Koks mūsų kasdienis maistas?
Jei mums tektų atsakyti į klausimą, kas nutinka
žmogui, kai jo siela negauna jokio dvasinio peno, turėtume pripažinti,
jog tokio individo vidinis gyvenimas merdi. Ir priešingai: kai žmogaus
intelektas kasdien bent keliolika minučių maitinamas širdį ir protą
keliančiomis aukštyn, pavyzdžiui, Šventojo Rašto mintimis, tuomet
jis asmeniškai pajunta, kaip nyksta abejonės ir mąžta neramybė,
nejučia išsiplečia krikščioniško gyvenimo siekių horizontas ir kyla
nenumaldomas troškimas darsyk visiškai atsiduoti Jėzaus bei Marijos
globai.
O ką galime pasakyti apie asmenį, kuris, ignoruodamas
laisvę, kaip galimybę rinktis ir daryti tai, kas teisinga, pasiduoda
savo nežabotiems įgeidžiams bei rėksmingų reklamų įtakoms ir tampa
rafinuoto maisto industrijos ir žalojančių sveikatą įpročių vergu?
Toks žmogus nesusimąsto, jog ilgus metus mažai judėdamas ir valgydamas
tik rafinuotus (perdirbtus) produktus, kuriuose stinga natūralių
žmogaus kraujo ląsteles stiprinančių mikroelementų ir kitų gyvybiškai
svarbių medžiagų, nuolat silpnina savo imuninę sistemą, kuri nebepajėgia
kovoti su įvairiais toksinais ir šlakais, iš lėto nuodijančiais
organizmą. Dėl nesveikos mitybos ir nedisciplinuoto gyvenimo būdo
žmonės neretai ima skųstis aukštu kraujo spaudimu, išsiplėtusiomis
venomis, kelių ir nugaros skausmais bei kitais negalavimais.
Vienoje knygoje buvo rašoma apie milijono dolerių
vertą lenktynių žirgą ir šmaikščiai klausiama: jei turėtum tokį
žirgą, ar leistum, kad jis ėstų Makdonalde? Turbūt ne, nes ten
gaminamas maistas neužtikrins jo sportinės formos. Panašiai esti
ir su žmonėmis. Jiems reikia sveiko maisto, nes jei bent minimaliai
nesirūpinama savo sveikata, tada juos netikėtai ištikusios sunkios
ligos gali būti menki patarėjai.
Katekizme skaitome: Gyvybė ir sveikata yra Dievo mums patikėtas
brangus turtas. Mes turime juo protingai rūpintis, atsižvelgdami
į kitų žmonių poreikius ir bendrąją gerovę. (...) Saikingumo dorybė
įgalina išvengti visokio piktnaudžiavimo, nesaikingumo maitinantis,
vartojant alkoholį, tabaką ir medikamentus.
Be abejo, tikintieji, laikydamiesi nuosaikumo,
yra Viešpaties gausiai laiminami, nes jie savo gyvenimo būdu aplinkiniams
liudija, jog ne medžiaginės vertybės, o Dievas, Jo žodis ir Bažnyčios
mokymas yra svarbiausi prioritetai.
Vis dėlto šiais laikais, kai daugeliui žmonių yra
didelė prabanga sirgti, nes gydymasis išties nemažai kainuoja, sveikintina
ir palaikytina kiekvieno žmogaus iniciatyva, kuri nukreipta ne vien
į dvasinio gyvenimo puoselėjimą, bet ir į sąmoningą savo kūno sveikatos
stiprinimą.
Daugelis žinome, kad sveikatą padeda išlaikyti
kasdienė mankšta ir tinkamai suderinta mityba. Belieka pagal galimybes
ir aplinkybes stengtis siekti sveikos gyvensenos, kuri prisideda
prie krikščionių džiaugsmo augimo Viešpatyje (plg. Fil 4, 4).
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2008 XXI amžius
|