| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Du likimai Irena Montvydaitė-Giedraitienė
2007 m. lapkričio 25 dieną Kaune po šv. Mišių Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, paskui Kauno karininkų ramovėje vyko Lietuvos karininko, partizanų LLA Žemaičių legiono vado Jono Semaškos-Liepos 100-ųjų gimimo metinių minėjimas. Susirinko giminės, šeimos nariai, pažinoję karininką ir daug garbingų svečių. Vartydama Lietuvos ypatingajame archyve istorinę medžiagą ir išlikusių gyvų bendražygių užrašytus prisiminimus, mąstau apie šio karininko artimą bičiulystę su mano tėčiu Vladu Montvydu-Žemaičiu. Du kovotojus už Lietuvos Nepriklausomybę likimas suvedė 1945 m. gegužės 8 dieną, kai kapituliavo Vokietija. Tada Lietuvos karininkas Jonas Simaška, nepasidavęs į Raudonosios armijos nelaisvę, per Kuršą grįžo į Lietuvą ir apsistojo Žemaitijoje. Varnių valsčiaus miškuose kartu su Vladu Montvydu, kuris artėjant raudonajam okupantui Lietuvos link savo gimtajame krašte organizavo jaunimą į Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) gretas. Įžengus okupantui į Žemaitiją, pasitraukė į pogrindį, vadovavo partizanų būriams. Nors Vladas už Joną buvo ketveriais metais jaunesnis, tačiau jo šeimoje augo jau penkios atžalos, o Jono tik vienas sūnus Alvydas. Vlado Montvydo vaikučiai glaudėsi svetimose valstiečių šeimose, nes okupantas buvo sudeginęs gimtuosius namus. Jie laukė, kada jų tėtis pasibels į langą, paglostys, atneš žaislą ar knygutę ir vėl dings nakties tamsoje. Jono sūnaus Alvydo taip pat likimas nelepino tėvo ilgesys, tremtis, Sibiro šalčiai. Tuo laiku tarp partizanų dar vyravo pakili nuotaika, dar visi tikėjo, kad Vakarai laikysis Atlanto chartijos deklaracijos ir privers rusus palikti Baltijos šalis. Deja, viltys blėso, atsirado nuojauta, kad bolševikinė okupacija gali užsilaikyti ilgai. O šių dviejų jaunų vyrų tikslas buvo vienas laisva nuo okupacijų tėvynė, atstatytas nuniokotas kraštas, laiminga vaikų ateitis. 1944 metų rudenį nusileidę iš Rytprūsių parengti LLA kovotojai Adolfas Kubilius, Algirdas Šertvytis, Šarūnas Jazdauskas, Jonas Dūda ir kiti įkūrė Žemaitijoje LLA Žemaičių legioną. Tikslas suvienyti visus kovotojus bendrai kovai su raudonuoju okupantu. Įkūrė štabą Pocių sodyboje, Skirpsčių k., Alsėdžių vls. 1945 metų rugsėjo mėnesį į Varnių vls., tarp Lūksto ir Paršežerio, klampių pelkių masyve, į palapinėse įsikūrusį Vlado Montvydo būrio štabą atvyko LLA Žemaičių legiono štabo nariai F. Ašoklis, V. Ruzgys, Z. Daulenskis ir kiti, iš viso devyni partizanai ir pasiūlė Stasiui Beniuliui, Vladui Montvydui ir Jonui Semaškai stoti į LLA Žemaičių legioną. Pastarieji sutiko, priėmė priesaiką. Tame pačiame posėdyje gabus, kovingas Lietuvos kariuomenės karininkas J. Semaška buvo išrinktas LLA Žemaičių legiono vadu. Posėdžio apsaugą užtikrino penkiolika V. Montvydo partizanų. Į tą klampiose pelkėse esančią salelę galima buvo patekti kūlgrinda, kurią gerai žinojo vietiniai gyventojai. Kadangi V. Montvydo gimtasis Gatautiškės kaimas prigludęs tarpuežeryje, o 1928 metais jo tėvukui Kazimierui Montvydui iš Gatautiškės dvaro žemės buvo atrėžta ir 8 ha klampių pelkių, šios vietos jam buvo gerai žinomos nuo vaikystės ir paauglystės. Taigi čia jis saugiai įsirengė ir pirmąją būstinę. Tame pačiame posėdyje buvo sudarytas LLA Žemaičių legiono štabas, išleistas pirmas įsakymas. V. Montvydas buvo išrinktas ūkinės dalies viršininku. Artėjant žiemai, legiono štabas buvo perkeltas pas ūkininką Girdvainį į Sedos valsčių, o V. Montvydo štabas perkeltas į Pašilės bažnytkaimį, pas kunigą Vaclovą Stirbį. Tuo metu LLA Žemaičių legionas apėmė Telšių, Mažeikių, Šilutės, Kretingos ir Klaipėdos rajonus, kuriuose veikė apie 2800 partizanų. Tuose rajonuose reikėjo įkurti štabus. Veiklus karininkas Jonas Semaška, Juozapo Grinkaus pavarde įsidarbino Rietavo miškų ūkyje sakinimo instruktoriumi, paskui plentų valdyboje tiltų meistru Jono Jankausko pavarde. Keletą kartų vyko į Vilnių susitikti su generolu Vėtra, palaikė glaudžius ryšius su įkurta Lietuvių tautine taryba, kuri siekė vieningo ginkluoto sukilimo prieš okupantą. Gal sukilimo metu išgirs pasaulis ir prabils apie Lietuvos likimą? Ryšininkas Vaclovas Eidimtas-Rimas prisimena, kaip 1945 metų vėlyvą rudenį J. Semaška paprašė nuvežti į Pašilės bažnytkaimį, pas kleboną V. Stirbį, kur buvo įsikūręs Šatrijos rinktinės pirmasis štabas. Nuo Varnių 20 km važiavo kinkytu arkliu. Daržinėje po šienu įkurtoje slėptuvėje laukė štabo vadai Stasys Beniulis ir V. Montvydas. J. Semaška aptarė partizanų suvienijimo organizacinius klausimus. Kun. V. Stirbys ne tik vykdė pastoracinę veiklą tarp partizanų, bet ir padėjo leisti pogrindinę spaudą. Iš NKVD apsupties pasitraukė persirengęs moterim, tačiau vėliau buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių. Grįžęs toliau kunigavo. Majoras Semaška lankydamasis partizanų būriuose patardavo netikėti skelbiama sovietų partizanų legalizacija. Kadangi partizaninė kova gali užsitęsti, jis patarė į legalų gyvenimą įsilieti padirbtais dokumentais, įsidarbinti toli nuo gimtųjų vietų. Tautai reikia ir žemę arti, ir vaikus auginti. Legaliai gyvendami galite būti naudingesni. Atlikę tam tikrus priesaikos formalumus, atidavę ginklą kovotojai galėdavo pasitraukti. Daugelis pasitraukė, tačiau pats majoras pasirinko kovą... Susirėmimuose su NKVD kariuomene jis buvo nepralenkiamas karys. LLA Legiono vadas buvo J. Semaška labai drąsus apsivilkęs kaimiečio drabužiais jis dažnai keliaudavo be apsaugos. Įspėtas adjutantų, kad rizikuoja, juokaudamas atsakydavo: Žemaičiai manęs neišduos, jie ne tokie... Tačiau 1946 m. balandžio 15-osios vakarą, grįždamas iš susitikimo su ryšininke, Telšių geležinkelio stoties rajone buvo užpultas šešių civiliai apsirengusių vyrų ir užlaužtoms rankomis nuvestas į NKVD. Prasidėjo tardymai. Ką teko iškęsti jaunam karininkui, gali suprasti tik tas, kuriam yra tekę patirti enkavedistų kankinimus. J. Semašką teisė Vilniaus įgulos karo tribunolas Telšiuose 1946 spalio 13 dieną. Teisme partizanų vadas įsiutino teisėjus savo žodžiais, kad teisti jį gali Lietuvos, o ne okupantų teismai. Partizaninis karas pripažintas visame pasaulyje, kaip pagrindinis būdas pasipriešinti okupacijoms, o jis, kaip Lietuvos kariuomenės karininkas, davęs priesaiką savo Tėvynei ir ją gynęs nuo okupantų. J. Semaška nuteistas mirties bausme, iš teismo išėjo išdidus, pasitempęs kitokio nuosprendžio jis nesitikėjo. 1947 m. sausio 21 dieną mirė nukankintas. Palaikai aptikti tarp kitų šimtų nukankintų partizanų Tuskulėnų dvare. Kitas kovos bendražygis Vladas, kuris, kaip ir Jonas, nesitraukė iš gimtosios Lietuvos, ryžosi toliau kovoti. 1948 metų pavasarį V. Montvydas-Žemaitis paskiriamas Žemaičių apygardos partizanų vadu. Apygardai vadovavo pusšeštų metų rezistencijos istorijoje tai ilgiausias vadovavimo apygardai laikotarpis. Kovai tęsiantis daugel tautiečių tapo išdavikais. Išretėjo partizanų, ryšininkų gretos. Tada V. Montvydas-Žemaitis išplėtojo pogrindžio spaudą. Štabuose dirbo kaimo šviesuoliai mokytojai, kurių likimai būdavo tragiški. Per devynerius partizanavimo metus išaugo jo vaikai. Įvairiom svetimom pavardėmis lankė Žemaitijos mokyklas. 1951 m. vasario mėnesį areštavo žmoną Bronislavą Montvydienę, įkalino 25 metams. Jo likvidavimui didėjo užverbuotų agentų skaičius, jie ir net paprasti gyventojai gaudavo preparatą Neptun, kad apnuodytų nepagaunamasis vadui maistą. Tačiau žemaičiai nedrįso nei apnuodyti, nei išduoti, o enkavedistai ir stribai bijojo susidurti su ginkluotu nesugaunamu banditu. Kol surinkdavo iš aplinkinių rajonų šimteriopai didesnius smogikų būrius, jis jau būdavo pakeitęs buvimo vietą. Spėjama, kad apie pavojų kai kuriais atvejais jam pranešdavo ir patys agentai. Labiausiai enkavedistus nervindavo į jų rankas patekusi pogrindžio spauda. Plaukdavo į NKVD užverbuotų agentų raportai, pranešimai apie pokalbius su Žemaičiu, apie jo ginkluotę, jo planus ir pakilią nuotaiką. Jis sakydavo gyventojams, jog ši sovietinė okupacija ne amžina. Jo iniciatyva pogrindžio būreliai buvo įsteigti Varnių, Laukuvos, Užvenčio vidurinėse mokyklose. Kadangi partizaninės kovos blėso, o jaunimas buvo nusiteikęs patriotiškai, pagal Jūros srities štabo vado Antano Bakšio nurodymus, partizaninių tradicijų tęsėja turėjo būti Vyčių sąjunga neginkluota pasipriešinimo organizacija. Savo apygardoje V. Montvydas buvo ją įkūręs ir daug jaunuolių jau buvo davę priesaikas. Nežinia, kiek dar būtų partizanavęs sumanus Lietuvos partizanas, jei žvejodamas Sietuvos upelyje jo nebūtų pastebėjęs naujas Reistrų kaimo gyventojas 70 metų Juozas Naujokas. Jis pastebėjo, kad per Sietuvos kūlgrindas kas mėnesį pereina du partizanai. Apie tai jis pranešė Varnių NKVD tarnyboms. Šioje vietovėje buvo suguldyta keturios eilės pasalų, kurias sudarė Varnių, Kaltanėnų, Rietavo ir kitų rajonų stribai ir kariuomenės dalinys. Ir štai 1953 metų rugpjūčio 23-osios vakarą pasigirdo iššautų raketų triukšmas ir šūviai. Tada ir žuvo paskutinysis apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis ir jo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis. Palaikai buvo išniekinti prie Varnių NKVD būstinės kieme buvusio tvarto. Mačiusieji jų palaikus padarė išvadą, kad paskutiniuosius šūvius partizanai buvo pasilikę sau, nes šautinės žaizdos matėsi tik galvose. Gyvi nepasidavė. Palaikų užkasimo vietą nežinoma spėjama, kad greta Varnių stribyno, uždurpėjusioje kūdroje. Rasta archyvinė pažyma, kad toje vietoje užkasta ir po poros dienų nusišovusi pogrindžio spaudos darbuotoja mokytoja Irena Petkutė. Tokie Lietuvos kariuomenės karininko, majoro, LLA Žemaičių legiono partizanų vado Jono Semaškos-Liepos ir Lietuvos kariuomenės viršilos, Šaulių kuopos vado, ūkininko, LLA būrio vado, ilgamečio Žemaičių apygardos partizanų vado V. Montvydo-Žemaičio likimai. Ar tada jie pagalvojo, kiek metų jų atžaloms teks laukti išsvajotos Nepriklausomybės, kokius sunkumus ir išbandymus teks išgyventi. Laisvės rytas išaušo tik tada, kai buvę mažyliai tapo seneliais. Bendravo tėvai, bendrauja ir vaikai: susikūrę po atkurtos LLA sąjungos vėliava garsina tėvų žygdarbius, siekia, kad ateities kartų atmintyje išliktų tų dienų žygdarbiai. Abiem kovotojams Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteikti pulkininkų laipsniai (po mirties), abu apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiais.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |