|
Norite tikėkite, norite netikėkite...
Savo rašinį taip pavadinau dėl to, kad mano pašnekovai,
su kuriais teko kalbėtis, nuolat kartojo šią frazę. Aš pats irgi
ilgokai negalėjau patikėti šių mano pašnekovų, tiksliau, mano pakalbintos
šeimos išpažintimi, kad taip gali paveikti žmogų ir visą šeimą
šiandieninė katalikiška spauda ir dargi vaikiška?.. Beje, iš pradžių
mano pašnekovai netgi sutiko, kad jų vardai, pavardės, tiksli gyvenamoji
vieta būtų paskelbta, bet vėliau pergalvojo, motyvuodami, jog tai
gali būti pasigyrimas, tiksliau, savireklama... Todėl juos pavadinkime,
tarkim, Violeta ir Rolandu. Taigi, Violeta ir Rolandas dar jauna
šeima, prieš pusmetį atšventę savuosius 40-mečius.
Taupydamas laikraščio plotą ir brangindamas skaitytojų laiką,
nerašau savo klausimų, kuriuos uždaviau savo pašnekovams.
V.: Su Rolandu susituokėme atšventę
dvidešimtmečius, vienas kitą gerai pažinę dar mokyklos suole ir
jau nuo tada vienas kitą pamilę, svajodami apie idealų šeimos židinį...
Norite tikėkite, norite netikėkite, bet daug vargo turėjau, kol
nusitempiau Rolandėlį prie altoriaus...
R.: Kai susitarėme tuoktis bažnyčioje,
Violetai buvo lengviau. Ji užaugo tikinčioje šeimoje, todėl ir pati
buvo tikinti, mokėjo poterius, ėjo į bažnyčią.... Aš užaugau bedieviškoje
šeimoje, dargi ateistiškoje. Nežinojau kas tas Dievas, malda, kryžius....
Mūsų namuose nebuvo nei maldaknygės, nei kryžiaus, net švento paveikslo...
Mano tėvai šventadieniais su kaimynais ir visokiais perėjūnais sėdėdavo
prie butelio... Kai suskambėdavo varpai, kviesdami tikinčiuosius
į bažnyčią šv. Mišioms, motina pasityčiodama sakydavo: Davatkoms
šeiką tarškina... Tai kur aš galėjau gauti tuos tikėjimo pagrindus?..
V.: Aš tavęs dėl to niekada nekaltinau.
Padėjau pasikrikštyti, susitvarkyti Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo
Sakramento reikalus, pasiruošti Santuokos Sakramentui. Tik po to
pradėjau priekaištauti ir mūsų šeimoje kildavo kivirčai, kad tu
po mūsų Santuokos nebenorėjai eiti į bažnyčią, netgi priešinaisi
mūsų vaikelių Almutės ir Vytuko religiniam auklėjimui, neleidai
prenumeruoti jokio katalikiško leidinio.
R.: Taip. Neturėdamas religinio
pagrindo, vien tik dėl mudviejų Santuokos aš formaliai atlikau tavo
paminėtus religinius reikalus. Tiksliau, iš meilės tau ir labai
norėdamas su tavimi susituokti. Žinai, žmoguje įsišaknijusios bedievystės
velėnos taip greitai neįveiksi ir nepadarysi jos puria dirva,
kurioje galėtų vešėti Dievo Žodis... Pameni, kai prieš septynetą
metų tavo motina užprenumeravo mūsų sūnui Vytukui savaitraštį Kregždutę,
kaip Naujametinę dovaną, aš tikrai tuokart pakėlęs balsą ir pasakiau
: Man gėda, kad laiškininkė atneš į mūsų namus kažkokį religinį
laikraštį ir dar mūsų vaikui!.. Net suplėšyti bandžiau pirmuosius
numerius, sakydamas, kad mano vaikai nebus davatkos!.. Bet pamenu
ir tą dieną, kai mūsų sūnelis Vytukas atbėgo pas mane su Kregždute
rankose ir savo gležnučiu piršteliu rodydamas į joje išspausdintą
didžiulį kryžių, visas švytėdamas džiaugsmu, sušuko: Tėveli, žiūrėk,
mano nupieštą kryžių Kregždutė išspausdino!.. Pamenu, tai buvo
Didžiąją savaitę prieš šv. Velykas... Pažvelgiau tada į džiūgaujantį
sūnelį, į jo gležnučiais piršteliais nupieštą ir išgražintą didžiulį
kryžių ir, norite tikėkite, norite netikėkite, bet mano skruostais
nusirito skaudi ašara... Išėjau į kitą kambarį, kad niekas nematytų
manęs verkiančio... Ilgai ir giliai apie viską tuomet mąsčiau...
Verkiau, kad savo vaikystėje nemačiau kryžiaus ir neturėjau galimybės
jo nupiešti ir dar jį parodyti visos Lietuvos vaikams, kaip tai
padarė mano sūnus... Mąsčiau ir jutau, kaip iš manęs dingsta toji
manyje vešėjusi bedievystės velėna, dabar jau palikdama manyje
purią dirvą dvasiniams dalykams... Tada ir įvyko manyje tas lūžis,
kurio, Violeta, tu taip laukei ir dėl ko iki tol mūsų namuose kildavo
mažesni ar didesni nesutarimai, kivirčai... Ačiū tau, mieloji, ačiū
uošvienei, ačiū Kregždutei, atkeliavusiai į mūsų namus, o labiausiai
ačiū sūnui Vytukui, kuris savo nupieštu kryžiumi atvertė mane į
tikėjimą... Norite tikėkite, norite netikėkite, bet tai tiesa!..
V.: Ačiū tau, Rolandai (čia ji apkabina
ir pabučiuoja savo vyrą), kad visa tai permąstei, atmetei tau vaikystėje
ir jaunystėje padarytas tėvų klaidas!.. Jau visas dešimtmetis, kai
į mūsų namus laiškininkė, kurios gėdijaisi, atneša ne tik Kregždutę
(nors vaikai jau beveik suaugę), bet ir XXI amžių, Artumą ir
dar tą mažytį kasdieninės meditacijos leidinėlį Žodis tarp mūsų,
kurį taip pamėgai. Gerai, kad atsiprašei kaimyno, kuris tau buvo
atnešęs paskaityti XXI amžių, o tu jį net išvijai... Ar ne gražu,
kai rytais arba vakarais drauge susėdę išklausome tavo pamėgtas
katalikiško radijo Mažosios studijos laidas, o sekmadieniais
televizijos laidą Šventadienio mintys. Ir bene laimingiausi pasijuntame,
kai šventadieniais, parvažiavus Almutei ir Vytukui iš studijų, visi
drauge nueiname į šv. Mišias. Pagaliau, ar ne smagu, kai iš mūsų
namų dingo visokie nesutarimai, kivirčai, barniai? .. Pagaliau mūsų
namuose yra Šventasis Raštas, religinių knygelių, ant sienos kabo
šventi paveikslai...
R.: Iš tiesų net pats stebiuosi,
kad nebebijau vadinamojo davatkiškumo, kad ne tik pats skaitau
katalikišką spaudą, religines knygas, bet dar ir kitiems rekomenduoju.
Klausiate, ką norėčiau patarti toms šeimoms, kurios, kaip ir aš kadaise, nenori katalikiškos spaudos įsileisti į savo namus, šeimas?
Mielieji! Nėra dvasinės šviesos be katalikiškos spaudos. O kur nėra dvasinės šviesos ten savo juodą darbą atlieka šėtonas... Jis ardo ir vienišo žmogaus, ir šeimos gyvenimo darną... Norite tikėkite tuo, norite netikėkite...
Pranciškus ŽUKAUSKAS
Šilalė
© 2008 XXI amžius
|