dažnai glūdi ne pačioje šventėje, bet pirmiausia pasiruošime jai. Per kartų kartas atėjęs paprotys susitvarkyti visus kampelius prieš šią nuostabią pavasario šventę tebėra gajus nemakštiškių sąmonėje, todėl nemažas būrys žmonių išgirdo parapijos klebono kvietimą ateiti į talkas sutvarkyti bažnyčios aplinką ir vidų. Iš viso prireikė net trijų talkų, per kurias susirinkę žmonės švarino savo šventovę. Didžiosios savaitės įvykių laukiant reikia pasirūpinti ir bažnyčios puošyba. Už mūsų šventovės papuošimą esame dėkingi Staselei ir Antanui Bumbuliams, Angelei ir Antanui Ignatavičiams, Julei Butkienei. Už kantrybę pinant vainikus dėkojame Genovaitei Gvazdauskienei bei Eugenijai ir Kostui Toliušiams. Dar spalio mėnesį buvo išsakyta mintis, kad reikia įrėminti bažnyčioje esančius paveikslus. Prieš šv. Velykas visi paveikslai pasipuošė naujais rėmais. Dėkojame Ksaverai ir Stasiui Mėliniams už Marijos Globos, Cicilijai ir Petrui Buitkams už šv. Antano, Vaclovui ir Violetai Šimaičiams už Švč. Jėzaus Širdies, Onai ir Antanui Meištininkams už Švč. Jėzaus Širdies (bažnyčioje yra du Švč. Jėzaus Širdies paveikslai), Eugenijai ir Kostui Toliušiams ir Genovaitei Gvazdauskienei už šv. Jurgio paveikslų įrėminimą. Kaip ir pernai per Atvelykį, po šv. Mišių Nemakščių klebonas rengia parapijiečiams agapę, kaip padėką už nuoširdų buvimą kartu, skirtą pasidžiaugti ir padėkoti visiems už nuveiktus darbus. Klebonas džiaugiasi, kad šios parapijos žmonės ypač dvasingi, o kartu moka ir rimtai dirbti, ir smagiai pasilinksminti. Visiems, kurie skaito šiuos pamąstymus, linkiu šviesių minčių ir nebijoti prikelti bei atgaivinti tai, kas yra gera jumyse, kad ir kaip jūs suvokiate šv. Velykų prasmę. Daiva Visockienė, Autorės nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |