Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Iš ciklo „Istoriškos novelės“

Laima PETRAUSKIENĖ

Laima Petrauskienė

Čiurlionis ir universalinė parduotuvė

1986-ieji.

Žiauriai vėluoju. Lekiu paknopstom gatve, kuri jungia du svarbius ir tokius priešingus centrus – Centrinę universalinę parduotuvę ir Čiurlionio paveikslų galeriją. Aš lekiu nuo muziejaus pusės, prasilenkdama su daugybe žioplių. Mintyse keiksnoju juos, besimaišančius kelyje ir atimančius iš manęs vis labiau senkančias sekundes. Galėjau gi pasirinkti kitą gatvę, be tų turistų, pulkais lekiančių į vieną iš svarbiausių objektų – universalinę parduotuvę. Nepaisant mano laviravimo meno, man sugeba pastoti kelią, stačiai įžūliai užtverti erdvę moteriškė su nešuliu ir rusiškai klausia:

– Prašom pasakyti, kur čia yra… jai dar nespėjus baigti sakinio aš jau gręžiuosi į kairę ir tiesiu ranką į universalinės pusę, nes, savaime suprantama, visas šis srautas juda būtent ten. Juk šioje vietoje jis niekur kitur judėti negali! Na, ir žioplė – stovi beveik prie įęėjimo durų ir jų nemato, o aš turiu sugaišti dar kelias brangias sekundes.

– … kur čia yra Čiurlionio muziejus? – pabaigia ji savo klausimą tuo momentu, kai aš jau visu korpusu pasisukusi į parduotuvę ir kaip Leninas rodau jai tiesų šviesų kelią į universalinės rojų. Į rojų, kuriame galbūt išsipildys ilgai puoselėtos svajonės apie deficitus. Džiaugsmas bus tuo saldesnis, kuo ilgiau deficitų buvo ieškota. Pabaltijys esamoje SSRS – beveik kaip ir užsienis.

– Čiurlionio muziejus?! – taip nustembu dėl netikėtos klausimo pabaigos, jog kaip aidas jį atkartoju. Nors ne, ne visai kaip aidas. Intonacija esmingai skiriasi. Mano crescendo labai smarkiai užšoka aukštyn – net pati nustembu dėl savo balso skambesio. Keleriopai nustebusi – dėl klausimo, dėl savo balso skambesio, dėl to, kad mano ranka šiuo jau beveik kultūringu momentu vis dar nekultūringai ir nevalingai yra ištiesta į universalinės pusę – lyg sulėtintame filme gręžiuosi į dešinę su džiaugsmu parodyti, kur yra Čiurlionio paveikslų galerija. Jau keliu dešinę ranką ir noriu ją ištiesti antrai reikšmingai nuorodai stebuklingo Čiurlionio pasaulio link, bet… apstulbstu dar labiau. Man dar besigręžiant, ji susierzinusi sako:

– Matau, kad Jūs abejojate, tiek to, tikriausiai nežinote, – ir nulekia tolyn, palikusi mane išsižiojusią.

– Aš, aš, aš… – gaudau kvapą – nežinau, kur Čiurlionio muziejus?! Na, dar šitaip manęs nė vienas turistas nebuvo įžeidęs! Savo gimtajame mieste nežinau, kur yra mano mylimas Čiurlionis!

Ir nekultūringumas tų turistų! Važinėja čia visokie! Maža, kad maišosi po kojomis, kai tu be galo skubi, tai dar ir kuo bjauriausiai tave sunervina…

Nors… gal padariau paskutinius lemiamus mostus galutinai suformuodama jau beveik įvarytą kaunietišką kompleksą: kai rusakalbiams rodoma į priešingą pusę, nei jiems reikia. Juk mano rankos beveik vienu metu rodė dvi visiškai priešingas puses…

Diplomatiškiausia būtų padaryti „politiškai raštingą“ išvadą, kad klausiančioji dar labiau skubėjo, nei aš. Ir nesulaukė, kol mano rankų švytuoklė užims teisingą padėtį.

Bet ko taip lėkti į muziejų? Juk ne universalinė, nieks deficitų neišpirks.

O gal… skubiai apsikeitėme nematomais intelektualiniais antausiais? Grįžtamojo ryšio principas.

Penkiakampė žvaigždė prie pusbrolio karsto

1981-1991-ieji.

Mažo Bulgarijos kurorto restorane prie manęs pristoja gražus bulgaras. Ką daro vyrai, kai nori patikti moteriai? Dažniausiai ima girtis ir, be abejo, meluoti. Noras nustebinti yra toks didelis, kad gyrimuisi pasitelkiami visi įmanomi ir, atrodytų, net neįmanomi fantazavimo sugebėjimai. Pasirodo, gražusis bulgaras irgi mėgsta keliauti ir neseniai grįžo iš labai toli – iš Kinijos. Netgi kiniškai kalbėti šiek tiek mokąs.

– Kiniškai? Iš tikro?

– Na, taip, žinoma, o kaipgi kitaip. Gyventi Kinijoje ir nė kiek nemokėti kalbos?

– Pasakykite kiniškai „gerai“, – gaudau aš įsismaginusį fantazuotoją.

Jis drąsiai kažką sumurma, bet, žinoma, nepataiko.

– O gal prisimenate, kaip kiniškai „blogai“? – jau dabar pradedu įsismaginti aš.

Matau, kaip kažkiek ištįsta jo ir šalia stovinčio draugo fizionomijos, bet jie dar negali patikėti, kad šita lietuvaitė moka kiniškai. Jis vėl kažką pasako.

– Klausykite, man atrodo, kad toks vyras kaip jūs turėtų būtinai žinoti, kaip kiniškai „myliu“, jei jau pamiršote, kaip yra „blogai“ ar „gerai“, – negailestingai maustau gražųjį melagį.

Visiškas fiasko. Pagal tikimybių teoriją pataikyti ant personos, žinančios kelis kiniškus žodžius, čia, šiame nedideliame Bulgarijos miestelyje, yra beveik neįmanoma. Juk Kinija už tiek tūkstančių kilometrų! Vos ne per visą geografinį pusrutulį. Bet gyvenimas krečia visokius pokštus ir kiaulystes – kartais suveda žmones visai ne pagal tikimybių teoriją ir priverčia raudonuoti melagius, kurie gal šimtą dvidešimt pirmą kartą pasakoja tokias įdomias pasakaites įvairių tautybių damoms.

Pagal tikimybių teoriją aš, žinoma, beveik neturėjau mokėti net tų kelių kiniškų frazių. Pagal tikimybių teoriją vargu ar turėjau atsidurti netoli SSRS-Kinijos sienos. Bet ėmiau ir atsidūriau. O kadangi atsidūriau tuo metu, kai buvo prasidėję neramumai su kinais, tai dėl viso pikto išmokau keletą sakinių kiniškai. Galima pagalvoti, kad tie sakiniai būtų mane išgelbėję. Na, bet dėl viso pikto…

Bulgariškas merginimas – linksmoji žmogiškosios tikimybių teorijos dalis. O liūdnoji… Jei prieškario Lietuvos ūkininkui kas nors būtų pasakęs, jog tikimybė atsidurti jam „už Uralo, žemės galo“ yra tuo didesnė, kuo jis geriau tvarkysis savo ūkyje, tai joks gerbtiniausias profesorius jam nebūtų šito įrodęs. Deja…

Gaunu siuntinį iš Primorės krašto, iš ten, kur netoli Kinijos siena, nuo savo pusbrolio Motiejaus, užsilikusio šiame krašte po Stalino „kurortų“. Kartą per metus aš gaunu siuntinius su raudona žuvimi. Tai kulinarinis deficitas, net CK bufete ne visada būnantis. Vaišinu draugus ir galiu pasiklausyti jų aikčiojimų, maloniai kutenančių ausį. Gavusi pranešimą, visuomet su džiaugsmu lekiu į paštą. Tačiau šįkart… ne, ne, ne tik nenudžiungu, oi, ne – man pasidaro negera.

Žiūriu, vartau tą mažą popieriaus skiautę, čiupinėju – ar man nesivaidena? Ar aš visos šios dienos nesusapnavau? Dabar, taip, ką tik dabar nesapnuodama grįžau iš darbo, kaip visada patikrinau pašto dėžutę. Taip, jo ranka užrašyta, viskas jo ranka užrašyta. Viešpatie, kieno ranka? Juk šita ranka jau nieko nebegali rašyti! Kodėl nėra datos? Kodėl kaip tyčia ji išsitrynusi?

Siuntinys iš Anapus? Man šiek tiek ima linkti keliai.

Žinau, kad pašto siuntiniai iš ten visuomet ateidavo per tris savaites. Jau šešios savaitės, kai pusbrolio nebėra.

Lekiu į paštą.

– Gal jūs galėtumėte pasakyti, kada jis išsiųstas? – klausiu paštininkės. – Man tai labai svarbu.

– Kovo septintą dieną, – sako ji.

Kodėl taip nesuvokiamai ilgai keliavo šis paskutinis siuntinys? Atsisveikinimo siuntinys… Keistai įstrigo kažkokiame mistiniame mirties taške, šeimininkui palikus šį pasaulį?

Nusiramink, persijunk nuo mistikos link loginio mąstymo, įsakau pati sau. Įsakymas padeda. Logiškai mąstant, jau niekuomet nebebus taip, kaip buvo. Siuntiniai keliaus kitaip, ir daug kas bus kitaip. Nebūtinai tai bus logiška, bet būtinai bus kitaip. Į šitą įžūlią nykštukę – Lietuvą, ką tik išdrįsusią atsiskirti nuo didžiosios imperijos, viskas keliaus daug ilgiau. Viskas bus įtartina, daug kartų tikrinama, pertikrinama, stabdoma ir užlaikoma. Tegul žinosi!

Logiškai mąstant…, nors ne, ne logiškai, o kažkaip visiškai iracionaliai mąstant ir jaučiant… Bet vėlgi ne, netgi ne jaučiu, o tiesiog esu įsitikinusi, kad staigi pusbrolio mirtis šiuo ypatingu metu nėra atsitiktinė. Visiškai netikiu, kad kiekvienam iš mūsų yra užbrėžtas tikslus juodas brūkšnys šios žemiškos kelionės laiko koordinatėje. Tikiu, kad mums yra atseikėtas apytikslis laiko intervalas. Intervalas, kurio minimalias ar maksimalias reikšmes galime šiek tiek stumdyti į vieną ar į kitą pusę – gyvenimo ar mirties link – sąmoningai ar nesąmoningai, tikslingai ar visai atsitiktinai, su viltimi ar visai abejingai. Siauriname, platiname, kerpame, trumpiname tą laiko atkarpėlę, tą mums dovanotą brangiausią Dievo dovaną… Kas dar? Kas dar be mumyse pačiuose slypinčių dieviškų ar demoniškų galių tai padarys? Kas tikslins tos mūsų gyvenimiškos atkarpėlės ilgumą, kas nuspręs, kad jos mums per daug ar per mažai? Kokie mūsų žmogiškos kelionės bedrakeleiviai ir pakeleiviai tai padarys? Tie, kuriuos sutiksime savo kelyje, tie, su kuriais nuspręsime keliauti, tie, su kuriais išsiskirsime, tie, kurie įžūliai įsibraus į mūsų kelionę, neklausdami mūsų norų, nepaisydami mūsų valios… Jie, tie sutiktieji, turės dieviškos galios daug ką mums sukurti ir padovanoti, bet, deja, ir pragariškos galios kai ką sugriauti, sunaikinti, atimti. Netgi mums priklausantį laiką. Mums, tik mums priklausantį…

Ar Motiejui buvo atseikėta būtent tiek, kiek atiteko? Ar atiteko tragiškai trumpiau? Kodėl, kas atsitiko? Trys paskutinės jo gyvenimo dešimtadienio datos: kovo 11 dieną mes paskelbėme Nepriklausomybę, kovo 15 dieną jį ištiko insultas, kovo 21 dieną mirė…

Mirė iš džiaugsmo? Kartais būna ir taip… Bet ar begali būti kas nors labiau negailestinga, labiau nelogiška, nei numirti iš džiaugsmo? Rodos, iš džiaugsmo reikėtų gyventi, gyventi ir gyventi!

Jaučiu, kad šįkart buvo kitaip. O gal šiek tiek ir taip? Pradžioje begalinis džiaugsmas, bet tuoj pat – visa apimanti baimė, grėsmingai atslenkanti kartu su grasinimų ir dezinformacijos lavina. Mirtinai pavojinga jausmų akrobatika – staigus kritimas nuo euforijos ligi žudančios baimės. Ko buvo taip skaudžiai laukta, tuoj tuoj vėl subyrės ir pradings amžinai. Juk mes tokie juokingai mažyčiai, palyginus su pačia didžiausia pasaulio imperija! Juk mes taip toli nuo Primorės – už vienuolikos tūkstančių kilometrų! Ar mūsų tikėjimas sugeba nuskristi tokius nuotolius? Gal sugeba, bet ar visomis kryptimis vienodai? Atrodo, šia kryptimi, Tolimųjų Rytų kryptimi, mūsų tikėjimas skrido visai kitaip, nei per platųjį Atlantą iki pat Amerikos. Tolimųjų Rytų kryptis – kitokia, visiškai kitokia…

Nežinau, ar pusbrolis jautė mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą? O gal tik nerimą? Žinau, kas tuo metu buvo rodoma per televizorių. Beveik žinau, ypač dabar, po jo mirties, keistai įsivaizduoju, kas vyko ten, toje Primorėje, tame daugiaaukščio blokinio namo bute, šalia televizoriaus, „jaukiame šeimos ratelyje“, tarp artimiausių žmonių. Ar visada artimiausių? Ar tuomet artimiausi netapo tragiškai tolimi? Vėl, kaip ir prieš daugybę metų, esi visai vienas tolimame krašte. Vienas ir labai svetimas. Tarsi vėl liaudies priešas. Beveik priešas ir savo šeimai.

Aš dar ne viską įsivaizduoju... Neįsivaizduoju artimų žmonių atitolimo mastelio, to milžiniško mąstymo ir papročių skirtumo tarp žmonių, augusių skirtinguose žemynuose.

Realybė pranoks nuojautas ir vaizduotę. Gaunu laišką nuo pusbrolio žmonos. Išimu iš voko laidotuvių nuotraukas. Ir krūpteliu. Dieve mano! Dievulėliau! Čia dar kas?!

– Kas yra? – klausia mama. – Kas atsitiko?

– Spjūvis į mirusiojo veidą, – sakau ir ištiesiu jai nuotraukas.

– Viešpatie! – krūpteli ir jinai. – Kaip gi šitaip?

– Ak, ne, ne spjūvis, – atsitokėjusi sakau aš, – čia vien tik pasididžiavimas – štai kaip gražiai laidojame, kokie įspūdingai dideli vainikai, visi lig vieno viršūnėje besibaigiantys penkiakampe žvaigžde. Tokie dideli, kad, padėjus prie karsto, penkiakampė atsiduria visai prie pat veido. Kad ir kaip fotografuotum, penkiakampė – pirmame plane, o veidas – tik pro jos šešėlį.

– O gal čia ne tiek šeimos, kiek sistemos pomirtinis spjūvis,– bando suprasti Motiejaus šeimą mama, – jie tik mažyčiai sraigteliai tos pamėkliškos mašinos. Darniai priderinti sraigteliai. Nuzulinti ir prizulinti.

– Ak, ne, – prieštarauju aš, bet kažkiek ir pritariu mamai, – tikriausiai abiejų paskutinis spjūvis – ir šeimos, ir sistemos. O visgi jei šiame krašte ji turėjo vyrą, nepalyginti geresnį už aplinkinius, išauginusį ir jos, ir jų abiejų vaikus, tai gal galėjo bent šiek tiek tą savo artimiausią žmogų suprasti? Bent jau tiek, kad miegot amžinu miegu saugomam tos milžiniškos penkiakampės – jam jokia garbė? Bent jau tiek, kad šitokios nuotraukos gal nereikėjo mums siųsti?

– Bet ar paskutinis tas spjūvis? – atsidūstu aš. – Juk lieka ilga čiūžė – lieka vaikai.

– Ką tu kalbi? – pasibaisėja mama, – ar gali vaikai būti spjūvis į tėvo veidą?

Nieko nepasakau, kažką numykiu, nebenoriu skaudint mamos. Patyliukais galvoju – juk vaikai visuomet daugiau mamos, nei tėvo. Mamos, kuri visąlaik pavydėjo Motiejui Lietuvos.Varžovė. Amžina varžovė, kurią ji lyg ir pergudravo, bet niekada nesijautė laimėjusi amžinai.

Atmintis ištraukia epizodą iš pusbrolio sūnaus Mitios-Motiejaus viešnagės Lietuvoje. Semiu vandenį iš šulinio, jis stovi greta ir užsirūko. Žiūriu į jį nustebusi ir sakau:

– Keista, visuomet maniau, kad tu daug labiau panašus į mamą, ne į tėvą. O dabar štai atrodai visai kaip tėvas – laikai cigaretę lygiai taip, kaip jis, ir stovi atmetęs dešinę koją į šoną, kaip tėvas jaunystės nuotraukoje.

Mitia nieko neatsako. Žiūrėdama į jo veidą ir dar ne visai tikėdama tuo, ką matau, klausiu:

– Tu nenori būti panašus į tėvą?

Jis vėl nieko neatsako. Šįkart nebeklausiu nieko... Tačiau atsakymą vis dėlto išgirsiu. Išgirsiu gerokai vėliau, kai kalbėsimės apie lietuvybę ir aiškinsimės, kodėl jis iš Motiejaus tapo Mitia.

– Ar tu gali įsivaizduoti, tu tik pabandyk įsivaizduoti, – jo balse girdėti nuoskauda, sumišusi su pykčiu ir sarkazmu, – kaip aš turėjau jaustis, kai mokykloje vaikai man šaukdavo: Żé, ņū, Ģīņåžń Ģīņåžńīāč÷?!

© 2008 „XXI amžius“