|
Absurdas ar provokacija. 2008 m. kovo epopėja
Marius Kundrotas
Nepriklausomybės diena šiemet atšvęsta savotiškai. Deklaruojama savaitė prieš rasizmą ir diskriminaciją ją tiesiog užgožė. Lyg nieko gero ir gražaus tą dieną nebūtų vykę, tik iš kažkur pasirodę Džeko Skerdiko ar Usamos bin Ladeno pasekėjai gaudytų gatvėse afrikiečių, slavų, izraelitų kilmės žmones. Žiniasklaidos pranešimai 2008 m. kovo 11-ąją padės įsiminti būtent šitaip.
Šios dienos rytą su žmona išėjome pasivaikščioti Vilniaus senamiesčiu. Sutikome kelis draugus, pasišnekučiavome, paskiau nuėjome į koncertą. Atrodytų, paprastas gyvenimo epizodas, tačiau žiniasklaidos verslo atstovams užteko fantazijos šį epizodą paversti ištisa epopėja.
Renginių tą dieną nestigo. Siauros senamiesčio gatvės pasirodė ganėtinai užkimštos. Čia vienur, čia kitur būriavosi Nepriklausomybę švenčiantys žmonės. Gedimino aikštė buvo sausakimša, ant Tauro kalno vakarop laukė tradicinis kasmetinis koncertas Tėvynei su Lietuvos roko klasikais. Dalyviai susirinko iš visos Lietuvos, atvyko svečiai ir iš Latvijos. Grupelė jaunuolių, nešini valstybės vėliavomis ir kažkurio klubo simbolika, patraukė Gedimino prospektu link Tauro kalno. Įsijungėme. Draugiškai bendraudami iš lėto judėjome šventiniu pėsčiųjų taku. Atrodė, niekam netrukdėme, tačiau tik atrodė.
Lietuviškų dainų fone kažkas užtraukė skanduotę, gerokai iškritusią iš konteksto. Neskaniai nuskambėjo, nors dabartiniuose popmuzikos koncertuose išgirstame dar ne tai. Dažname šiuolaikinės estrados tekste smurtas, muštynės, prievartavimai pateikiami lyg visiškai normalus reiškinys. Šįsyk užtraukta kažkas apie rusus ir žydus, kažkas prisiminė vaikišką skaičiuotę, kažkas dar iš rezistencijos laikų atėjusią satyrinę liaudies dainos versiją. Jų ir užteko.
Jau kitą dieną žiniasklaida mirgėte mirgėjo viena už kitą skambesnėmis žinutėmis, įžvelgtas organizuotas fašistų maršas, kurstymai pradėti genocidą, valstybės vėliavos išniekinimas, žodžiu ištisas kriminalinis spektras, nuo kelių eismo taisyklių pažeidimo iki valstybės Konstitucijos peržengimo. Paprastas eismo judėjimas virto maršu, visi čia pasirodę fašistais, taiki eisena grėsmingu išpuoliu, kelių jaunuolių šūktelėjimas organizuota politine akcija.
Sakoma, jog baimės akys didelės, tiktai ar čia vien baimė? Žiniasklaidai reikia sensacijų. Politikai rengiasi rinkimams. Visuomeninės organizacijos laukia dėmesio. Žmogaus teisių fondus vilioja tarptautinės investicijos tariamai diskriminacijos prevencijai. Prieš ką gi vykdysi prevenciją, jei nebus grėsmės? Išraskime fašistus. Komunistais Europos nebeišgąsdinsi. Kas, kad Lietuvos eteryje jau pasirodė pokaris.info, lithuania.left.ru, anarchija.lt triada, iš tiesų kurstanti antivalstybinius veiksmus, dergianti laisvės kovotojų atminimą, reikalaujanti versti dabartinę demokratinę santvarką? Kas, kad valdžioje sėdi bolševikų nomenklatūros, abejotinų verslo struktūrų, svetimų valstybių ir priešiškų režimų atstovai? Juk ne fašistai.
Dirbtinai sukelta isterija išsiskiria savotišku dėsningumu. Dar persitvarkymo laikais lyg ant mielių ėmė augti muzikiniai ansambliai, idealizuojantys mafijos, kriminalo, kalėjimo gyvenimą. Šiandien Sopranai, mafijos kronika jau virto klasika, vienas po kito pasipila filmai, tapę savotiškais banditizmo epais. Peterburgo banditai dar vienas iš nuosaikiausių pavadinimų.
Daugybėje filmų, grupių, straipsnių aukštinamas smurtas, plėšimai, net lytinė prievarta. Šie reiškiniai apsišaukusių žmogaus teisių gynėjų kažkodėl visiškai nesudomino. Darosi akivaizdu, jog vadinamuosius tolerancijos atstovus suerzino visai kas kita pats faktas, jog pagrindinėmis sostinės gatvėmis pražygiavo gana didelė jaunimo grupė, kuriems Tauta ir Tėvynė nėra tiktai tušti žodžiai. Štai kam reikėjo prikergti smurtą, kurstymą, grėsmę. Lieka tiktai apgailestauti, kad keli jauni žmonės ant šio kabliuko užkibo, tačiau tai nepaneigia bendro šventės konteksto, o aplink ją sudarytas kone perversmo įvaizdis bendrame kontekste atsiduoda totaliu falšu. Kova su smurtu bus autentiška ir tikra tik tada, kai bus kovojama su smurtu savaime, o ne kurioje nors siauroje srityje.
Piešiant fašistinės eisenos baubą, suplakami visiškai skirtingi dalykai: kai kas nutylima, kai kas išpučiama, o kai kur nesibodima visiško melo. Vienoje vietoje atsiduria Trispalvė, svastikos, vieši veikėjai ir eiliniai praeiviai, tautiniai šūkiai ir paiki išsišokimai. Galima būtų tiesiog ignoruoti šią propagandą, geriau žinantys situaciją atsirinks, tačiau gaila tų, kuriems šis ažiotažas sukels tikėtiną šoką.
Lietuva lietuviams! šūkis, atėjęs dar iš dr. Jono Basanavičiaus laikų, jį skelbė net ankstyvieji socialdemokratai. Šis šūkis visą laiką turėjo teigiančią, o ne neigiančią prasmę. Lietuva lietuviams! reiškė, jog lietuviai pirmiausiai turi būti atsakingi už Lietuvą, tapti savivaldžia tauta, o ne kažkieno kito interesų įkaitais. Dabar šis šūkis kriminalizuojamas. Ar už tai pasmerksime ir savo tautos patriarchus?
Viens su puse, du su puse
daugelio dar gerai atsimenama dainelė. Sovietinės okupacijos metais ją traukė gana didelė tautos dalis, nuo mažo iki seno. Graži Lietuva be rusų valdžios galvojo daugelis jos atlikėjų. Dabar šiame tekste vietoj suvereniteto įžiūrimas genocidas. O juk dabar pats laikas pasakyti: graži Lietuva be svetimų emisarų viešpatavimo.
Skaičiuotę apie žydą, kopėčias ir pagalius atsimena dar mūsų senelių karta. Suprantama, jog po Holokausto kai kam ši skaičiuotė gali skambėti visai nejuokingai, o skaudžiai. Išties, šitokių tekstų nereikia, tiktai ar sankcijos už juos bus adekvačios? O jei dar kas neduok, Dieve prisimins kitą vaikišką skanduotę: ačiū pačiū lįsk į pečių?.. Ar neprimins tai kam nors krematoriumų, kuriuose, be kita ko, degė ir lietuviai?
Juden raus išvis nieko bendro su lietuvių tautiniais reikalais neturinti frazė, veikiausiai kažkieno nugirsta filme Šindlerio sąrašas. Kas ir su kokia intencija įpaišė šią frazę į Lietuvos laisvės dienos kontekstą, galima tiktai spėlioti. Vienas užtraukė, pora pasigavo, nors gal ir patys nesuvokė, ką tai reiškia. Absoliuti dauguma tuo metu ėjusių tuo pačiu maršrutu apskritai nieko panašaus nedainavo, o kai kurie buvo nuoširdžiai suglumę.
Išvadinti visus einančiuosius fašistų maršu, reiškia apšmeižti daugybę niekuo dėtų piliečių. Juk tuo pačiu keliu ėjo garbaus amžiaus močiutės įsivaizduokime tokią močiutę šaukiant: Juden raus. Šitaip galima žmogui ir infarktą sukelti.
Neseniai pasauliniu mastu apkaltintas antisemitizmo kurstymu dienraštis, regis, susirado sau atpirkimo ožį, kuriam galima perkelti savo pačių atsakomybę. Šio dienraščio korespondentas giriasi pasigavęs vieną politiką, kuris puolęs gintis ir teisintis. Nors nieko gaudyti lyg ir nereikėjo, nes niekas ir nebėgo. Juo labiau nebuvo dėl ko teisintis arba gintis.
Ramiai praeiti gatve jau tapo nusikaltimu? Gal nusikalstama neštis Trispalvę? O gal apskritai švęsti Nepriklausomybės dieną?
Kai ką jau ir suėmė. Nežinia, ar tuos pačius, kurie įsikarščiavę užtraukė neadekvačius tekstus. Tiktai ar bausmė už tai bus adekvati? Žvelgiant objektyviai, užtektų įspėjimo. Jei vaikas užrašys ant tvoros nešvankų žodį, ar jam už tai reikės nukirsti rankas?
Žvilgtelkime grynai žmogiškai. Daugybė jaunų žmonių iš visos Lietuvos susirinko švęsti Nepriklausomybės dienos. Nepriklausomybės ne kokio nors Valentino. Ir čia tais laikais, kai daugybei kitų jaunų žmonių ši diena apskritai nieko nereiškia. Ar daug jaunimo dalyvavo kituose Nepriklausomybės dienos renginiuose? O čia gi žmonės susirinko savo iniciatyva, atsinešdami Trispalves, pasikviesdami draugus ir šeimas. Keletas padarė klaidą įsikarščiavę riktelėjo keletą nekorektiškų frazių, tačiau nejau ši klaida užgožia patį faktą, jog šiems žmonėms vis dar svarbūs tautos ir valstybės idealai? Juk daugelis jų visiškai jauni, gal dar tik abitūros amžiaus. Ar teisinga, ar dora už vieną klaidą sugriauti jiems gyvenimus?..
Ar tikslu porą šūktelėjimų vadinti kurstymu? Ar po to kas nors buvo užpultas? Sumuštas? O gal susprogdintas? Ačiū Dievui, ne. Juk tikri kurstymai patys savimi nesibaigia. Jei kiekvieną riktelėjimą vadinsime kurstymu, gausime areštuoti daugiau nei pusę Lietuvos. Maža kas ką įsikarščiavęs pasako, žodžiai užmušiu jau tapo grynai buitine formule daugelyje konfliktų. Džiaugtis čia tikrai nėra ko, tačiau tokį mentalitetą reikia keisti švietimu ir ugdymu, o ne buldozerinėmis represijomis.
Galiausiai, apie rasizmą. Lietuvoje šios problemos amžiais nebūta. Aišku, galima sakyti, jog ne per daugiausiai būta ir kitų rasių atstovų. Tiktai kodėl tuomet rasinė antipatija ateina anksčiau, nei rasinės įvairovės tikrovė? Čia jau reikėtų rimto sociologinio tyrimo, tačiau tarp kitų versijų galima ir tokia. Žmones erzina primestinė propaganda.
Šiandien skelbiama, jog visa žmonija viena rasė. Rytoj gal paskelbsime, jog visa žmonija viena lytis? Visuomet atsiras žmonių, į absurdą reaguojančių absurdu. Jei šiandien visais kanalais prasidės propaganda, jog Lietuvoje skriaudžiami žali žmogeliukai su antenomis ausų vietoje, po poros metų tikrai atsiras žmonių, kurie ims šių žmogeliukų nekęsti.
Diletantiškais metodais galima gauti priešingus rezultatus. Užtenka prisiminti homoseksualistų atvejį. Dar prieš keletą metų jais Lietuvoje nei kas domėjosi, nei prieš juos kovojo. Šiandien daugybė žmonių jau piktinasi jais interneto komentaruose, kai kurie net pasirašinėja savo tikru vardu ir pavarde. Rytoj šie žmonės išeis į gatves, o ką jie darys poryt, jau galima tiktai prognozuoti. Nereikės nei kurstymo inspiracija kils iš vidaus.
Užsiciklinę šnekose apie tariamą diskriminacijos prevenciją žmonės turėtų rimtai susimąstyti, ar patys savo veiksmais neskatina antipatijos savo tariamai atstovaujamoms grupėms? O gal siūlymai rauti atspindi tiktai protestą prieš diktatoriškų užmojų įgaunančią sistemą ir jos tendencingą agitaciją?
Nors gal to ir siekiama? Gal šiems ponams reikia aukų? Gal pinigų ES fondai kitaip neduoda?..
© 2008 XXI amžius
|