Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tautinės stiprybės puoselėtojai

Vytautas PAULAITIS,

Vilniaus Vytautų klubo prezidentas

Vilniaus ir Kauno Vytautai prie paminklo Kovo 11-ajai su jo statytoju Juozu Pečiuliu ir Punsko valsčiaus savivaldybės viršaičiu Vytautu Liškausku Vytauto VISOCKO nuotrauka

Kovo 11-ąją į Lietuvos Nepriklausomybės šventę Vilniaus ir Kauno Vytautai skubėjome pas mūsų brolius, gyvenančius lietuviškose žemėse Lenkijoje. Ir vienus, ir kitus pakvietė Punsko valsčiaus viršaitis Liškauskas, irgi Vytautas.

Labai norėjosi šią dieną būti prie šiai datai skirto paminklo. Žinojome, kad tokių paminklų yra du: Berlyne, Šarlotenburgo parke, ir Lenkijoje, netoli Punsko, Kampuočių kaime. Tam paminklui truputį mažiau metų nei atkurtai Lietuvos Nepriklausomybei, o mes dar jo nematėme. 2004 m. kovo 19 dieną „XXI amžiuje“ prof. Vytautas Landsbergis rašė: „Tokią dieną vertėtų juos aplankyti, padėti gėlių. Ateis laikas, kai Lietuva bus kur kas lietuviškesnė – atvira, nesujaukta širdimi, kai nebevaikščiosime aplink Kovo 11-ąją kiekvienas kitokiais akiniais. Tam pirmiausia turime kurti Kovo 11-osios vertybinį paminklą savo pačių ir mūsų vaikų širdyse“.

Ar per tą laiką tapome lietuviškesni? Paradoksalu, bet lietuviškumo dažnai važiuojame parsivežti iš lietuviškų žemių Lenkijoje. Taip atsitiko ir šį kartą. Nuo Kampuočio ežero pučiant žvarbokam kovo vėjui, Lenkijos lietuviukai jaudinamai gražiai dainavo lietuviškas dainas, kurias mūsų vaikai dažnai jau pakeičia kitokiomis...

Prie paminklinio akmens, papuošto metaline saulute, gėles dėjo iškiliausi Lietuvos žmonės. Kai prie paminklo buvo sakomos kalbos, dainuojamos dainos, Vilniaus Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis jo statytojui Juozui Pečiuliui įteikė Tautinės stiprybės raštą, padovanojo Vytauto Didžiojo portretą. Šis išties tautiškai stiprus lietuvis (stiprus jis ir ūkininkas, ir jo ranka stipri) mus pakvietė dovanas pakabinti jaukioje svetainėje, kur jau kabo įrėmintas Aktas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės atstatymo“ su signatarų parašais. Tada Juozas Pečiulis man ir papasakojo, kokie žmonės iš Lietuvos lankėsi jo namuose. Dabar čia lankysis ne tik signatarai.

Po iškilmių Lietuvos Vytautai dalyvavo Punsko Vytautų klubo steigiamajame susirinkime. Viršaičio Vytauto Liškausko žiniomis, Punsko krašte gyvena 117 Vytautų, jauniausiam – 14 metų. „Vytautams turi rūpėti ne tik Vytauto Didžiojo darbai ir žygiai, bet ir visa Lietuva, jos praeitis ir dabartis, - kalbėjo V. Liškauskas. – Dalyvausim įvairiuose renginiuose, patys juos rengsime, prižiūrėsime paminklus ir juos statysime, palaikysime glaudžius ryšius su Lietuvos Vytautais.“

Susirinkime kalbėjo ir Vilniaus Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis.

Vytautas Visockas

Esame girdėję, kaip didingai laisva Lietuva 1930-aisiais paminėjo savo garsiausio valdovo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metines – 1930-ieji buvo paskelbti Vytauto Didžiojo metais. Jo atminimas įamžintas paminklais Kaune, Jurbarke, Perlojoje, Veliuonoje, Betygaloje, Viekšniuose ir kitose vietovėse. Kunigaikščio vardas suteikiamas Kauno universitetui, Karo muziejui, kuriami meno, grožinės literatūros kūriniai, išleidžiama monografija. Per visą Lietuvą nešamas Vytauto Didžiojo paveikslas – ne tik iš kaimo į kaimą, jis Nemunu plukdomas laiveliu, laivu „Prezidentas Smetona“ Baltijos jūra, net skraidinamas šaunių Lietuvos oreivių – tarsi Vytautas Didysis iš padangės apžvelgtų savo valdas.

Giliausią pėdsaką jubiliejus paliko žmonių širdyse. Laisva tauta ne tik atsigręžė į savo didvyrį – Vytautas Didysis atgimė tūkstančiuose lietuvių. Populiariu Vytauto vardu krikštijami berniukai, o Vytautėmis – mergaitės.

Deja, vos po dešimtmečio – Lietuvos katastrofa. Okupantai ne tik mindžioja jos žemę, jie naikina tautos dvasią, griauna Vytauto paminklus, iš atminties trina jo vardą.

Tik prasidėjus naujam Atgimimui, pabudo istorinė atmintis ir dvasia. Prisimintas ir Vytautas Didysis. Kaune atstatyti Vytauto Didžiojo paminklą ėmėsi „Aukuro“ klubas, kuriam sėkmingai vadovavo Gediminas Kostkevičius. 1990 m. liepos 15 dieną, Žalgirio mūšio 580-ųjų metinių proga, numatomas paminklo atidengimas. Kaip pasakojo kaunietė Ona Narkevičienė, kuri tada aktyviai darbavosi „Aukuro“ klube, Kauno televizijoje buvo perskaitytas panevėžietės Irenos Gailiušienės pasiūlymas į paminklo atidengimo iškilmes pakviesti 1930-ųjų metų Vytautus. Jis buvo įgyvendintas. Tūkstantinė kolona neužmiršusių, kad jie – Vytautai – ir ne bet kokie, o 93-ųjų metų gimimo, su patriotinėmis dainomis žygiavo nuo Vytauto bažnyčios iki naujojo paminklo Laisvės alėjoje. Paminklą pašventino kunigas Ričardas Mikutavičius.

O. Narkevičienė pasakojo: „Tyrinėdama Vytautų anketas radau vilniečių V. Gudelio ir V. Tulevičiaus pasiūlymą steigti Vytautų klubą. Spalio mėnesio vakarais, būdavo, atsiverčiu Vytautų registracijos knygą, susirandu ties kurio pavarde užrašytas telefono numeris, dar pažiūriu, ar Vytautas gyvena Kaune, ir renku, kalbinu visai nepažįstamus Vytautus, skelbiu jiems Vytautų klubo steigimo idėją, išklausau jų nuomonę, pasižymiu pliusu arba minusu ir bandau nenumarinti idėjos. Pirmą kartą tie, „su pliusiukais“, susirinko spalio 18 dienos vakare Centrinio pašto patalpose…“

Prireikė daugiau kaip metų, daugelio susitikimų, buvo įdėta nemaža darbo, kol 1992 metų sausio 5-ąją, per Vytautines, Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Mažojoje salėje įvyko pirmasis Vytautų suvažiavimas, kuriame ir buvo oficialiai įkurtas Lietuvos Vytautų klubas ir pasiūlyta steigti jo skyrius visuose Lietuvos miestuose.

Jau tų pačių metų vasario 15 dieną Vilniaus Gedimino technikos universitete Saulėtekio alėjoje įkurtas Vilniaus Vytautų klubas. Jo branduolį sudarė VGTU dėstytojai doc. V. Baranauskas, doc. V. Būda, doc. V. Petrauskas, doc. V. Tulevičius, Vilniaus Sporto muziejaus vedėjas dail. V. Gudelis, Muzikos akademijos prof. kompozitorius V. Jurgutis, Aukštesniosios statybos mokyklos dėst. V. Tarasonis ir kiti.

Taip vėl atgimė Vytautas Didysis. Vytautų klubų narių dauguma yra tarsi tęsinys anos, Nepriklausomos Lietuvos, nes jie gimė ir augo prieškario laikais. Susibūrė ne tik bendravardžiai, bet ir bendraminčiai Vytautai. Vedini Vytauto Didžiojo Lietuvos idėjos, suėjo būrin ne naudos ar valdžios siekti, o kelti išvargintą ir iškankintą Tėvynę. Pirmųjų metų entuziazmas ir idėjos liejosi per kraštus. Žmonės tikėjo ateitim, ryžtingai ėjo jos pasitikti.

Mūsų klubo svarbiausi tikslai – gaivinti istorinę atmintį ir ugdyti pilietiškumą. Visi darbai turi tam tarnauti. Vadovaujant pirmajam klubo prezidentui Muzikos akademijos profesoriui kompozitoriui Vytautui Jurgučiui, palaipsniui nusistovi tradicijos ir tolesnės veiklos gairės. Klube vyrauja tarpusavio supratimas, pagarba veteranams, dėmesys vienas kitam, istorijos, tėvų tradicijų puoselėjimas. Kasmet Vilniaus Katedroje spalio 27-ąją, Vytauto Didžiojo mirties dieną, už jo vėlę aukojamos šv. Mišios, dalyvauja ir klubo Vytautai. Jau daug metų tradiciškai ta intencija pamokslą sako klubo rėmėjas ir globėjas mons. Vytautas Rūkas. Tuomet, taip pat ir per Vėlines, minime ir savus, jau išėjusius amžinybėn Vytautus.

Jau pirmąją vasarą Vilniaus Vytautai vyksta ekskursijon į Lenkiją. Aplankytos istorinės vietovės – Žalgirio mūšio laukas, Marienburgo tvirtovė, „Anykščių šilelio“ autoriaus vyskupo Antano Baranausko kapas Seinų katedroje, susitikimai su tautiečiais, saugančiais to krašto lietuvybę… Visa tai stiprina istorijos ir lietuvio dvasios pažinimą. Vėliau išvykos, susitikimai su Lietuvos totoriais, karininkais ir kariais menininkais SKAT’o būstinėje. Su atsargos kariais savanoriais iki šiol vyksta bendri klubo renginiai. Žygiai per kaimus ir miestelius su jaunaisiais klubo Vytautais nuo Dzūkijos iki Žemaitijos, lankant žinomus paminklus ir ieškant dar neišgarsintų atminimo vietų, klausantis partizanų, kaimo senolių pasakojimų, suartino ir pažadino dar didesnį norą pažinti Lietuvą ir jos istoriją.

Vienas pirmųjų ir svarbiausių klubo darbų – mokslinė konferencija „Vytautas Didysis ir Lietuva“. Ši konferencija – tai skolos grąžinimas Didžiajam kunigaikščiui. Išsilaisvinusioje Lietuvoje iki tol nebuvo pasirūpinta tarti tiesos žodį apie daugiausiai tautai nusipelniusį valdovą.

Konferencija įvyko 1993 m. balandžio 30 dieną Bonifratų bažnyčioje (tuo metu - Mažojoje baroko salėje). Lietuvos istorikai, mokslininkai prof. Edvardas Gudavičius, dr. Vytautas Kubilius, kun. Jonas Boruta, SJ, prof. Mečislovas Jučas, doc. Romas Batūra, doc. Alfredas Širmulis, dr. Napalys Kitkauskas, dr. Giedrius Viliūnas, dr. Rūta Čapaitė, Jonas Daujotas nagrinėjo Vytauto Didžiojo epochą, jo darbus. Įdomius, aktualius, naujai suskambėjusius pranešimus apie Vytauto Didžiojo asmenį, jo įtaką Lietuvos kultūrai, apie Vytauto vardo kilmę perskaitė ir patys klubo nariai – prof. dr. Vytautas Šernas, monsinjoras Vytautas Rūkas, docentai Vytautas Būda ir Vytautas Venckus. Konferencijos pranešimai išleisti atskira knygute, susilaukusia dviejų leidimų. Ją išleisti padėjo Vilniaus miesto kultūros skyrius ir kiti rėmėjai.

1994 m. liepos viduryje, minint Žalgirio mūšio metines, į antrąjį Lietuvos Vytautų suvažiavimą Vytautai susirinko Trakuose. Po pilies menių skliautais, kur kadaise aidėjo Vytauto Didžiojo žingsniai, dabar skambėjo „Tautiška giesmė“ ir Lietuvos Vytautų balsai, priminę žmonėms, kad mes esame protėvių nebaigtų darbų tęsėjai. Suvažiavimo proga Vytauto Didžiojo atminimas įamžintas Galvės ežero saloje – čia pastatytas garsaus liaudies menininko Ipolito Užkurnio išdrožtas ąžuolinis paminklas.

Vilniaus Vytautų klubas ilgainiui susirado savo vietą visuomenės gyvenime. Rašytojai, menininkai, kurdami Vytauto tema, dalijasi su mumis savo sumanymais, tarsi pasitikslina savo nuomonę, požiūrį. Prieš išleisdami savo knygas apie Vytautą Didįjį, klube lankėsi rašytojai Gediminas Isokas ir Romas Masteika. Prof. skulptorius Gediminas Jokūbonis pakvietė į savo kūrybinę dirbtuvę, Vytautus „supažindino“ su Birštone iškilsiančia raito Vytauto Didžiojo skulptūra. Ne kartą lankėmės ir nuoširdaus klubo bičiulio ir rėmėjo dailininko Rimanto Dichavičiaus dirbtuvėje. Entuziastingi jaunieji Trakų istorinio nacionalinio parko vadovai Gintaras Abaravičius ir Algimantas Stankevičius pristatė klube savo idėją nutiesti „Vytauto kelią“ iš Senųjų Trakų į Trakus. Vytautai palaikė šį puikų sumanymą ir dalyvavo atidengiant ir pašventinant visas devynias „kelio“ skulptūras. Režisierius Vytautas Domaševičius rodė savo kūrybos filmus, o režisierius Vytautas Vilimas ne tik klube rodė filmą „Vienų vieni“, bet ir aptarė būsimo filmo apie Vytautą Didįjį siužetą.

Beje, ne pirmi metai Vytautų klubas bendrauja su Senaisiais Trakais. Čia, Vytauto Didžiojo gimtinėje, buvusiame nutautintame užkampyje, atkūrus Nepriklausomybę įsteigta lietuviška mokykla. Sumanių, darbščių pedagogų dėka ji tampa ne tik lietuvišku švietimo židiniu, bet ir tautiškos kultūros skleidėja plačioje apylinkėje. Vytautai vieši mokykloje, dalyvauja jos šventėse. Stengiasi moraliai palaikyti, dovanoja savo surinktas knygas, iš rėmėjų gautus kompiuterius.

Klubo rūpestis – lietuvybės likimas ir kitose Vilnijos vietose, naujai įsikūrusiose lietuviškose mokyklose. Vilnijos mokyklų rūpesčiais klube dalijosi buvęs Švietimo ministras akad. Zigmas Zinkevičius, Vilniaus apskrities viršininkas Alis Vidūnas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, Eišiškių vidurinės mokyklos direktorius Vytautas Dailidka. Vytautai aplankė Vilniaus rajono Juodšilių ir Bezdonių, Šalčininkų rajono Butrimonių, Gerviškių, Purvėnų ir Čiužakampio mokyklas, padovanojo knygų ir klubo nario doc. Vytauto Bujausko rūpesčiu surinktus keturiasdešimt kompiuterių.

Beje, klubo nario doc. Vytauto Pociaus rūpesčiu Eišiškėse lietuviškai dvasiai pakelti buvo surengta šventė. Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos dūdų orkestras žygiavo per miestelį grodamas maršus, o kai bažnyčioje užgrojo Lietuvos himną, žmonių akyse sužibo ašaros. Jie pirmą kartą matė Lietuvos karius ir prašė nepalikti jų vienų šiame Dievo ir valdžios užmirštame kampelyje. Kovo 11-osios metinių minėjimo proga Eišiškių vidurinėje mokykloje koncertavo Vytauto Juozapaičio vadovaujamas ansamblis.

Ne kartą Vytautai lankėsi ir Perlojoje, pagarsėjusioje savo respublika, partizanų žygiais ir monumentaliu Vytauto Didžiojo paminklu, dalyvavo šventėse. Gyva jungtis su perlojiškiais – iš Perlojos kilęs klubo narys Vytautas Baublys.

Vytautai mielai dalyvauja ir kituose tautiniuose sambūriuose. Vienas tokių jiems širdžiai mielų – Lietuvai pagražinti draugija, kurios pirmininkas Juozas Dingelis taip pat dažnas svečias klube, todėl Vytautai dalyvavo draugijos šventėse Perlojoje ir Valkininkuose, sodino medelius.

Nors retoki, bet nuoširdūs klubo Vytautų susitikimai su garsiuoju Atgimimo šaukliu prof. Vytautu Landsbergiu. Nemaža Vytautų - aktyvūs tremtinių organizacijų nariai, praėję Sibiro golgotas.

Tikras įvykis klube – legendinio ambasadoriaus dr. Vytauto Antano Dambravos viešnagės, kiekvienas jo apsilankymas – tikra šventė. Ambasadorius ne tik praturtina klubo susirinkimus įdomiais pasakojimais ir pastebėjimais, jis klubui padovanojo nemaža savo knygų. Vytautus dvasiškai turtina ir bendravimas su garsiais lietuviais – Jonu Kronkaičiu, Juozu Kojeliu. Ne kartą klube savo įžvalgomis dalijosi ir filosofas Vytautas Radžvilas. Visada kupinas vidinės šilumos bendravimas su mons. Vytautu Rūku, ilgamečiu Trakų parapijos klebonu, nuolatiniu klubo ne tik dalyviu, bet ir rėmėju, dvasiniu globėju. Klubo šventėse, renginiuose skamba garsios Tomo Vaisietos deklamacijos apie Lietuvos kunigaikščius.

Dažni klubo svečiai – iškilūs Vytautai, aktyvios, šviesios asmenybės, dvasininkai. Klubo globėja, daugelį metų teikusi klubui pastogę, tarsi Vytauto motina kunigaikštienė Birutė – Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė. Klubą ne kartą paglobojo ir Romualdo Budrio vadovaujamas Lietuvos dailės muziejus.

Reikšmingą darbą, kurį inicijavo tuometinis klubo prezidentas docentas Vytautas Tulevičius, klubas pradėjo 1999 m. rugsėjo 25 dieną: padedamas Danijos Karalystės ambasados bei Lietuvos ir Danijos draugijos, surengė mokslinę konferenciją „Age Majeris Benediktsenas ir jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“. Pranešimus skaitė prof. akad. Zigmas Zinkevičius, prof. Elena Bukelienė, prof. Stasys Skrodenis, prof. Vacys Milius, doc. Lionginas Pažūsis, doc. Vytautas Tulevičius, dr. Svetlana Steponavičienė, dr. Silvestras Gaižiūnas, dr. Vaidotas Mažeika, dr. Saulė Matulevičienė, mgr. Skirmantė Ramanauskaitė. Konferencijoje sveikinimo žodį tarė Danijos Karalystės ambasadorius Lietuvai Peras Karlsenas, Lietuvos ir Danijos draugijos pirmininkas, LR Seimo narys Saulius Pečeliūnas, kalbėjo A. M. Benediktseno giminaitės Tove Lis Schmidt ir Irene Benediktsen. Vėliau klubas parengė ir išleido konferencijos pranešimų knygą lietuvių ir anglų kalbomis. Ją apipavidalino ir išleidimą parėmė dailininkas Rimantas Dichavičius.

Klubas prisideda leidžant Lietuvos Vytautų klubo laikraštį „Vytautas“, kurio bendromis pastangomis jau išleisti 28 numeriai, taip pat savarankiškai išleido savo laikraščio „Vytautai“ 12 numerių. Pastarajame paskelbta nemažai ne tik istorinės, patriotinės medžiagos, bet ir straipsnių pilietine tematika. Naujausias darbas – išleistas dail. Antano Račo Vytauto Didžiojo paveikslas, kurį dovanojame Lietuvos mokykloms.

Pastaraisiais metais klubas ėmėsi ir kitų iniciatyvų. Viena jų – akmenų kaupimas Vytauto Didžiojo gimtinėje Senuosiuose Trakuose būsimam paminklui. Kita – surengti du moksleivių rašinių apie Vytautą Didįjį konkursai, kurių laimėtojai buvo pakviesti į sostinę, apdovanoti, jiems surengta ekskursija.

2005 metais, švenčiant Žalgirio pergalės 595-ąsias metines, Trakuose ir Senuosiuose Trakuose įvyko didelė šventė, kurioje dalyvavo Vytautai iš Klaipėdos, Marijampolės, Ukmergės, Eišiškių, Prienų, taip pat Vilniaus apskrities jaunieji šauliai, „Senovės riterių pasiuntiniai“, Senųjų Trakų moksleiviai, trakiškio Vytauto Petruškevičiaus, kuris kasmet per Žalgirio metines Trakuose rengia žirgų konkūrus, raiteliai. Šią šventę Vytauto Didžiojo gimtinėje Senuosiuose Trakuose bandome paversti tradicine.

Vilniaus Vytautų klube yra daugiau kaip šimtas narių, iš kurių septynios Vytautės. Norėtųsi visus čia paminėti, nes visi to nusipelnė, tačiau paminėsiu aktyviausius, tai Eidukaitienė, Žilinskaitė, Aukštikalnienė, Astrauskaitė, Bujauskaitė, Balčikonis, Baranauskas, Baublys, Bujauskas, Burokas, Geštautas, Gudelis, Gocentas, Gurevičius, Ikamas, Ylevičius, Juozapaitis, Kažukauskas, Kneižys, Kuprys, Laugalys, Marcinkevičius, Mažeika, Micevičius, Petniūnas, Petrauskas, Plakys, Pocius, Račkauskas, Ramanauskas, Šiaudvytis, Štaras, Švarlys, Tavoras, Valys, Visockas. Klubas patyrė ir skaudžių netekčių – amžinybėn išėjo Vytautai – Patašius, Žukas, Valiukevičius, Venckus, Bičiūnas, Gedgaudas, Černiauskas, Gureckas, Mikšys, Stoškus, Jasulaitis, Račiūnas, Būda, Micevičius. Didesniąją klubo narių dalį sudaro vyresnio amžiaus Vytautės ir Vytautai, be jų, dar yra 11 moksleivių, penki studentai, bet norėtųsi regėti daugiau jaunimo savo būryje, nes tai mūsų ateitis. Per keliolika metų gimė ir paaugo nauja Vytautų karta. Lietuvoje dar daug Vytautų nedalyvauja klubų veikloje. Mūsų žiniomis, Lietuvoje Vytautų esama daugiau kaip 50 tūkstančių. Tad visi Vytautai, kurie neabejingi savo didžiajam pirmtakui, jo idėjoms, Lietuvos istorijai ir dabarčiai, yra laukiami klube. Laukiame jūsų, pasitarkime, kaip dar labiau išgarsinti Vytautą Didįjį, ką galime bendromis jėgomis nuveikti Lietuvai. Rašykite, skambinkite: a/d 2430, LT-2051, Vilnius; vytpaulaitis@takas.lt; tel. 8-5-735308, 8-686-73275. Pastaraisiais klausimais būtų įdomu išgirsti nuomonę ir kitų tautiečių, ne vien Vytautų.

© 2008 „XXI amžius“