Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežius pagerbė žuvusius tikėjimo liudytojus

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina maldininkus, susirinkusius į Romos Šv. Baltramiejaus baziliką. Kairėje – Šv. Egidijaus bendruomenės įkūrėjas ir vadovas Andrea Rikardis

Šventasis Tėvas draugiškai bendrauja su 40-metį mininčios Šv. Egidijaus bendruomenės nariais ir remėjais

Naujųjų kankinių paveikslas virš Šv. Baltramiejaus bazilikos didžiojo altoriaus

Nors specialios Naujųjų kankinių minėjimo dienos Bažnyčios liturgijoje dar nėra, popiežius Benediktas XVI, aplankydamas XX amžiaus ir vėlesnio laikotarpio žuvusių tikėjimo liudytojų šventovę Romoje, tarsi paskatino tokios iniciatyvos atsiradimą. Memorialinę šventovę Šv. Baltramiejaus bazilikoje, esančioje Tiberio saloje, įkūrė Šv. Egidijaus katalikų pasauliečių bendruomenė, išgarsėjusi socialiniais darbais. Ji atsiliepė ir į Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II siekį – švenčiant Didįjį 2000 metų jubiliejų įamžinti praėjusio amžiaus gausių kankinių atminimą. Šv. Egidijaus bendruomenė neseniai minėjo savo įkūrimo 40-metį, todėl balandžio 7 dienos vizitu Šventasis Tėvas pagerbė bei paskatino ir šią organizaciją, dabar vienijančią 50 tūkstančių narių, veikiančių daugiau kaip 70 pasaulio šalių.

Naujųjų kankinių šventovė

Pavakare atvykęs į Šv. Baltramiejaus baziliką, kurioje vadovavo Žodžio liturgijos celebravimui, popiežius Benediktas XVI aplankė visas šešias čia esančias koplyčias, kurių kiekviena skirta atskiro planetos žemyno kankiniams. Šventasis Tėvas tylia malda pagerbė tikėjimo liudytojus ir jų atminimui ant kiekvienos altoriaus koplyčios uždegė žvakę. Baigiant prasmingą ceremoniją Popiežiui buvo įteikta ikona vieno iš naujausių Bažnyčios paskelbtų palaimintųjų – austrų jauno ūkininko Franco Jegeršteterio, kuris kaip krikščionis atsisakė paklusti Hitleriui ir tarnauti Vermachte, todėl 1943 metais buvo nacių nužudytas.

Šv. Baltramiejaus bazilikoje įkurtas memorialas yra ekumeninis. Jį jau aplankė kitų krikščioniškųjų Bažnyčių dvasiniai vadovai bei Konstantinopolio stačiatikių patriarchas Baltramiejus I ir Kenterberio anglikonų arkivyskupas Rovanas Viljamsas. Tarp kelių šimtų šventovėje saugomų tikėjimo liudytojų paveikslų – ir sovietinių komunistų Solovkų lageryje kalinto Rusijos stačiatikių patriarcho Tichono bei nacių lageryje Antrojo pasaulinio karo metais nukankinto vokiečių liuteronų teologo Dytricho Bonhoferio atvaizdai. Šventovėje taip pat yra anglikonų išpažinėjų, kurie buvo žiauriai nužudyti Saliamono salose jau šio šimtmečio pradžioje, liudijimai.

Tačiau gausiausia yra katalikų tikėjimo liudytojų, paveikslų, relikvijų ar asmeninių daiktų ekspozicija. Čia saugoma Meksikos kardinolo Chuano Posado Okampo (jį 1993 metais nužudė narkotikų prekeiviai) pastoracinė lazda; mišiolas, kuris priklausė Salvadoro arkivyskupui Oskarui Arnulfui Romerui (jis buvo nužudytas 1980 metais, kai aukojo šv. Mišias savo katedroje); yra ir įvairių atminimo ženklų apie krikščionių persekiojimą socializmo laikotarpiu Rytų Europoje (albanų kunigų kryžius iš Škoderio kalėjimo, išsaugotas nuo tų laikų, kai 1967 metais šalis buvo paskelbta „ateistine valstybe“; rumunų katalikų vienuolio Sofiano Bogiu, nunuodyto per Čiaušeskų diktatūrą, skapula ir pan.).

Iškalbingi liudijimai pavaizduoti ir paveiksluose, vaizduojančiuose krikščioniškos armėnų tautos patirtą genocidą Turkijoje XX amžiaus pradžioje. Čia taip pat saugoma ir aukojimo taurė, patena bei stula, priklausiusi neseniai (2006 metais) Turkijoje islamo ekstremisto nužudytam italų kunigui Andrea Santorui. Tačiau kankinių būta ir pačioje katalikiškoje Italijoje. Apie tai liudija Šv. Baltramiejaus bazilikoje esantis kunigo Džiuzepės Puljizio atvaizdas. Jį nužudė Sicilijos mafija. Tą galima pasakyti ir apie pilietinių karų bei karinių diktatūrų katalikiškoje Ispanijoje bei jos kultūrą paveldėjusiose Lotynų Amerikos šalyse aukas.

Sveikindamas popiežių Benediktą XVI naujųjų kankinių šventovėje Šv. Egidijaus bendrijos įkūrėjas ir vadovas Andrea Rikardis pažymėjo, kad tikėjimo liudytojai krikščionys „gyvena ne dėl savęs“ ir todėl žūsta įvairiose pasaulio vietose. Gėda, kad kai kas XX amžiuje savo aukščiausiu įstatymu palaikė nuostatą: „gelbėkis pats“. Tokie žodžiai pasityčiojant buvo šaukiami nukryžiuotam Jėzui.

Glaudus ryšys tarp meilės ir aukos

Sakydamas kalbą susitikime popiežius Benediktas XVI šį reikšmingą bažnytinį įvykį įvardijo kaip „atminimo piligrimystę“, pagerbiant XX amžiaus ir vėlesnius kankinius – „nesuskaičiuojamus vyrus ir moteris, žinomus ir nežinomus, kurie praliejo savo kraują dėl Viešpaties“. „Mes klausiame savęs, kodėl mūsų broliai ir sesės kankiniai nesistengė bet kokia kaina išgelbėti savo gyvybės vertybės? Kodėl jie ištikimai tarnavo Bažnyčiai, nepaisydami grėsmių ir bauginimų?“, – sakė Šventasis Tėvas.

Atsakymą į tai galima rasti ne tik XX amžiaus kankinių liudijimuose, bet ir visoje 2000-metėje Bažnyčios istorijoje. Tai patvirtina ir virš Šv. Baltramiejaus bazilikos didžiojo altoriaus iškelta naujųjų kankinių ikona, kurioje įrašyti Apreiškimo šv. Jonui žodžiai: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“ (Apr 7, 13). Popiežius Benediktas XVI paaiškino, kad toje evangelinio teksto „užkoduotoje kalboje“ yra aiški nuoroda „į baltą liepsnojančios meilės ugnį, dėl kurios Kristus praliejo savo kraują už mus“. Šiuo krauju visi žmonės buvo atpirkti ir nuskaistinti. Kankiniai irgi buvo palaikomi šios meilės ugnies ir jos nuskaistinami.

Šventasis Tėvas priminė Kristaus posakį, pabrėžiantį glaudų ryšį tarp meilės ir aukos: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Tokią „didžią meilę“ patiria visi tikėjimo liudytojai, kurie, sekdami savo Mokytojo pavyzdžiu, pasirengę didžiausiai aukai be jokių apsiribojimų ir „nekelia sąlygų meilės dovanai ir tikėjimo tarnystei“. Popiežius teigė, kad maldingai medituoti galima prie visų šešių šventovės koplyčių altorių, „kurie mena krikščionis, žuvusius nuo komunistinio ir nacistinio režimo bei nužudytus dėl Amerikoje, Azijoje, Ispanijoje, Meksikoje ir Afrikoje vykusių nepalankių krikščionims įvykių“.

Daugelis tikėjimo liudytojų galvas padėjo atlikdami Bažnyčios evangelizacinę misiją, bet buvo ir tokių, kurie žuvo dėl neapykantos pačiam tikėjimui, kaip atsitiko ateistinio komunizmo valdymo sąlygomis arba vyraujant ekstremistinėms islamo nuostatoms. Visgi daugiausia jų buvo nukankinti už tai, kad rūpinosi apleistaisiais ir vargšais, nebodami jokių pavojų ir grasinimų. „Tokių kankinių gretose – vyskupai, kunigai, vienuoliai, vienuolės, vyrai ir moterys pasauliečiai. Jų daug! – pažymėjo Šventasis Tėvas. – Šie mūsų tikėjimo broliai ir seserys sudaro didžiulę XX amžiaus krikščioniškojo humanizmo freską, palaiminimų paveikslą“.

Prisikėlęs Kristus apšviečia kankinių liudijimą

Popiežius Benediktas XVI priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II pasakytą naujųjų kankinių heroizmo palyginimą, susietą su ištikimybe Jėzaus paskelbtiems palaiminimams iš garsiojo Kalno pamokslo. „Dievo tarnas vis kartodavo, kad Kristaus iki kraujo praliejimo liudijimo kalba yra iškalbingesnė už ankstesnius susiskaldymus“, – sakė Šventasis Tėvas, pabrėždamas kankinystės galingąjį ekumenizmo elementą.

Kadangi visi minėti kankiniai žuvo, gali susidaryti įspūdis, jog prievarta, totalitarizmas, persekiojimai, brutalumas yra stipresni už tikėjimo liudytojų balsą. Atrodytų, kad kankinių mirtys tik patvirtina blogio viešpatavimą, o gėrio pralaimėjimą. „Tačiau prisikėlęs Kristus apšviečia jų liudijimą ir leidžia mums suprasti tikrąją kankinystės prasmę“, – aiškino Benediktas XVI. Pasak Tertuliono, „mūsų daugėja kaskart, kai esame nupjaunami: kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla“. Visų kenčiančių vardan Evangelijos pralaimėjime ir pažeminime veikia jėga, kurios pasaulis nepažįsta. Apie tai apaštalas šv. Paulius sako: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Tai meilės jėga, beginklė ir pergalinga. Ši jėga meta iššūkį mirčiai ir ją nugali“.

Šventasis Tėvas patvirtino, kad ir XXI amžiaus pradžia buvo paženklinta kankinystės. Žiniasklaida nuolat praneša apie Irako ir kitų Artimųjų Rytų šalių krikščionių patiriamus sunkumus bei skaudžias netektis. Štai kovo pradžioje teroristų nelaisvėje žuvo Irako chaldėjų katalikų arkivyskupas Paulius Faražas Rahas, drąsiai raginęs tikinčiuosius nepasiduoti nusivylimui ir pasilikti tėvynėje sunkiomis pilietinių neramumų sąlygomis. Pasak statistikos, 2007 metais pasaulyje nužudyta 15 kunigų, trys diakonai, viena vienuolė ir vienas vienuolis bei seminaristas. Dauguma jų buvo misionieriai ir ištikimai liudijo Evangeliją Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kraštuose.

„Kai krikščionys tampa raugu, žemės druska ir šviesa, jie, kaip ir Jėzus, tampa persekiojimų objektais ir… prieštaravimo ženklais“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Visuomenėje, kurioje gyvenama taip, „tarsi Dievo nebūtų“, kur jaučiamas stipresniojo, turtingesniojo „kultas“ ir vyksta negailestinga kova „dėl vietos po saule“, krikščioniškas broliško sambūvio, artimo meilės, tikėjimo, rūpinimosi silpniausiais liudijimas kartais sukelia tikrą pykčio, pasityčiojimo, prievartos prieš Bažnyčios narius proveržį. „Tuomet verta pažvelgti į šviesų pavyzdį tų, kurie anksčiau mūsų liudijo herojišką ištikimybę, net tapo kankiniais“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.

Homilijos pabaigoje kreipdamasis į Šv. Egidijaus bendruomenę Popiežius padėkojo šios katalikiškos organizacijos nariams už pavyzdingą veikimą: „Dievo Žodis, ištikimybė Bažnyčiai, pagalba vargšams visada buvo ir lieka kelrodėmis žvaigždėmis, kurios šviečia bendruomenės kelyje netgi sunkiausiomis sąlygomis“. Popiežius linkėjo tęsti šią misiją, būti „taikos ir susitaikymo architektais“ tarp tarpusavyje besivaidijančių ir tuo drąsiai liudyti krikščioniškąją meilę.

Iškalbingi katalikiško veikimo bruožai

Šv. Egidijaus bendruomenė buvo įkurta 1968 metų vasarį. Dar dvidešimties neturintis jaunuolis – dabar jau solidus istorijos profesorius – Andrea Rikardis subūrė Romoje bendraamžius katalikus, kaip alternatyvą tuomet per Europos ir Amerikos universitetus nuvilnijusiai „naujųjų kairiųjų“ sąjūdžio bangai. Vaikinai ir merginos rinkosi draugėn skaityti Šventąjį Raštą ir buvo pasirengę jo principus įgyvendinti praktikoje. Jie lankė Romos priemiesčių lūšnynus, padėjo vargstantiems (daugiausia imigrantams), steigė jų vaikams popietinius užsiėmimus – „liaudies mokyklas“ („Scuola Popolare“).

Šv. Egidijaus bendruomenė gavo vardą nuo Romos senamiesčio Trasteverės kvartale, šalia Santa Maria bazilikos, veikiančio vienuolyno. Iki šiol čia renkasi bendruomenės, per pastaruosius dešimtmečius išaugusios į stambią tarptautinę organizaciją, nariai. Kaip minėjau, dabar bendrijų skyrių yra 70-yje šalių keturiuose kontinentuose. Jai priklauso dešimtys tūkstančių tikrųjų narių bei dar daugiau nuolatinių rėmėjų. Būdingas jų rūpinimosi neturtėliais veikimo ženklas – kasmet jiems rengiami Kalėdų pietūs Romoje bei visame pasaulyje.

Pagal Šv. Egidijaus bendruomenės internete pateiktą organizacijos apibūdinimą – jos pirmasis „darbas“ yra malda. Romoje ir kituose Italijos miestuose, Europoje ir visame pasaulyje, kur veikia bendruomenės struktūros, jos nariai renkasi bendrai pasimelsti, paklausyti ir apmąstyti Dievo Žodį. Šitie kasdieniai susitikimai bažnyčiose yra atviri kiekvienam. Į juos susirenka daug maldininkų ir klausytojų. Todėl Santa Maria bazilika Trasteverėje tapo viena lankomiausių šventovių Romoje bei visame pasaulyje.

Asmeninė ir bendruomeninė malda skatina evangelizacinį veikimą, todėl Evangelijos skelbimas yra antrasis svarbus Šv. Egidijaus bendruomenės darbas. Kiekvienas bendruomenės narys yra pašauktas dalintis Gerąja Naujiena su kitais. Evangelizacinis Šv. Egidijaus bendruomenės patyrimas – gyventi ir dalytis Evangelija – įgalino tai, kad jau daug metų įvairiose pasaulio dalyse ji yra išgarsėjusi savo „misionierišku broliškumu“. Draugystė tarp įvairių žmonių, tautų ir kultūrų yra „tarptautinio broliškumo“ išraiška. Tai irgi yra svarbus Šv. Egidijaus bendruomenės elementas. Globalizacijos pasaulyje nykstant nacionaliniams ir kultūriniams skirtumams atsinaujina seni ir iškyla nauji konfliktai. Todėl bendruomenė, kuri skatina visus, ypač krikščionis, vienytis „bendrai žmonių šeimai“, teigia susitaikymą ir solidarumą.

Šv. Egidijaus bendruomenės evangelinis gyvenimas neatsiejamas nuo paramos vargšams. Bendruomenė tapatina save su tais, kurie laikomi silpniausiais, priima juos kaip savo brolius ir seseris be jokių išimčių. Kur tik egzistuoja Šv. Egidijaus bendruomenės – Romoje ar Salvadore, Kamerūne ar Belgijoje, Ukrainoje ar Indonezijoje – draugystė ir parama vargstantiems tampa jos prioritetu. Bendruomenės nariai lanko sunkius ligonius, imigrantus, pabėgėlius, kalinius, čigonus. Daug dėmesio jie skiria ir vadinamajam „netradiciniam skurdui“ – Europos šalyse daugėja senų žmonių, kurie jaučiasi vieniši ir apleisti, net ir tada, kai nepatiria materialinio nepritekliaus.

Šv. Egidijaus bendruomenė išgarsėjo ir savo taikdariška tarnyste įvairiuose pasaulio regionuose. Ši bendruomenės veikla irgi neatskiriama nuo paramos vargstantiems, nes „karas yra skurdo tėvas“. Bendruomenės nariai tiekia humanitarinę paramą nuo karinių konfliktų kenčiančioms tautoms Balkanuose, Mozambike ar Gvatemaloje. Kartu jie atlieka derybininkų ir tarpininkų vaidmenį – tuo skatina ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Šv. Egidijaus bendruomenė „Asyžiaus dvasioje“ rengia kasmetinius Tautų ir religijų susitikimus, tuo pratęsdama 1986 metais popiežiaus Jono Pauliaus II pradėtą tradiciją.

© 2008 „XXI amžius“