| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Velykų Urbi et Orbi
Popiežius Benediktas XVI šventė trečiąsias savo pontifikato Velykas. Šeštadienio naktį Šventasis Tėvas Vatikano bazilikoje vadovavo Velykų nakties budėjimui. Velykų sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje aukojo dienos Mišias, o joms pasibaigus, sekmadienio vidudienį, perskaitė visam pasauliui skirtą savo velykinį kreipimąsi, 63 kalbomis palinkėjo viso pasaulio katalikams linksmų šventų Velykų ir suteikė Apaštališkąjį palaiminimą Urbi et Orbi Romai ir visam pasauliui. Resurrexi, et adhuc tecum sum. Alleluia! Prisikėliau ir dabar visada esu su tavimi. Aleliuja. Brangieji broliai ir seserys, nukryžiuotas Jėzus prisikėlė ir šiandien jis mums kartoja šitą džiugią žinią Velykų žinią. Priimkime ją nuoširdžiai nustebę ir dėkingi! Resurrexi et adhuc tecum sum Prisikėliau ir dabar visada esu su tavimi. Šie 138 psalmės žodžiai skamba šiandien Mišių pradžioje. Juose, tekant Velykų saulei, Bažnyčia atpažįsta Jėzaus balsą, kuris keldamasis iš numirusiųjų, kupinas džiaugsmo ir meilės, kreipdamasis į Tėvą, sušunka: Mano Tėve, štai aš. Prisikėliau ir dabar esu ir visada būsiu su tavimi. Tavo Dvasia manęs niekada nepaliko. Tai padeda mums naujai suprasti ir kitus psalmės žodžius: Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten. Juk tau pati tamsa nėra tamsi ir naktis šviečia kaip diena (Ps 138, 8.12). Iš tiesų taip yra: iškilmingo Velykų nakties budėjimo metu sutemos virsta šviesa, naktis pasitraukia ir prasideda nesibaigianti diena. Įsikūnijusio Dievo Žodžio mirtis ir priskėlimas tai nepranokstamos meilės įvykis, iš vergavimo nuodėmei ir mirčiai mus išvadavusios Meilės pergalė. Ji pakeitė istorijos tėkmę, suteikė žmogaus gyvenimui naują ir nesibaigiančią prasmę ir vertę. Prisikėliau ir dabar visada esu su tavimi šie žodžiai mus ragina kontempliuoti prisikėlusį Kristų, kviečia ir mūsų širdis prabilti šiuo balsu. Jėzaus iš Nazareto išganomosios aukos galia mes tapome Dievo įsūnytais vaikais. Dabar ir mes galime dalyvauti šiame slėpiningame Jo pokalbyje su Tėvu. Prisimename tą dieną, kai jis jo klausantiesiems kalbėjo: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11, 27). Suprantame, jog prisikėlusio Jėzaus Tėvui tarti žodžiai dabar visada esu su tavimi, liečia ir mus, kurie esame Dievo vaikai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti (Rm 8, 17). Dėl Kristaus mirties ir prisikėlimo ir mes šiandien keliamės naujam gyvenimui, ir mes kartu su Kristumi balsiai sakome, kad norime visada būti su Dievu, be galo geru ir gailestingu mūsų Tėvu. Žengiame į Velykų slėpinio gelmę. Nuostabus Jėzaus prisikėlimo įvykis tai pirmiausia meilės įvykis: meilės Tėvo, kuris atiduota savo Sūnų dėl pasaulio išganymo; meilės Sūnaus, kuris dėl mūsų visų paklūsta Tėvo valiai; Šventosios Dvasios meilės, kuri prikelia Jėzų iš numirusių perkeistame jo kūne. Tai Tėvo meilė, kuri apkabina Sūnų ir jį apgaubia savo šlove; tai meilė Sūnaus, kuris Šventosios Dvasios galia grįžta pas Tėvą apsivilkęs perkeistu mūsų žmogiškumu. Šios dienos iškilmė, kurioje išgyvename absoliučią ir nepaprastą Jėzaus prisikėlimo patirtį, ragina mus atsiversti į Meilę, ragina mus gyvenime atmesti neapykantą ir egoizmą ir klusniai sekti dėl mūsų išganymo paaukoto Avinėlio pėdomis, sekti romiu ir nuolankiaširdžiu Išganytoju, kuris yra atgaiva mūsų sieloms (Plg. Mt 11, 29). Broliai ir seserys, visų pasaulio kraštų krikščionys, vyrai ir moterys, nuoširdžiai atviri tiesai! Niekas teneužsklendžia savo širdies šios išganingos meilės visagalybei! Kristus visiems mirė ir prisikėlė, jis yra mūsų viltis! Tikra viltis kiekvienam žmogui. Kaip kitados Galilėjoje, prieš grįžimą pas Tėvą, siuntė apaštalus, taip šiandien ir mus prisikėlęs Jėzus siunčia visur būti jo vilties liudytojais ir pažada: štai aš esu su jumis visada, per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Plg. Mt 28, 20). Sielos akimis žiūrėdami į jo perkeisto kūno šlovingas žaizdas, galime suprasti kančios prasmę, galime gydyti daugybę taip pat ir mūsų laikų žmonijoje kraujuojančių žaizdų. Jo šlovingose žaizdose atpažįstame neišdildomus ženklus begalinio Dievo gailestingumo, apie kurį kalba pranašas: Jis yra tasai, kuris gydo sužeistas širdis, gina silpnuosius ir skelbia vergų išvadavimą, guodžia liūdinčiuosius ir vietoj gedulo rūbo duoda džiugesio aliejaus, džiaugsmo giesmę vietoj liūdinčios širdies (Plg. Iz 61, 1-2-3). Jei artinamės prie Jo nuolankiai pasitikėdami, Jo žvilgsnyje matome atsakymą į giliausią mūsų širdies troškimą: pažinti Dievą ir užmegzti su juo gyvą ryšį, kuris pripildytų Jo meilės mūsų gyvenimą, mūsų asmeninius ir visuomeninius santykius. Dėl to žmonijai reikia Kristaus: Jis yra mūsų viltis, kuria esame išgelbėti (Plg. Rm 8, 24). Kiek kartų žmogaus santykius su kitu žmogumi, grupės su grupe, tautos su tauta ženklina ne meilė, bet egoizmas, neteisybė, neapykanta ir smurtas! Tai visuose planetos kampeliuose atsivėrusius ir kraujuojančios žmonijos žaizdos, dažnai nežinomos arba sąmoningai slepiamos. Tai kūno ir sielos žaizdos, dėl kurių kenčia daugybė mūsų brolių ir seserų. Jos laukia atgaivos ir pagydymo šlovingomis prisikėlusio Viešpaties žaizdomis (Plg. 1 Pt 2, 24-25) ir solidarumu tų žmonių, kurie sekdami Jo pėdomis ir Jo vardu, meilės darbais kuria teisingumą, skleidžia aplink save šviesius vilties ženklus, ypač krauju pasruvusiose konfliktų vietose ir visur, kur trypiamas ir niekinamas žmogaus asmens orumas. Trokštame, kad būtent ten daugėtų nuolankumo ir atlaidumo liudijimų. Brangūs broliai ir seserys, leiskime, kad mus nutviekstų akinanti šios iškilmingos dienos šviesa. Nuoširdaus pasitikėjimo kupini atsiverkime prisikėlusiam Kristui, kad atnaujinanti Velykų slėpinio jėga paliestų kiekvieną mūsų, mūsų šeimas, mūsų miestus ir mūsų valstybes. Tepaliečia ji visą pasaulį. Kaip šią akimirką neprisiminti kai kurių Afrikos regionų, visų pirma Darfūro ir Somalio, kenčiančių Artimųjų Rytų, visų pirma Šventosios Žemės, Irako ir Libano ir, galiausiai, Tibeto. Raginu siekti šioms šalims tokių sprendimų, kurie padėtų išsaugoti gerovę ir taiką. Velykų malonių pilnatvės prašykime užtariant Mergelei Marijai, kuri dalijosi nekalto nukryžiuoto savo Sūnaus kančia ir neapsakomu jo prisikėlimo džiaugsmu. Dalyvaudama Kristaus šlovėje, jinai mus tesaugo ir teveda broliško solidarumo ir taikos keliu. Tai mano velykiniai linkėjimai jums, čia esantiems ir visų tautų ir kontinentų vyrams ir moterims prie radijo ir televizijos imtuvų. Džiugių Velykų!
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |