|
Chameleonai ir skorpionai
Petras KATINAS
Šiandien, šuoliuojant infliacijai, nepaisant įprastų premjero G. Kirkilo užkalbėjimų, ne tik paprasti piliečiai, bet ir garsūs ekonomistai bei finansų specialistai pranašauja dar spartesnį kainų didėjimą. Ypač maisto produktų, kuro, jau nekalbant apie komunalinių paslaugų kainas. Tačiau valdančiajai nomenklatūrai dabar ne tai rūpi. Pjautynės dėl valdžios pasiekė virimo temperatūrą. Antai svarstant Seime rinkimų įstatymo pataisas vadinamųjų socialdemokratų, darbiečių ir paksininkų pastangomis buvo sumenkintas reitingavimas partijų iškeltų kandidatų sąrašuose. Nuo šiol tiktai partija nuspręs, kas turi sėdėti parlamente. Ko gero, ir mes netrukus susilauksime tokių rinkimų spektaklių kaip Baltarusijoje ar Rusijoje. Žinoma, protų vėlimo technologijos, vadinamos viešaisiais ryšiais, taip pasiglemžė kone visus žiniasklaidos kanalus, jau nekalbant apie didžiuosius dienraščius, jog nebėra net prasmės juose ieškoti kokio nors objektyvumo. Už visą tą propagandinį šlamštą dosniai mokama. Ir visai nesvarbu, kad po tų puslapius užpildančių straipsnių mikroskopinėmis raidelėmis kartais išspausdinamas užsakymo numeris. Tačiau kas tai pastebi! Juk dauguma valdančiųjų išaugę iš to paties sovietinio kamieno. Nesvarbu, kad lyg ir pasidalijo į partijas su skirtingais pavadinimais. Na, kuo gi skiriasi socdemai ir už juos balsuojantis elektoratas nuo visokių darbiečių, valstiečių liaudininkų, tvarkos ir teisingumo demagogų ir rėksnių. Visų pirma, jie ne tik gobšūs politiniai vertelgos, bet dar ir lenktyniauja tarpusavyje, kuris labiau įtiks buvusiems šeimininkams iš Maskvos. Aišku, ne dykai. Nes kol nauji Kremliaus valdovai dar nesiryžta trenkti kumščiu į stalą ir pakartoti 1940 m. birželio scenarijaus, naudojamasi paprasčiausiu papirkinėjimu. Vadovaujantis dar imperatoriaus Petro I ukazu, kuriuo visi valdininkai nuo aukščiausių činovnikų iki vietinių kruglodurovų buvo įpareigoti negailėti pinigų paperkant numatytos galutinai užgrobti Žečpospolitos (Lenkijos ir Lietuvos Respublikos) bajorus, aukštus valdininkus, netgi įtakingesnius šlėktas, kad jie darbuotųsi Rusijos naudai ir šlovei. Petro I ukaze netgi pabrėžta, jog pritrūkus pinigų nupirkti tą ar kitą bajorą, činovnikai turi netgi atsisakyti savo algų, nes jas atgaus šimteriopai, kai Lenkija ir Lietuva taps Rusijos imperijos šiaurės vakarų kraštu.
Akivaizdu, kad tas pats vyksta ir dabar. Gazprom, Lukoil, Dujotekana ir panašios Rusijos įstaigos tai daro net nesislėpdamos ir netgi diktuoja, ką ir kada skirti Lietuvos Vyriausybės vadovu. O ką jau kalbėti apie pernelyg supuvusią nuo sovietinių laikų išlikusią teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemą. Tai perdėm sovietizuota institucija, mūru stojanti ne tik už buvusią sovietinę nomenklatūrą, bet ir KGB kadrus. Nesvarbu, ar jie buvo etatiniai ar rezerviniai. Užtat raudonojo tvano parlamentarus tiesiog nervinis drebulys ima krėsti, vos tik užsimenama apie liustraciją. Juk tam faktiškai ir buvo išvaikyta Liustracijos komisija, kurios nedrąsius bandymus teisiniu keliu užverti kelią valdžioje ir kitose struktūrose esantiems kagėbistams iškart užkirsdavo teisėjai. Nepaisant to, kad buvo pateikiama šūsnys įrodančių dokumentų. Pakanka prisiminti garsiąją Šatriją ir kitus panašius. Štai ir dabar socdemais pasivadinę neokomunistai kai kuriuos siūlomus naujus tos Liustracijos komisijos narius iš anksto apkaltino galimu šališkumu. Esą reikia išsiaiškinti, ar tos komisijos nariai neturi giminių, kurie buvo ištremti, kalėjo lageriuose ar, neduok Dieve, buvo partizanai. Nes, anot socdemo B. Bradausko ar valstiečio A. Pekeliūno, visi jie tebuvo banditai. Štai kodėl tokie, kaip liaudies rašytojas, Durnių laivo autorius V. Petkevičius, KGB veikėjai, gaunantys solidžias pensijas iš savo šeimininkų Maskvoje, irgi rašo memuarus apie tai, kaip jie kovojo su liaudies priešais ir užsienio imperialistais. Dargi didžiuojasi, kad neišdavė duotos priesaikos jau faktiškai neegzistuojančiai priespaudos ir teroro imperijai. Ar daug rasime dabartinėje Vokietijoje tokių, kurie didžiuotųsi buvę nacių partijos nariai ar gestapo veikėjai? Be to, tokius net pateisinti galima. Jie juk, kad ir savaip suvokdami, dirbo savo šaliai, o ne okupantams, neapsigynė marksizmo-leninizmo disertacijų Maskvos institutuose ir nesidarbuoja ten tokie mokslų daktarai aukščiausiose valdžios institucijose. Pakanka pažvelgti, kokie gi tie daktarai marksizmo-leninizmo, partijos ir komjaunimo šlovinimo sukurpę mokslines disertacijas, kuriose jokio mokslo nė su žiburiu neatrasi, dabar tapo ne tik socialinių mokslų profesoriais, bet ir vadovauja Seimui, Seimo komitetams, triūsia Prezidentūroje, Vyriausybėje, netgi Konstituciniame Teisme.
Be to, vis labiau darosi aišku, kad pastarojo meto mokytojų streikai, nežinia kieno rinktų mokytojų profsąjungų lyderių šūkavimai apie atlyginimų didinimą, raginimai boikotuoti naujųjų mokslo metų pradžią kyla ne tiek dėl daugeliui mokytojų nebeįperkamos duonos kasdieninės (jau nekalbant apie tokią prabangą kaip knygos), varganų atlyginimų, kiek yra suktų politikų ir prie jų prisiplakusių aktyvistų veiklos išdava. Ant mokytojų sprando bando užsėsti ir susirinkti dividendus visas būrys įvairių gelbėtojų ir tų deržavininkų, kurie siekia po būsimų rinkimų pakliūti valdžion. Populizmu čia visus pralenkė valdančiosios koalicijos partneris, pasodintas į aplinkos ministro kėdę A. Paulauskas. Tai jis prie premjero pažadėtų mokytojams 25 proc. atlyginimų padidinimo išsireikalavo pridėti dar penkis procentus. Nesvarbu, kad premjeras ir finansų ministras griebiasi už galvų nežinodami, iš kur sukrapštyti tiek pinigų. Netgi dėl įtempto darbo ir nuovargio paaukojo savo vertingą kadrą švietimo ir mokslo ministrę Romą Žakaitienę. Pastarosios atsistatydinimas dar vienas valdančiojo klano manevras. Šią ponią, absoliučiai nieko apčiuopiamo nenuveikusią sujauktoje švietimo sistemoje, premjeras ir jo partija pasiūlė pakeisti, t. y. Lietuvos švietimui pribaigti, šeimų naikintoją, homoseksualų šeimų įteisintoją, naują partijos draugę M. A. Pavilionienę! Visai nesvarbu, kad tokių kaip jos ir panašių pastangomis jau net 36 proc. vaikų gimsta ne normaliose šeimose, o susidėjusių sugyventinių šeimose. Juk pastaroji net prisiglaudė pas buvusius komunistus vien todėl, kad net paksininkai nepritarė tokioms Marijos Aušrinės idėjoms. Socdemai išskėstomis rankomis priglaudė šią moralės ir tradicijų naikintoją. Suvokęs, kad siūlydamas užimti švietimo ministrės postą perlenkė lazdą, G. Kirkilas pareiškė, jog partija, be šios, turi dar net dvi labai tinkamas kandidates užkietėjusias neokomunistes Ireną Šiaulienę ir vieną iš partijos pirmininko pavaduotojų Mildą Petrauskienę. Viešpatie, apsaugok! Nereikia nė aiškinti, kad visos šios trys damos galutinai pribaigtų Lietuvos švietimą. Bet juk to ir siekiama. Visuomenės, ypač jaunimo mankurtizacija, vienas iš pagrindinių partijos uždavinių. Pagal geriausius paveldėtus SSKP principus.
Nieko nepadarysi. Ir nėra prasmės aiškinti ir priminti, iš kur atsirado tokie fejerverkai, drebinę mūsų valstybės pamatus, kertinių valstybės ramsčių švietimo, teisėtvarkos, finansų politiką pavertę butaforija. Ir vis dar galvojami nauji spektakliai. Antai darbiečiai nusprendė išvaduoti iš namų arešto savo stabą V. Uspaskichą. Tuo tikslu paskelbtas šventasis karas tikras džihadas ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Briuselyje bei Strasbūre. Prie Jungtinių Tautų būstinės Niujorke dar neprisikasta. Bet jeigu tikrieji šeimininkai nuspręs, bus pasiektas ir Niujorkas. Ir apskritai, koks čia namų areštas, jeigu areštantas kone kasdien kabina makaronus per įvairias televizijas, o jo straipsniais užpildyti visų dienraščių puslapiai.
Pakankamai aišku, kad tariami nesutarimai valdančiojoje koalicijoje ir visoje šioje maišalynėje yra tiktai antraeilis dalykas. Mat neokomunizmas tuo ir unikalus, kad vadinamoje jo politinėje ir ekonominėje rinkoje dalyvauja tik savi žaidėjai. Čia viskas vyksta lyg ir tikrame gyvenime ir skandalai, ir korupcijos bjaurastis, pinigų plovimai ir netgi mafijos peštynės, visokie A. Paleckio frontai visa tai nesuvokiami dalykai žmogui iš gatvės. Iš faktų ir įvykių akivaizdu, kad atgimusios Lietuvos nomenklatūra išsaugojo ne tik tą nelemtą partijos auksą, bet ir sugebėjo perimti visą valstybę. Nebent dar vyksta varžybos, kas galutinai apšvarins piliečių kišenes.
O dėl švietimo, tai nesvarbu, ar naująja ministre bus M. A. Pavilionienė, I. Šiaulienė, M. Petrauskienė, ar į didįjį deržavininką taikančio A. Paulausko iš kažin kur ištrauktas Lietuvos švietimo specialistas Valerij Simulik vis tiek bus sugrįžta prie to paties VKP (b) trumpojo kurso. Neatsitiktinai dėl V. Simuliko pasiūlymo sumažinti lietuvių kalba dėstomų dalykų skaičių rusų ir lenkų mokyklose taip džiaugėsi Klaipėdos Gorkio gimnazijos šviesiausi pedagogai.
© 2008 XXI amžius
|