|
1822 metai
Gabrielės Giunterytės Puzinienės (1815-1869) knyga Vilniuje
ir Lietuvos dvaruose (1815-1843 metų dienoraštis) vertingiausia
autorės literatūrinio palikimo dalis. Knyga gimė iš autorės tėvų
pasakojimų. Skaitant ją atsiveria tapybiška Lietuvos bajorijos ir
Vilniaus gyvenimo panorama, atsiskleidžia tipažų, charakterių įvairovė,
gyvenimo būdas. Spausdinamoje ištraukoje iš šios knygos pajusite
tikrą XIX amžiaus dvasią.
1822 metų žiema surinko Vilniuje beveik visą mūsų šeimą. Svarbiausias jos narys senelis jau buvo smarkiai paliegęs; rinkdavomės pas jį vakarais ar pietauti, bet pats jis iš namų nebeišvykdavo. Dėdė Rudolfas su šeima užėmė pirmą Dmochovskio namo Pilies gatvėje aukštą, mes Voelko namą Vokiečių gatvėje. Dėdė Konstantinas savaitei atsivežė savo jaunutę, bet rimtą žmoną, tačiau, neleidęs nė karto jai pasirodyti su prašmatniais turkiais, išgabeno ją atgal į savo Pastovius, kur kvadrato formos rūmai buvo labiau panėšūs į kalėjimą nei į jaunavedžių namus. Vis dėlto ten turėjo praeiti dvidešimt jų griežtai pareigingo gyvenimo metų. Mums trūko tetos Sofijos ji džiaugėsi savo pirmagimiu Šampanėje prie Epernio, pono de Šuazel viloje, turinčioje savo vynuogyną. Vietoj jos buvo kita teta Sofija, Feliksienė Potocka, mergautine pavarde Pacaitė; jos motina buvo tikra mūsų senelio, Tyzenhauzo, sesuo. Vaikystėje praradusi tėvus, ji išaugo pas bevaikę tetą, vaivadienę Chominską, kurios labai lepinta ir paikinta turėjo daug vaikiškų keistenybių. Aukšta, apkūni turinti net kelis pagurklius, ji buvo didelių, iškilių pilkų akių, ereliškos nosies ir mažų, kietai sučiauptų lūpų; iš tos Romos matronos povyzos sklido plonas, cypiantis balselis, kuriuo pas gimines įsiprašydavo į vakarėlius ir pietus, kad atvykusi ožiuotųsi, priekaištautų, uostinėtų patiekalus ir atstumtų lėkštes, bet galop į tai jau niekas nebekreipė dėmesio. Tada ji buvo našlė ir, regis, dar neturėjo keturiasdešimties metų. Vienintelė jos duktė Izabelė, iš tėvo paveldėjusi džiovą, buvo net luoša, bet puikiai išauklėta ir nepaprastai geros širdies.
Tuo laiku Vilnius, perpildytas gyventojų, dūzgė tarsi avilys; mums tai buvo dar geri, tiesiog puikūs laikai. Universitetas klestėjo; jaunimas ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš visur, kur tik buvo kalbama lenkiškai, suskrisdavo prie tos ugnelės, bet ne tam, kad sudegtų, o tam, kad paskui apšviestų ir kitus; ir šiandien, nors jau eina trečia karta, nors ugnelė jau seniai užgesusi, ta liepsna degti nenustoja. Paskui sūnus atvykdavo ir tėvai, net visos šeimos.
Pirmosios šalyje Tiškevičių, Četvertinskių, Volodkovičių, Vavžeckių, Vankavičių, Sulistrovskių, Romerių, Grabovskių, Pliaterių, Abramavičių, Radvilų šeimos apsigyvendavo gražiausiuose rūmuose: Tiškevičių, Paco, Fitinhofo, Pomarnackių, Olizaro, Vankavičių ir t. t.
Miestas buvo sklidinas žmonių, gražus, turtingas, jį gyvino teatrai, koncertai, baliai ir pietūs. Visur dalyvaudavo ir besimokantis jaunimas. Be kviestinių susirinkimų, kas vakarą buvo galima smagiai praleisti laiką bet kur, užėjus su paprastu vizitu. Dieną visi būdavo taip užsiėmę, kad net vizitai, kuriuos vėliau buvo madoje daryti popiečio valandomis, anuomet prasidėdavo sutemus ir trukdavo iki vidurnakčio, o tai labai pagyvindavo gatves, kuriose būdavo šviesu nuo ugnies, tvieskiančios pro langus. Šiandien tylios Vilniaus miesto gatvės anais laikais šurmuliuodavo ir tarškėdavo net naktį, nes, be atvykėlių iš kaimo, kiekvienas miesto gyventojas, net ir ne itin turtingas, turėdavo nuosavą važį nors puskarietę, nors rogeles su vienu arkliu, net rektorius Malevskis, garsėjantis savo taupumu, ir tas laikė du arklius, nes tais laikais avižos ir šienas kainavo pigiai. Karietos būdavo tik keturių arklių, be to, su vežiku, nuolatos šūkaujančiu, kad užleistų kelią; pasitaikydavo ir lekiančių per miestą karietų, traukiamų šešiais arkliais, pavyzdžiui, Lopacinskių, atskubančių iš Kairėnų, kurie buvo per kokius 10 varstų, su dviem livrėjuotais liokajais, su iš paskos riedančia didele karieta, puošta trim herbais ant durelių: vienas žmonos, kitas vyro, o trečio niekas negalėjo paaiškinti. Tų laikų karietos buvo labai aukštos, žmonės viduje sėdėdavo ant kietų sėdynių, o lipdavo į ją penkiais ar šešiais laipteliais, tarsi kopėtėlėmis, kurias reikėdavo suskleisti ir išskleisti kas kartą uždarant ar atidarant duris. Tų laikų liokajai turėdavo daug darbo: tokia tarnystė reikalavo didelio miklumo ir įgudimo, ypač tada, kai reikėdavo užšokti ant jau važiuojančio ekipažo aukštos stovynės, skirtos liokajams stovėti, karietos gale. Į tą šurmuliuojantį, kupiną gyvybės Vilnių rudenį atvažiavo dėdė Rudolfas su savo jaunąja žmona.
Mano motina papasakojo brolienei apie aukštąją visuomenę, iš anksto charakterizuodama kiekvieną jos narį. Kunigaikštienė senatorienė Oginskienė mėgo iš pradžių sutrikdyti jaunus žmones, bet teta, apie tai įspėta iš anksto, sugebėjo iš karto užkirsti tam kelią.
Sausio 3 d. Šv. Genoefa. Žmonos vardo dieną dėdė Rudolfas iškėlė didelį balių, tačiau jai tai buvo paslaptis iki pat vakaro. Po pietų šeimos rate pas senelį o tie pietūs truko gana ilgai, teta nuobodžiavo ir buvo nepatenkinta, kad nežino, kaip praleis vakarą, vyras patikėjo ją mano motinai, o pats išskubėjo rengti vakaro pokylio. Lyg šiandien prisimenu, kaip virpėjo narcizai ir rožės ant jos paryžietiško kyko, kaip slankiojo perlų su smaragdų ir briliantų sagtele vėrinys ant balto kaklo, kol teta, kupina vaikiško nepasitenkinimo, kratydama galvą, kažką šnibždėjo pati sau. Temstant vyras atvažiavo pasiimti solenizantės, kurios veidas jį pamačius nė kiek nepragiedrėjo, tačiau koks buvo jos nustebimas, kai pamatė apšviestus savo namų vartus ir visus langus, gėlėmis ir kilimais išpuoštus laiptus, kai išgirdo orkestrą, derinantį savo instrumentus, o savo kambaryje surado naują puikią suknią ir vynuogių kekių vainiką. Tą valandėlę jos Roro buvo pats geriausias, gražiausias, mieliausias, kur kas geresnis už ją, ji ėmė atsiprašinėti už savo aikštis. O jis? Jis, būdamas neapsakomai laimingas, savo jausmus slėpė burbėdamas ant žmonos, kad ji delsia, kad per lėtai rengiasi, kad svečiai laukia, kad jau vėlu ir t. t. Tuo tarpu pro vartus riedėjo viena karieta po kitos, ir kai išėjo solenizantė, beveik visi svečiai jau buvo salonuose. Ją tučtuojau apsupo linkėjimų choras, taip, linkėjimų, nes, matydami ją tokią gražią, visi sveikinimai buvo adresuoti jos vyrui. Iki šiol šeimoje saugoma jos miniatiūra, tapyta Vankavičiaus ranka, kuriam ji pozuoja su ta suknia, suteikusia jai tiek džiaugsmo ir grožio, norėdama štai tokia amžiams likti savo vyro atmintyje. Tačiau toje miniatiūroje niekas, išskyrus vynuoges ir suknią, neprimena tos būtybės, kurios žavesio neįstengė perteikti nei teptukas, nei plunksna, jos grožis liko tik atmintyje!
Dėdės namai buvo atviri, mielai lankomi ir visiems malonūs. Žmonos žavumas, jų abiejų mandagumas puošė tuos namus, kuriuose kas savaitė rinkdavosi svečiai, o teta buvo tokia gera, kad visada norėjo turėti mus šalia savęs. Iki šiol prisimenu tuos du nedidelius kvadratinės formos salonus, kuriuose būdavo šokama, o viduriniajame grieždavo orkestras. Pasninko vakarai prasidėdavo kvartetu, grojančiu klasikinę muziką. Vienas jo dalyvių būdavo pats šeimininkas, kartais ir teta sėsdavo prie fortepijono akompanuoti smuikams. Ant stalelių gulėdavo įvairios litografijos, karikatūros ir vienintelis tuo metu ėjęs madų žurnalas, į kurį šiandien niekas nenorėtų ne kreiva akimi pažvelgti, bet anuomet (ypač vaikams) tai buvo dar vienas nuostabus daiktas, traukiantis į tas sueigas mes ten žavėjomės viskuo. Teta mums buvo jaunų moterų idealas. Kiek brangių prisiminimų susigėrė į tas brangias sienas, į tas parketo plokštes ir langų stiklus, pro kuriuos kelerius dėdės gyvenimo tame pačiame name metus stebėdavome kiekvieną svarbesnę eiseną Dievo Kūno ir Kryžiaus procesijas, vyskupų, didikų ir kariškių laidotuves. Tos procesijos buvo nuostabios, dalyvaudavo visi konventai, visos mokyklos ir cechai. Procesiją pradėdavo neturtėliai bernardinai su mediniu kryžiumi, paskui juos žengdavo basieji karmelitai, pusiau baltais, pusiau juodais drabužiais vilkintys augustinai, balti kaip sniegas, švytuodami škaplieriais dominikonai. Galop misionierių klerai, vilkintys drobinėmis kamžomis ant juodų, klostėmis krentančių sutanų, su juodomis beretėmis ant galvų, ir aukštieji dvasininkai: kanauninkai, prelatai su skaisčiai raudonomis togomis ir pilko kailio pelerinomis, tarsi šv. Jono Nepomuko paveiksluose. Jei velionis buvo pagarsėjęs savo labdara ar bent priklausė Labdaros draugijai, virtine eidavo vargšės našlaitės ir gailestingosios seserys baltais kykais. Jei velionis buvo didikas ar universiteto profesorius, tada priešais karstą žengė universiteto studentai, o pačiame priekyje paradine uniforma apsirengę valdininkai. Jie ant aksominių pagalvėlių nešdavo velionio regalijas ir ordinus. Katafalką dažniausiai traukdavo šeši arkliai, iki pat žemės apdengti juodomis gūniomis. Karstas būdavo apkaltas sidabrine skarda, dažniausiai jis būdavo atidarytas, matydavosi mirusiojo pageltęs veidas ir ant krūtinės sudėtos rankos. Kartą pamatėme ir po mirties gražią Konstanciją Čudovską iš Radvilų, kurią daktarai, neteisingai gydydami, numarino kaip tik tada, kai ji turėjo susilaukti savo pirmagimio. Ta vora ekipažų, riedančių paskui katafalką, ta nesuskaičiuojama daugybė žmonių ir paskui juos einančios minios elgetų visa ta juosta kartais nusitęsdavo nuo Rotušės iki Katedros, o trisdešimt šešių bažnyčių gedulingai skambantys varpai ir kunigų giesmės, pasigirstančius pakaitom su karinio orkestro muzika, graudino dvasią kaip galingas memento mori. Visus langus būdavo aplipę smalsūs vaikai, visuose vartuose grūsdavosi tarnai, nes, nors tokios laidotuvės pasitaikydavo gana dažnai, tai buvo didingas reginys. Jos dažniausiai vykdavo vakare, todėl fakelai ir žvakes, kurias nešdavo kunigai, suteikdavo joms fantastišką ir iki šiol nepamirštamą vaizdą, jau nebegalintį pasikartoti tikrovėje, nes šiandien gyvieji gyvena ne taip smagiai ir mirusieji laidojami ne taip puikiai, o bažnyčios, kurių daugiau nei pusė uždaryta, liko tuščios ir tylios tarsi karstai. Vienas didžiausių, nes sukrėtusių visą visuomenę, 1822 metų žiemos pradžios įvykių buvo jaunos ponios Stanislovienės Šumskos mirtis, kuri labai nuliūdino jos bičiulius, pažįstamus ir gimines, o didžiausią sielvartą jautė abi jos motinos, Mirska ir Šumska, taip mylinčios viena kitą, kad po tos mirties keliolikai metų išvažiavo iš Vilniaus. Bet išties buvo dėl ko verkti ir apgailestauti! Marysia Mirska, vėliau Šumska, buvo ypatinga asmenybė: šeimos meilė ir svetimųjų žavėjimasis, užuot gadinę jos charakterį, tik dar labiau tobulino jį. Ją mylėjo visa šeima ir ypač jos neišskiriama draugė, giminaitė Basia Šumska, kurią kartu su Marysia buvo nutapęs Rustemas, tik kad daili ir liekna Marysia buvo pavaizduota pirmame paveikslo plane, o tvirto sudėjimo Basia šone ir šešėlyje, kaip harmonijos mūza. Ji lyra skambino Marysiai, vilkinčiai kaip Terpsichorė ir stovinčiai Terpsichorės poza. Tais laikais niekas nenorėjo būti pavaizduotas toks, koks buvo, net ir jaunas Napoleonas ten buvo nutapytas kaip Kupidonas su sparnais, lanku ir deglu.
Zaverjė, Mirskių kaimas, išsidėstęs už Vidžių, vaizdingoje apylinkėje tarp mėlynų ežerų, buvo tos gražiosios nimfos, pas kurią iš toli suvažiuodavo jaunimas, šeimos lizdas. Zaverjėje būdavo linksma: per visas šventes šokama, vaidinamos komedijos, o svečių suplaukdavo tiek, kad rūmuose ir fligeliuose pritrūkdavo vietos. Jaunimas, apsigyvenęs sodo nameliuose, jei tie susirinkimai vykdavo vasarą, pasikabinę veidrodžius ant medžių, buduarus įsirengdavo šakų tankmėje.
Prieš dešimt metų, būdama pačiame amžiaus gražume, Marija krito į akį mano dėdei Rudolfui, bet šis, paklusęs tėvui, turinčiam kitų ketinimų jo atžvilgiu, nustojo ją merginęs, nors apie jo simpatijas Marijai jau buvo kalbama viešai. Ji ištekėjo už Šumskio keliais mėnesiais anksčiau nei vedė mano dėdė. Dievas iškart davė jiems kūdikį dukrelę. Rudolfienė, su mano motina važinėdama su pirmaisiais vizitais ir užsukusi pas jaunąją ponią Šumską, nebuvo priimta ir labai dėl to apgailestavo. Joms nebuvo lemta susipažinti! Dėl moters, prižiūrinčios jėgas jau atgaunančią jaunąją motiną, neatsargumo Marija staiga susirgo. Buvo pakviesti geriausi daktarai Sniadeckis, Mikalojus Mianovskis, Barankevičius, bet jie su visu savo išmanymu negalėjo išgelbėti jos iš mirties nagų: gangrena buvo jos organizme, moteris turėjo mirti! Mano tėvas, senas tos šeimos bičiulis, sužinojęs šį faktą ir suvokdamas, koks baisus tai bus smūgis jos artimiesiems, pasikvietė savo svainį Voinilovičių, ir jiedu, patyliukais nusigavę į antrąjį aukštą, dalį nakties pralaukė ten, pasiruošę pačiam blogiausiam; staiga pasigirdo baisus riksmas... jau buvo po viskam! Mano tėvas su svainiu laiptais nubėgo į kambarį, kur prie mirusiosios gražios, geraširdės, laimingos ir mylimos Marijos jau raudojo dvi motinos ir nelamingasis vyras. Tarnų padedami jie šiaip ne taip atplėšė vargšes moteriškes nuo velionės ir krėsluose užnešė jas į antrąjį aukštą, o poną Šumskį, besiplėšiantį iš kelių žmonių rankų, tėvas labiausiai tramdė tuo, kad verkė kartu... Mažoji našlaitėlė, nekalta tos nelaimės priežastis, buvo pakrikštyta savo motinos vardu jos globėja tapo visų našlaičių Motina. Mano tėvas buvo jos krikštatėvis, jis visada mylėjo tą savo dukrelę, o mes laikėme ją savo sesute. Ji buvo dailutė, miela, gerutė, visai kaip jos motina, kurios ji nebuvo mačiusi, bet viskuo, net judesiais, buvo panaši į ją. Su tuo trofėjumi, su tuo vieninteliu nepamirštamos Marijos atminimu šeima netrukus grįžo į Zaverję.
Tuo pačiu metu Baltarusijoje, Sarijoje, ponų Lopacinskių dvare, atėjo į pasaulį mažasis Ignotas, kuris turėjo tapti tos antrosios Marijos vyru, mylėti ją visą gyvenimą ir likti jai ištikimas po jos mirties.
1822 metų pabaiga buvo liūdna ir mūsų šeimai. Senelis Tyzenhauzas, pavasarį išsiruošęs į Karlsbadą, rudenį grįžo iš ten silpnesnis negu išvažiavo, bet grįžo pačiu laiku, kad palaimintų anūkę, rugpjūty gimusią Zaludke, ir vylėsi tokį patį džiaugsmą patirti ir Pastovyse. Ramus dėl visų savo vaikų jis mirė Vilniuje pirmosiomis spalio dienomis.
Mano tėvai, gavę žinią apie tėvo ligą, nuskubėjo į Vilnių, kad gautų paskutinį palaiminimą, o mes likome Dabraulėnuose.
Grįžę tėvai, vilkintys juodais gedulo drabužiais motina su ilga gelumbės suknia, apsiūta baltu kaspinu ir su šleifu, apkabinusi mus, tylomis ašarodama padarė gilų įspūdį. Mes irgi buvome aprengtos juodomis suknelėmis, gedėjo visas dvaras, o žiūrint į liokajus su frakais, su prie krūtinės prisegtais pluoštais plevenančių juostelių, atrodė, kad laidotuvės dar nesibaigė.
© 2008 XXI amžius
|