Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Aktorystė kaip antrasis gyvenimas

Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Julius Tamošiūnas Autoriaus nuotrauka

Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriui Juliui Tamošiūnui kovo 26-ąją sukako 50 metų. Su jubiliejinį gimtadienį švenčiančiu scenos veteranu kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Kokie keliai atvedė jus į aktorystę?

Aš ilgai ieškojau savęs: domėjausi klasikinėmis imtynėmis, futbolu, plaukimu, lankiau dailės mokyklą, keletą mėnesių vaikščiojau į muzikos mokyklą, kol galų gale sužinojau, kad kiekvieno spalio pirmąjį antradienį Panevėžio dramos teatre vyksta priėmimas į teatrinę studiją. Atrankai vadovavo režisierius Juozas Miltinis. Kartu su juo komisijoje būdavo aktoriai B. Babkauskas, V. Blėdis, S. Kosmauskas. Mano klasės draugas Albinas Keleris jau buvo įstojęs, todėl aš, smalsumo vedinas, sugalvojau pabandyti. Sėkmė mane lydėjo pirmame ir antrame priėmimo turuose. Priimtas į studiją supratau, kad tai ir yra tikrasis mano gyvenimas, kur sutampa mano požiūriai, mano mintys. Tuo metu ne viską galėjai išreikšti atvirai, bet prisidengdamas literatūra galėjai tai apginti. Per bandymus ir ieškojimus atėjau į teatrą, kuris tapo mano antruoju gyvenimu.

Pernai Lietuva minėjo režisieriaus J. Miltinio 100-metį. Koks jis išliko jūsų atmintyje?

Įstojus į teatrinę studiją, atsirado artimesnis kontaktas su režisieriumi. Žinoma, anksčiau tekdavo jį matyti mieste, tačiau tik iš tolo. Tai buvo žmogus, spinduliuojantis savo aura. Aura, kuri kėlė galbūt nerimą, nes jutai, kad legendos, kurios apie jį vaikščiojo, lygiai tave traukė ir tau suformavo tam tikras nuostatas ir to žmogaus vaizdinį. Tai buvo kieta, reikli, kartu žaisminga, filosofija gyvenanti asmenybė. Tos akys, tas žvilgsnis, ta vis tarsi paslėpta šypsenėlė, ne ironiška, o spindinti. Ir dabar, atitolus nuo to laiko, ta šypsenėlė, tas akių spindesys, susidūrimas su jaunais, su nepatyrusiais, bet turinčiais kažkokios „fanaberijos“, troškimų, darė keistą, lyg ir nejaukų, bet kartu ir malonų įspūdį. Buvo kažkas, kas traukė, kaip tas uždraustas vaisius. Iš tikrųjų jis buvo labai prieštaringa asmenybė. Asmenybė, kuri savo užrašuose, savo dienoraščiuose ar užrašų knygelėse planuodavo dieną, planuodavo savo darbus bei planuodavo tam tikrą konfliktą. Kaip jis sakydavo, jog esi variklis kūrybai, kai turi išspręsti savo problemas, sudėlioti taškus. Ir tai yra pažinimas savęs. Toks režisierius išliko mano prisiminimuose.

Kokie buvo jūsų pirmieji vaidmenys, pirmieji jūsų savarankiški išėjimai į teatro sceną, kai prieš tave – daugybė žiūrovų, daugybė laukiančių ir dar daugiau tavimi tikinčių akių?

Pirmą kartą išeinant į sceną buvo šlapi delnai, šlapios pažastys, nors niekur nesportavau ir fiziškai nedirbau. Ta nervinė įtampa, kažkokia baimė. Gal tai daugiau atsakomybė įgyvendinti režisieriaus užduotis ir kartu atskleisti vaidmenį taip, kad žiūrovas, kuris atėjo, suprastų, kas yra, kuo gyvena, kas žmogų kankina. Didesnis mano vaidmuo buvo Kajus H. K. Anderseno pasakoje „Sniego karalienė”. Tai buvo neužmirštamas, pats įspūdingiausias vaidmuo, kurio metu turėjau ilgai būti scenoje. Tai buvo didžiulis malonumas. Tai yra sunkai nusakoma. Dabar žinau, koks naivus buvo pirmasis vaidmuo, kas ten buvo nesuprasta. Tačiau troškimas, noras, jaunatviškas maksimalizmas darė stebuklus. Toks išlikęs įspūdis apie pirmąjį didesnį vaidmenį.

Ar galima pasirinkti vaidmenį?

Miltinis pats skirstydavo vaidmenis. Tačiau iki to būdavo vadinamieji užstalės darbai, kuriuose, būdavo, ir vienas skaitydavo tą patį vaidmenį, ir kitas, ir trečias. Iš to išsikristalizuodavo ir pasakydavo, kas jį vaidins.

Dabar turime galimybę sutikti, nesutikti, pasirinkti vaidmenį, tačiau, sakykime, didžioji dauguma mano kartos aktorių ja mažai naudojasi ir galbūt visiškai nesinaudoja. Jeigu tave pakvietė, jeigu atėjai į darbą, turi dirbti, turi sutikti. Galbūt yra diskusijų, kūrybinio proceso įsibėgėjimo, ieškant vaidmens tam tikros charakteristikos spektaklio aptarime. Vykstančios diskusijos yra normalus aktorinio darbo procesas. Dar yra režisierius, kuris turi tą sujungti. Jeigu tu atėjai, tai turi dirbti iki galo. Nors teisė, galimybė atsisakyti yra, tačiau tuo neteko pasinaudoti.

Bet pasitaiko ir nelabai mielų vaidmenų, kaip tada?

Pasitaiko, tačiau yra labai įdomus dalykas. Turbūt dauguma aktorių tai patyrė. Tie vaidmenys, kurie davėsi sunkiausiai, kurie iš tavęs pareikalavo daugiausia dvasinių pastangų, dvasinio nusivylimo, suabejojimo ir juos norėjai atstumti, apie juos daugiausia kalbama. Netgi yra tokia nerašyta taisyklė: dažniausia mažiausiai buvę prie dūšios vaidmenys tapo ryškiausiais kūrybinio gyvenimo momentais.

Dažnai tenka išgirsti, jog kažkuriame teatre rezgamos intrigos, reiškiamas nepasitikėjimas vadovais. Nejaugi tarp menininkų yra pavydo, nepagarbos vienas kitam? Ar to pasitaiko J. Miltinio dramos teatre?

Teatras yra nuostabus dalykas su savo pakylėjimais ir savo nuosmukiais. Apie vidinius teatro reikalus galiu sakyti: nėra šeimos, kurioje nebūtų dūmų. Laikau tai normaliu dalyku. Jeigu kas ir pasikarščiuoja, kažkas ne taip sureaguoja – to netrūksta bet kurioje profesijoje. Bet tai nėra esminis dalykas. Svarbiausia, kad teatras veikia, jis dirba, stato spektaklius.

Kokį vaidmenį ruošėte savo jubiliejui?

Režisierius Ramutis Rimeikis stato Eduardo de Filipo pjesę „Mano šeima“, kurios darbinis pavadinimas yra „Berniukas – tau, o mergaitė – man“. Premjera vyko balandžio pradžioje. Spektaklyje vaidinu epizodėlį. Per visą savo kūrybinę karjerą esu suvaidinęs apie 60 didesnių ar mažesnių vaidmenų, o sudėjus su epizodiniais, išeitų visas šimtas.

Dėstote teatro meną J. Miltinio vidurinėje mokykloje. Tai daryti verčia pinigų stygius ar tai naujas jūsų kūrybos išbandymas?

Tai turbūt lėmė mano charakterio bruožai. Kadangi pagalvojau, jog yra galimybė atrasti savo kitas savybes. Teatre tu esi aktorius, o mokykloje – jau režisierius. Mokykloje dirbu nuo 1994 metų. Esu patenkintas savo auklėtiniais. Agnė Šataitė pas R.Tuminą baigia aktorinį kursą, prieš tai studijavo režisūrą. Ji jau filmavosi filme. Yra tokių, kurie neturi ryšio su aktoryste, bet yra baigę su kultūra susijusias specialybes. Tai man malonu. Iš tikrųjų mokykloje nėra ruošiami aktoriai, čia yra ruošiamas visuomeniškas žmogus, kad jis gyvenime turėtų savo poziciją, savarankiškai mąstytų, sugebėtų pagrįsti savo nuomonę. Malonu, kai susitikęs su buvusiais mokiniais bendrauji ir kada jie iš tikrųjų džiaugiasi – jie turėjo teatro pamokas, kur įgijo bendravimo įgūdžių, gebėjimo reikšti savo mintis, apginti savo nuomonę. Tuo galiu pasidžiaugti.

Kokius spektaklius statote su moksleiviais?

Su mokytoja R. Matusevičiūte esame pastatę apie 26-27 veikalus. Su jais teko būti ne vienoje užsienio šalyje, kur susipažinome su kitų kraštų veikla. Labai smagu, kad mūsų ieškojimai yra įdomūs ne tik mums patiems, bet ir kitiems. Esame vaidinę anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Renkamės tą dramaturgiją, kuri yra įdomi mums, kurioje sprendžiami žmogaus egzistencijos klausimai, žmogaus tarpusavio santykiai. Tai turi būti įdomu ne tik man kaip režisieriui, bet ir jaunimui. Dirbti su jaunais žmonėmis yra smagu. Jie kartais pažvelgia į reiškinius visai kitu kampu.

Pastatėte kun. Kazimiero Čiplio-Vijūno pjesę „Čigonėlė nemeluoja“. Kaip ji pateko į jūsų akiratį?

Šioje medžiagoje nėra užslėptų minčių, gilių filosofijų, tačiau pats moralas, kaip žmonės, tarpusavyje nesugebantys susikalbėti, ima pyktis, ir kaip tuo sugeba pasinaudoti sukčiai, kurie tave gali gražiai apšvarinti. Tačiau tas apšvarinimas kai kuriems žmonėms, kurie dar nėra visiškai sugedę, yra gera pamoka. Šeima supranta, kad jie turi būti kartu, mokėti džiaugtis tomis mažomis gyvenimo akimirkomis, kurios yra jiems skirtos. Šią medžiagą buvo labai įdomu vaidinti. Iš pradžių pjesę perskaičiau labai atsargiai. Negalėjau pasakyti, kad tai labai primityvu. Šiuolaikinis žmogus ieško modernesnės literatūros, jam daugiau reikia televizijos. O čia galima žaisti. Todėl rezultatas gavosi žaismingas. Pjesės autoriaus idėjas atskleisti pavyko.

Aktoriai retai sulaukia apdovanojimų. Ar jūs jų esate gavęs?

Išskirtinių apdovanojimų neturiu, bet aktoriui, manau, ne tai yra svarbu. Svarbiausia, kad jis yra įgavęs galimybę save išreikšti, save realizuoti. Aš galiu džiaugtis: teatre gaunu nedidelius vaidmenis, galbūt nedaug, bet turiu dar kitą atsvarą – darbą mokykloje. Dievas suteikė man galimybę čia save išreikšti.

Jau 31-eri metai prabėgo J. Miltinio dramos teatre. Ar tai nevirto rutina?

Kolegos, žmonės, kurie mane supa, yra nuostabūs. Nuostabu, kad aplink tave ne pilki veidai, o kiekvienas įdomus, originalus, turintis savo gyvenimą, turintis savo minčių. Ir visi mes čia turime vieną bendrą tikslą – atskleisti, realizuoti save.

Panevėžys

© 2008 „XXI amžius“