Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Neįgyvendintas projektas

Algimantas Černiauskas

Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

„Veido“ žurnale (2008 03 10) perskaičiau Valento Nevieros straipsnį „Kodėl dirba tik penktadalis nuteistųjų?“ Straipsnio pagrindinę mintį nusako pateikti statistiniai duomenys: „Skandinavijoje dirba 90 procentų nuteistųjų, Lietuvoje – tik 18,9 proc. Padariniai pragaištingi: iš kolonijų tūkstančiai kalėjusių išeina visiškai paradę darbinius įgūdžius“, tai yra jie užprogramuoti ir vėl nusikalsti. Turint omenyje, kad šiuo metu „penkiolikoje Lietuvos įkalinimo įstaigų kali 6500 nuteistųjų“, kurie anksčiau ar vėliau išeis į laisvę, darosi baisu. Iš vienos pusės, žmonės praranda darbinius įgūdžius ir grįžę į laisvę sunkiai integruojasi į visuomenę, randa sau darbą, o iš kitos pusės, jų buvimą, išlaikymą įkalinimo įstaigose apmoka visi dirbantieji, tai yra mokesčių mokėtojai. O juk ten laikinai esantys galėtų būti ne išlaikytiniais. Gerai būtų, kad kalintys žmonės turėtų galimybę atiduoti nors dalį skolos visuomenei savo darbu įkalinimo įstaigoje ar už jos ribų. Juo labiau kad nė vienas iš mūsų nežinome savo likimo nes, kaip sakoma, terbos, tiurmos ir lazdos – neišsižadėk.

1997 metais Merkinėje lankėsi buvęs varėniškis Imantas Lazdinis, tuo metu ėjęs aplinkos apsaugos ministro pareigas, ir teisingumo ministras Vytautas Pakalniškis. Tokios pažintinės kelionės, kai politikai į savo kraštą stengiasi atsivežti kolegas ir parodyti gamtines ir kultūrines rajono vertybes, yra labai naudingos. Vietiniai politikai, ieškodami galimos paramos savo idėjų ir vizijų įgyvendinimui, gauna galimybę susitikti su aukšto rango valstybės pareigūnais ir tiesiogiai papasakoti apie krašto problemas. Kartais vizijas pateikia ir svečiai. Lankydamasis Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre teisingumo ministras V. Pakalniškis išsakė mintį, kad miškų tvarkymui būtų galima panaudoti žmones, dėl įvairių priežasčių atsidūrusius įkalinimo įstaigose ir norinčius užsidirbti, o ne vien gulinėti ir veltui krimsti „valdišką“ duoną. Reikia idėjos, kuria remiantis būtų galima paruošti projektą kalinių integravimui į visuomenę.

Po šio pokalbį susidėliojo mintis: galima suremontuoti suardytus Merkinės gatvių grindinius ir išgrįsti akmenimis aikštę prieš Merkinės bažnyčią. Tuos darbus galėtų atlikti kaliniai. Tarpininkaujant ministrui I. Lazdiniui šią idėją Vilniuje teko išsakyti ministrui V. Pakalniškiui. Jam sumanymas patiko. Ministro nurodymu buvo organizuotas tarpžinybinis susitikimas su Teisingumo ministerijos specialistais, įkalinimo įstaigų vadovais, Kalinių globos draugijos atstovais ir Varėnos rajono savivaldybės specialistais. Susirinkimo sprendimu Lietuvos kalinių globos draugija (Jonas Stašinskas, Vladas Kazėnas, Milda Bliumenzonienė) parengė projektą: „Kalinių įdarbinimas už laisvės atėmimo įstaigų ribų (Merkinės eksperimento pagrindu)“, kuriame išdėstė projekto įgyvendinimo problemas ir siekiamybes.

Siekiant įgyvendinti šį projektą 1997 metais parko Merkinės lankytojų centre įvyko pasitarimas „Merkinės senamiesčio regeneravimo klausimu“, kuriame dalyvavo Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos viršininko pavaduotojai Romualdas Svipas ir Alvydas Vabuolas, Varėnos savivaldybės atstovai: administratorius Algis Miškinis, vyr. architektas Vilius Margelis, komunalinio ūkio skyriaus vyr. inžinierius Stasys Alekna, paminklotvarkininkė (architektė) Galina Šumovec, Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Algirdas Leišis, Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra, Centro vedėjas Algimantas Černiauskas. Buvo nutarta parengti projektą ir grindinio atstatymo darbus pradėti 1998 metais (jeigu bus gautas finansavimas iš Teisingumo ministerijos ir Varėnos rajono savivaldybės).

Varėnos r. savivaldybės specialistai savo darbą atliko. Komunalinio skyriaus vedėjo pavaduotojo Jono Stašio, Komunalinio ūkio skyriaus vyr. inžinieriaus Stasio Aleknos ir architektės Galinos Šumovec paruoštame projekte buvo apskaičiuota numatytų darbų ir medžiagų kaina – 131 682 litų. Gatvių grindinio atstatymo ir aikštės išgrindimo darbams buvo ketinama panaudoti vietines medžiagas, o darbus turėjo atlikti grupė nuteistųjų, atliekančių bausmę Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Lietuvos kalinių globos draugija, Teisingumo ministerijos paprašyta pagrįsti šio projekto reikšmę, 1989 metais, rašydama apie Merkinės projektą kaip eksperimentinį, siūlė: „Parengti ir pateikti Vyriausybei paketą naujų įstatymų ir poįstatyminių aktų papildymo ir pakeitimo projektų, kurie tarnautų teisine baze reguliuojant kalinių darbą Lietuvoje“.

Deja, šie ir kiti projekto siūlymai tuo metu nebuvo įgyvendinti ir aikštė prieš Merkinės bažnyčią ir buvusi Liepų gatvė (pervadinta V. Sladkevičiaus vardu) 2002 metais buvo išgrįsta tradiciškai, samdant konkurso tvarka laimėjusią statybinę firmą. Gerai, kad valstybė rado lėšų (daugiau nei pradiniame projekte) atkurti vieną iš Merkinės istorinių akcentų, kurdama aplink seniausią krašto bažnyčią viduramžių miesto erdvę. Blogai, kad tų darbų kokybė žemiau kritikos lygio. Tačiau dar blogiau, kad praėjus dešimčiai metų ir skaitant publikaciją „Veide“ matyti, kad Lietuvoje padėtis šioje srityje nelabai pasikeitė, nors kalinių darbas už kalėjimo sienų pasaulyje yra pripažintas ir taikomas kaip progresyvus reiškinys. „Užsienio tyrimai rodo, kad tie kaliniai, kurie dirbo, bendruomenėje pakartotinai nusikalto tik 12,3 proc., o tie kurie nedirbo – 21 proc.“, – rašė Merkinės projekto autoriai. Turint omenyje, kad Lietuvoje kalinamų asmenų skaičius (6500) yra stabiliai (daugiau nei dešimtmetį) vienas iš didžiausių (santykinai) Europoje, tai žinant Lietuvos gyventojų skaičių nesunku būtų paskaičiuoti, kiek galėtų sumažėti pakartotinis nuteistųjų nusikalstamumas, išėjus jiems į laisvę.

Lietuvoje skundžiamasi darbo jėgos trūkumu, kurį sukėlė verslininkų gobšumas ir politikų trumparegiškumas. Vienas iš siūlomų sprendimo būdų – padidinti imigraciją, tačiau tai su laiku sukels dar didesnes problemas. Darbo jėgos trūkumą iš dalies būtų galima sumažinti įdarbinus kalinius pataisos įstaigose ir už kalėjimo sienų.

Žinoma, kalinių įdarbinimas – tai gana sudėtingas teisinių, sociologinių, kriminologinių ir kultūrinių klausimų mazgas, tačiau jį išnarpliojus žymiai pasipildytų ir valstybės biudžetas. Minėtoje savaitraščio „Veidas“ publikacijoje rašoma, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme dėstoma, jog valstybės įmonių prie pataisos namų produkcija turėtų siekti 1,1 mlrd. vertę, tačiau šiuo metu jų apyvarta tesiekia apie 30 mln. Investiciniai Europos pinigai greitai baigsis ir anksčiau ar vėliau mūsų politikai ir valdininkai turės imtis atsakomybės įgyvendinti originalius ir drąsius projektus remiantis vidiniais resursais. Tada gal ir kalinių integracijos į visuomenę reikalai pajudės iš vietos, – ir mes gyvensime saugesnėje bendruomenėje.

Merkinė, Varėnos rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“