|
Kad mūsų gyvenimas nebūtų tuščias
Vilkaviškio vyskupo velykinis laiškas
Jau dvidešimt amžių krikščionija šiuo laiku švenčia ypatingą Kristaus prisikėlimo iškilmę mūsų krašte ji tradiciškai vadinama Velykomis. Kai kas vis dėlto sako: tai pavasario, atbundančios gamtos, margučių ar gyvybės šventė. Viso pasaulio krikščionys du tūkstantmečius ją laiko kitokia, daug svarbesne švente, skelbiančia Kristaus pergalę prieš mirtį ir žmogaus amžinojo gyvenimo galimybę. Dėl to ir Bažnyčios liturgijoje ji įvardyta ne kaip viena iš daugelio švenčių, bet kaip pati svarbiausia metų iškilmė.
Kad Velykos Kristaus prisikėlimas mus iš tiesų užkalbintų, giliai paliestų, reikia prisiminti, ką ši diena mums reiškia. Kartais kasdienybėje tam pritrūksta laiko, o šventų Velykų metas tinkama proga šį įvykį giliau apmąstyti.
Kristaus apaštalas šv. Paulius dalydamasis savo
tikėjimu taip rašo anuometinei Korinto tikinčiųjų bendruomenei:
...jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir
tuščias jūsų tikėjimas (1Kor 15, 14). Taigi Kristaus prisikėlimas
yra viso mūsų tikėjimo svarbiausia kolona, kuria remiasi ir amžinojo
gyvenimo viltis. O kadangi tikėjimas prisikėlimu viso krikščioniškojo
tikėjimo pagrindas, tai Velykos yra svarbiausia metų liturginė iškilmė
kiekvienam tikinčiajam į Kristų.
Velykų dienos Evangelija mums pasakoja, jog po Didžiojo penktadienio, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas, kai jo mokiniai buvo sukrėsti ir praradę viltį, du iš jų Petras ir Jonas staiga gavo nelauktą ir stebinančią žinią apie Jėzaus prisikėlimą. Tarsi lenktyniaudami, viską palikę, jie bėgo į Jėzaus palaidojimo vietą: taip labai norėjo sužinoti, kas gi nutiko iš tikrųjų, ar Jėzus tikrai prisikėlė? Tai sužinoti Velykų rytą jiems buvo pats svarbiausias dalykas. Apaštalų skubėjimas nebuvo beprasmis. Jie įtikėjo Jėzaus prisikėlimu, ir tai tapo reikšmingiausia ne tik tos dienos, bet ir viso jų gyvenimo patirtimi. Tuščias kapas, paliktos drobulės, į kurias buvo suvyniotas Jėzaus kūnas, jau bylojo tai, ką vėliau patvirtino nepamirštami susitikimai su Prisikėlusiuoju, mirtis nėra paskutinis taškas žmogaus gyvenime.
Velykų rytas neišvengiamai ir mūsų klausia apie tikėjimą. Ar tikiu, kad Jėzus Kristus tikrai prisikėlė? Tad svarbiausia, ką galime šiandien padaryti, atnaujinti savo tikėjimą Viešpaties Jėzaus prisikėlimu ir mums dovanojamu amžinuoju gyvenimu. Kartu su apaštalais Petru ir Jonu ištarkime: Viešpatie, aš tikiu! Tarkime drąsiai ir su džiugiu tikėjimu: Taip, Kristus prisikėlė, ir man tai yra labai svarbu. Nuo to priklauso visa mano ateitis, ne tik dešimtmečiai, bet ištisa amžinybė.
Švęsdami ne pirmas Velykas savo gyvenime, žinome, kad nėra paprasta išlaikyti tikėjimą visus metus, ne tik per šventes, bet ir patiriant kasdienybės išbandymus. Jei tai būtų labai paprasta ir lengva, nebūtų pasaulyje tiek daug įvairiausių blogio apraiškų: melo, vagysčių, prievartos, žudynių. Prisikėlimo rytas kasmet suteikia vis naujų jėgų, kad nenusigąstume, kad tikėtume, jog išganymo kelias galimas kiekvienam geros valios žmogui. Šiame kelyje nesame nei pirmi, nei vieninteliai.
Šioje kelionėje turime ir daug mus stiprinančių momentų, išgyvenamų kartu su visa Bažnyčia. Žvelgdamas iš svarbiausios metų liturginės šventės perspektyvos, noriu priminti bent du reikšmingesnius, laukiančius mūsų šiais metais.
Birželio 28 dieną, šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės išvakarėse, Popiežiaus Benedikto XVI pakviesti, kartu su tikinčiaisiais visame pasaulyje pradėsime Jubiliejinius dutūkstantuosius apaštalo Pauliaus metus. Jie tęsis iki kitų metų birželio 29-sios. Būsime kviečiami ištisus metus įsiklausyti į šio didžio Tautų apaštalo mintis, išdėstytas Šventajame Rašte, apmąstyti jo darbus, iš jo liudijimų semtis tikėjimo tvirtybės.
Švęsdami apaštalo Pauliaus dviejų tūkstantmečių
jubiliejų, atidžiai skaitydami Dievo žodį, ištartą per jo raštus,
suprantame, kad nepaisant laiko tėkmės, stulbinančios mokslo ir
technikos pažangos, žmogaus vidinės problemos, tikėjimo išbandymai
amžiais išlieka labai panašūs ar net visiškai tokie patys. Štai
ką, kalbėdamas anų laikų Galatijos krašto krikščionims, šv. Paulius
įvardija kaip didžiausias kliūtis amžinajam gyvenimui pasiekti,
kaip didžiausias žmogiškas ydas, griaunančias tikėjimą ir atitolinančias
nuo Dievo: ...tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė,
burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai,
vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai
ir panašūs dalykai. Apaštalas tęsia: Aš jus įspėju, kaip jau esu
įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės
(Gal 5, 1921).
Šv. Pauliaus išvardytos blogio apraiškos žmonių gyvenime reiškėsi ne tik šio apaštalo laikais. Jos būdingos ir mūsų dienoms. Žmogus tas pats, jo prigimtis nesikeičia. Mokslo ir technikos plėtra savaime nepadaro žmogaus geresnio, tik duoda naujų galimybių. Todėl visais laikais vienodai aktualus tikėjimas, kurį ypatingai išgyvename Velykų laiku.
Atrodytų, ką čia kalbėti apie tokius dalykus šventės dieną. Bet kaip tik, mielieji, tokią dieną geriausiai suprantame, jog visokiam blogiui negalime leisti suvešėti mūsų gyvenime. Tokią ypatingą dieną, drauge susirinkę Dievo šventovėje, taip pat namie susėdę prie balta staltiese užtiesto šventinio stalo, geriausiai suprantame, jog blogis mūsų gyvenime turi būti svetimas ir nepageidaujamas.
Antrasis šiais metais mūsų laukiantis nepaprastas tikėjimo bendrystės momentas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 metų jubiliejus rugsėjo mėnesį. Jam jau intensyviai ruošiamasi. Šis jubiliejus mums ypač primins Dievo Motinos raginimą skirti deramą dėmesį ir pagarbą jos Sūnui Jėzui Kristui, kad Jo žodis parodytų kryptį mūsų žingsniams, kad Jo palaima padarytų vaisingus mūsų darbus.
Kartu su Bažnyčia visame pasaulyje ir Lietuvoje nepraleiskime šių bendrų, didžių mūsų tikėjimo liudijimo ir brandinimo momentų.
Nuoširdžiausiai sveikindamas Jus su šventomis Velykomis, visiems ypač linkiu savo gyvenimo siekius, darbus kreipti gėrio linkme, o šias pakilias Velykų dienas išgyventi gyvu, tvirtu ir džiugiu tikėjimu, kurio centras yra Jėzus Kristus mūsų Viešpats, mūsų Dievas, mūsų Viltis.
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
© 2008 XXI amžius
|