| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Nešė kaimui šviesą Margionyse tebeplevena režisieriaus Juozo Gaidžio dvasia Rūta Averkienė
Balandžio 10 dieną sukako 100 metų, kai gimė Margionių Strazdelis kaimo šviesuolis, poetas ir režisoris Juozas Gaidys. Tądien nedidukėse Margionių kaimo kapinaitėse jo šviesų atminimą pagerbė ne tik jo vaikai, bet ir visi, kuriems šis žmogus buvo artimas ir brangus, kam teko jį artimiau pažinti, kas vertina jo unikalią kūrybą. Kaimo dainininkės giedojo Juozo Gaidžio giesmes, kurios skambėdavo prieš kiekvieną klojimo teatro spektaklį, ir malda pagerbė Margionių klojimo teatre vaidinusius ir šiame atilsio kalnelyje besiilsinčius kaimo artistus. Žaliais Dzūkijos pušynais apsuptas Margionių kaimas unikalus ne tik gražia gamta, Vėlinių laužais, bet ir tuo, kad gali didžiuotis vienintelis Lietuvoje turįs klojimo teatrą, kuriame vaidina paprasti kaimo žmonės. Nėra kitame Lietuvos kaime žmogaus, kuris būtų poetas, dainininkas, artistas, režisierius ir dramaturgas kartu. Nėra ir kito kaimo, kuris turėtų savo klojimo teatrą, gyvuojantį jau aštuoniasdešimt metų. Nėra Margionyse ir tokio namo ar šeimos, iš kurios kas nors nebūtų šiame teatre vaidinęs. Kalbant apie Margionis, visada prisimenamas kaimo šviesuolis Juozas Gaidys, nes šio žmogaus ir kaimo gyvenimo istorijos yra neatsiejamos. Margioniškiai ir dabar šį žmogų prisimena vien gražiu žodžiu ir visuomet turi ką apie jį papasakoti. Pačiame kapinaičių priekyje Juozo Gaidžio ir jo žmonos Agotos atminimą saugo ąžuolinis Motinos Sopulingosios paminklas. Tądien kapavietė pasipuošė gėlių krepšeliais ir atminimo žvakutėmis. Sūnus Stasys ir dukra Asta, prisimindami svarbiausius tėvo gyvenimo momentus, sakė, kad jo kūryboje glūdi jo dvasia, jausmai, meilė savo kraštui ir jo žmonėms. Sūnus šeimos vardu dėkojo visiems, kurių dėka tėvas prisimenamas. Apie šio paprasto kaimo žmogaus kūrybą ir gyvenimą kalbėjo Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius, o Marcinkonių laisvalaikio ir pramogų centro direktorė Rima Avižinienė, atsakinga už klojimo teatro gyvavimą, sakė, kad jeigu Juozas Gaidys būtų gimęs ne prieš šimtą, o prieš daugiau metų, neabejotinai pirmasis lietuviškas spektaklis būtų suvaidintas Margionyse. Margionių kaimo seniūnas Vincas Kvaraciejus pasakojo, kad J. Gaidys ardamas eilėraščius kūrė, o šienaudamas vaidinimus. Kai žmonės išgirsdavo, kad Margionyse bus rodomas J.Gaidžio spektaklis, susirinkdavo iš visų aplinkinių kaimų. Dėkui ir jam, ir visiems kitiems kaimo šviesuoliams, kurie nešė mūsų kaimui šviesą.... Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška apgailestaudamas, kad jauni kaimo žmonės nebetęsia tradicijų ir nebevaidina klojimo teatre, kvietė visus pasistengti, kad šitas unikalus teatras dar gyvuotų ir nors po vieną spektaklį per metus žiūrovams parodytų. Rašytojas Juozas Aputis yra įsitikinęs, kad tokius žmones augina šita nepaprasta šilų žemė, šitas išskirtinis ir įspūdingas kraštas, nes jie, kad ir jokių akademijų nebaigę, kiekvieną stebina savo duotybėmis. O kas jiems duota, vis tiek išeina į paviršių ir vaikšto tarp mūsų, ir mes nuo daromės tik geresni. Kaip ir režisieriui, mokslų nebaigusiam, sako, kad ir tikro teatro nemačiusiam, bet sugebėjusiam nepaprastai režisuoti. Margionių klojime visiems susirinkusiems buvo parodytas Algimanto Puipos filmas Ašarų pakalnė, sūnus Stasys skaitė atsiminimus apie tėvą: Tėvas buvo labai tikintis, nė vieno vakaro neatsigulė nepersižegnojęs ir nesukalbėjęs poterių. Kiekvieną vakarą nuplėšdavo ir kalendoriaus lapelį tai buvo tarsi atsiskaitymas už pasibaigusią dieną ir pasiruošimas kitai. Tėvas buvo labai darbštus. Dienomis dirbo geležinkelio darbininku, o vakarais triūsė savo ūkyje. Tai kada gi tėvas kūrė? Ogi dirbdamas. Kaip pats sakė, Ašarų pakalnę parašė arklį ganydamas bombos išraustoje duobėje. Po visų darbų vakarais susikviesdavo kaimo žmones ir repetuodavo. Ir dar labai mėgo dainuoti... Atsiminimus Stasys Gaidys perdavė Varėnos kultūros centrui. Dar ilgai Margionių klojimo teatre skambėjo dzūkiškos kaimo moterų dainuojamos dainos ir pasakojimai apie kaimą ir jo žmones, kiekvienas kurių savo buvimu tarsi rašė šito kaimo istoriją. Ir pats Juozas Gaidys savo prisiminimuose rašė, kad gimė varganoje tėvų pirkaitėje ir iš tėvų paveldėjo tiktai piemens botagą, daugiau nieko. Gyvenimas taip pat nelepino. Varginga vaikystė ir jaunystė vietoj mokyklos suolo pakišo Juozui alkano, šąlančio piemenėlio, vėliau vyžuoto titnagynų artojo dalią. Tačiau šiame varge išryškėjo ir didelis troškimas siekti mokslo, ir gabumai. Tačiau į pradinę mokyklą įstojo būdamas tik devyniolikos metų. Pusę žiemos pasimokęs, gavo mokyklos baigimo pažymėjimą. 1927 metais Juozas Gaidys įstojo į Vilniaus mokytojų seminarijos antrąjį parengiamąjį kursą, tačiau po pusantro mėnesio lenkų valdžia seminariją uždarė. 1939 metais, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Lenkijos, buvo mobilizuotas į lenkų kariuomenę, tačiau pakliuvo į vokiečių nelaisvę, iš kurios pabėgo. Grįžęs į Margionis Juozas Gaidys daug skaitė, rašė eilėraščius, dainas. Dirbdamas kasdienius ūkininko darbus, ėmė rašyti tragikomediją Ašarų pakalnė. Pirmą kartą ji kaimo jaunimo buvo suvaidinta 1941 m. birželio 20 dieną margioniškio K. Saulevičiaus klojime. Tai, beje, vienintelis spektaklis iš daugelio, tebegyvuojantis ir šiandien. Pats autorius pjesės atsiradimą aiškino labai paprastai: ji atsirado iš mūsų pačių gyvenimo ir vargo, ir viskas, kas joje rodoma, būtas dalykas. Norint įminti šio fenomenalaus žmogaus gyvenimo mįslę, vertėtų pasidomėti Margionių kaimo istorija, kuri, kaip ir visos pasienio pietų Lietuvos istorija, yra labai dramatiška: okupacija, karo žvėriškumas, kita okupacija ir t.t. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios pirmininku daugelį metų buvo Juozas Gaidys. Jis platino ir lietuvišką spaudą. Kitas sunkus etapas Margionims 1939 metai, kuomet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui visi kaimo vyrai buvo paimti į kariuomenę. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis. Šią nelengvą kaimo istoriją margioniškiai rodė kiekviename spektaklyje, pabaigoje, kaip įprasta nuo pat pirmojo spektaklio, giedodavo Lietuvos himną. O pirmąkart margioniškiai vaidino 1929 metais A. Vilkutaičio-Keturakio komedijoje ,,Amerika pirtyje, kurį, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Juozas Gaidys tęsė jo tradiciją. Pasibaigus spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: Brangus jaunime! Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį, bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą savo motinas... Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: Lietuva, Tėvyne mūsų... Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė apie Margionis, vaizduodamas kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia pat, kieno nors klojime. Režisierius Juozas Gaidys su kaimo artistais pastatė 19 įvairių teatro vaidinimų. Šitie vaidinimai nebuvo vien pramoga tai buvo pasipriešinimas tuometinės valdžios vykdomam lenkinimui. Todėl ir šiandien pasižvalgę po Margionis, senąjį šilų kaimą, vos ne kiekvienoje pirkioje rasime po artistą. Kaimo režisoriui J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas klojimas. Minint vieno unikaliausių Lietuvoje teatrų 75-erių metų jubiliejų, jis vėl atgimė. J. Gaidžio palikimą perėmė Marcinkonių laisvalaikio ir pramogų centro direktorė R. Avižinienė. Nors iš J. Gaidžio spektakliuose vaidinusiųjų jau nedaug belikę, dabar vaidina jų vaikai ir vaikaičiai. Margionys, Varėnos rajonas Brolių Černiauskų nuotrauka
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |