|
Dar sykį apie politinės valios stoką
Gintaras VISOCKAS
Skaitytojas net neįsivaizduoja, kaip kartais sunku parengti
įdomų, aštrų interviu. Skaitytojui duok sensacingą, niekur kitur
neregėtą temą, ir jam visai nesvarbu, kodėl žurnalistui kartais
nepavyksta spaudai parengti bent kiek vertingesnio interviu. Bet
dėl paviršutiniško, lėkšto interviu ne visada kaltas žurnalistas,
neva nesugebantis prakalbinti pašnekovo. Jeigu toks gudrus, surask
pareigūną, diplomatą, parlamentarą, žvalgybininką, kuris šiais neva
visuotiniais demokratijos laikais sutiktų kalbėti ne užuolankomis,
o dėstytų konkrečius faktus ir neslėptų pavardės, nesislapstytų
už kitų nugarų. Nesu iš tų, kurie kasdien rašytų dienoraštį. Tačiau
kai kuriuos pastebėjimus apie nevykusius interviu kruopščiai pasižymiu
užrašų knygutėje. Per du žurnalistinės praktikos dešimtmečius tokių
interviu susikaupė užtektinai. Atsigręždamas atgal galiu tvirtinti:
kartais vertingesnis net ne pats interviu, paskelbtas spaudoje,
o būtent aplinkybės, kurios privertė spaudai parengti lėkštą, paviršutinišką
interviu. Bėda ta, kad į laikraščio puslapius ne visuomet keliauja
tai, kas vertingiausia. O gal jau atėjo metas, kada reikia apie
viską rašyti? Rašyti ne tik apie tai, kas pasakoma, bet ir apie
tai, kas nutylima?
Ko nepasakė Audronius Ažubalis?
Štai kad ir interviu su parlamentaru Audroniumi Ažubaliu, neseniai pasirodęs XXI amžiuje. Būtent jis perpildė kantrybės taurę. Iš ilgamečio Seimo užsienio reikalų komiteto nario tikėjausi išgirsti bent kiek konkretesnių atsakymų apie, man regis, svarbias problemas, susikaupusias tiek Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, tiek Seime, tiek pačioje Tėvynės sąjungoje. Pokalbis truko daugiau kaip pusvalandį. Per tą laiko tarpą parlamentaras pažėrė vien šūsnį bendrų frazių, nepateikdamas nė vieno konkretaus atsakymo. Nematau prasmės perpasakoti visų A. Ažubalio atsakymų (jie skelbti XXI amžiuje, Nr. 25), tačiau negaliu neatkreipti dėmesio į kai kuriuos mane ypač sugluminusius teiginius. Parlamentaras pripažino, jog URM šiandien susiklosčiusi keista kadrų politika: vieni diplomatai metų metais neišvažiuoja ambasadoriauti į mums strategiškai svarbias valstybes, kiti, beje, galbūt praeityje turėję net ryšių su SSRS slaptosiomis tarnybomis, dešimtmečiais reziduoja Lietuvai itin reikšmingose valstybėse, sėkmingai kyla karjeros laiptais. Konstatuodamas šią visiems bent kiek politika besidomintiems žinomą tiesą, Seimo narys neištarė nė vienos konkrečios pavardės. Paprašytas įvardinti bent keletą konkrečių faktų, parlamentaras nuo konkretaus atsakymo išsisuko, pateikdamas aibę priežasčių, kodėl jis negalįs būti konkretus. Taip pat prašiau pateikti savąją versiją, kodėl tokia liūdna padėtis vienoje svarbiausių Lietuvos įstaigų Užsienio reikalų ministerijoje. Tiksliau tariant, teiravausi, kas, jo manymu, kaltas. Konkretaus atsakymo, žinoma, nesulaukiau. Parlamentaras pripažino, jog kai kas gal net specialiai vilkina praėjusių metų pabaigoje pradėtą tyrimą, ar iš tiesų mūsų URM esama pareigūnų, kadaise turėjusių ryšių su SSRS slaptosiomis tarnybomis, bet neįvardino nė vieno blogiuko, net užuominų nepateikė. Kalbėdamasis su parlamentaru bandžiau išsiaiškinti, ką reikėtų daryti, jei iš tiesų siekiame teigiamų permainų Užsienio reikalų ministerijoje. Bent kiek konkretesnio atsakymo neišgirdau. Parlamentaras į visus bent kiek sudėtingesnius klausimus atsakydavo: Politinės valios stoka. Tada, kalbantis su A. Ažubaliu Seime, jo atsakymai atrodė lyg ir logiški. O šiandien man knieti viešai pasiteirauti: kas privalo apie padėtį mūsų Užsienio reikalų ministerijoje kalbėti konkrečiai, atvirai, argumentuotai, jei net ilgametis Seimo Užsienio reikalų komiteto narys dievagojasi negalįs šito padaryti?
Ką jie ten veikia?
Atmintin įsirėžė dar viena detalė. Kai paklausiau, kas buvo tikrasis parlamentinio tyrimo iniciatorius, parlamentaras A. Ažubalis atsakė maždaug tokiais žodžiais: Žiniasklaidoje pasirodė informacija apie galimus negražius dalykus URM, todėl Seimo Užsienio reikalų komitetas ir pradėjo savąjį tyrimą, negalėjo nepradėti gilintis į šiuos skaudulius. Kaip suvokti šį atsakymą? Mano supratimu, šį atsakymą galima vertinti ir kaip... politinės valios stoką. Suprask, jei spaudoje nebūtų pasirodę kritiškų publikacijų, tai parlamentarai gal iš viso nebūtų pradėję gilintis į kadrų politiką URM. Bet tada galimas dar vienas klausimas: o kodėl nepradėta gilintis į URM kadrų politiką kur kas anksčiau, dar iki publikacijų pasirodymo? Parlamentarai nežinojo, nematė, nesuvokė? Pagrindinė priežastis tikriausiai ne šita. Ir žinojo, ir matė, ir suvokė. Tiesiog nenorėjo imtis šio sudėtingo darbo. Politinės valios greičiausiai stokojo net ir pono A. Ažubalio komanda, labiau besirūpinanti partijos reitingu, o ne valstybės reikalais.
Jokių jeigu
Duodamas interviu A. Ažubalis ne sykį savo oponentus bei politinius konkurentus kaltino politinės valios stoka. Tačiau politinės valios stoka labai paprasta apkaltinti ir pačius konservatorius. Nesu žiniasklaidoje naujokas. Puikiai suvokiu, jog kai kada tikrai geriau patylėti, nei atvirai prabilti. Kai kada esama atvejų, kai būtina sulaukti palankesnio momento. Ir vis dėlto 40 minučių kalbėti ir nieko nepasakyti irgi didelis menas. Teiraujuosi, ką parlamentaras A. Ažubalis mano apie tuos, kurie nepritaria konservatorių ir krikdemų susijungimui, o pastarasis man atšauna, kad tie, kurie nepritaria susijungimui, nekelia didelio pasitikėjimo. Daugiau nė žodžio. Kodėl tokiam susijungimui nepritariantys žmonės nekelia pasitikėjimo, belieka gūžčioti pečiais. Neseniai padariau išsamų interviu su ilgamečiu krikščionių demokratų atstovu Zigmu Vėgėle, kuris konkrečiai, remdamasis skaičiais, išdėstė savo poziciją, kodėl toks susijungimas silpnina, o ne stiprina dešiniąsias jėgas. O iš susijungimo šalininko A. Ažubalio neišgirdau nė vieno argumento, kodėl toks susijungimas stiprintų dešiniąsias jėgas. Teiraujuosi, kodėl dešiniosios jėgos, ne vienerius metus kaltintos dėl vadinamojo pakaunės savanorių maišto kurstymo, net organizavimo, iki šiol nesugebėjo parašyti rimtos knygos, kur būtų išsamiai išguldyta dešiniųjų pozicija (anoji pusė tai sugebėjo padaryti), išgirstu atsakymą, neva kritikuoti visuomet lengviau. Paprašytas prognozuoti 2008-ųjų rinkimų baigtį, parlamentaras optimistiškai praneša: čia negali būti jokių jeigu. Suprask, jie, konservatoriai, tikrai laimės rinkimus, nes žmonės pasiilgę tiesos ir teisingumo. Žinoma, kad pasiilgę. Bet juk į valdžią eiti pasiryžę ir Rolando Pakso, ir Viktoro Uspaskicho, ir Artūro Paulausko žmonės, ir kai kurie kiti galingi dariniai, ir visi jie, skirtingai nei konservatoriai, turi ir pinigų, ir leidinių, kurie įtikinamai propaguotų jų idėjas. Būsiu atviras: pono A. Ažubalio samprotavimai apie neabejotiną pergalę šių metų rudens rinkimuose primena Elvyros Kunevičienės kadaise ištartus žodžius, kad konservatoriai į valdžią ateina vos ne visiems laikams. Kad tos prognozės ištirpo kaip pernykštis sniegas, puikiai prisimename. Labai greitai dešinieji valdžią prarado beveik dešimtmečiui. Nenoriu būti juodas pranašas, tačiau, skirtingai nei A. Ažubalis, nematau rimtų priežasčių, kurios leistų manyti, jog padorios, valstybiškai, tautiškai mąstančios jėgos naujajame Seime turėtų rimtą daugumą ir galėtų imtis kardinalių reformų. Keblu svajoti apie pergalę jau vien dėl tos priežasties, kad trūkstama politinės valios net kalbėti apie susikaupusias negeroves.
Vien abstrakčios, atsargios, lanksčios frazės
Praėjusių metų rudenį prašiau interviu iš konservatoriaus Jurgio Razmos, kad šis išdėstytų savąją versiją apie vadinamąjį pakaunės maištą. Seimūnas išsisukinėjo, teisinosi, kad ir taip jau aštriai yra pašnekėjęs spaudoje. Liūdna buvo tąsyk į jį žiūrėti. Interviu apie mūsų VSD susikaupusias problemas esu prašęs ir Algio Kašėtos, dirbančio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Pokalbį su ponu A. Kašėta buvau įsirašęs net į diktofoną ir kruopščiai išsišifravęs, bet tie jo atsakymai niekur neskelbti iki šiol. Nėra ką skelbti abstrakčios, atsargios, lanksčios frazės. Išguldė taip gudriai, kad priekaištus galima pritaikyti bet kam kairiesiems, dešiniesiems, centristams, prezidentui, premjerui. Ponas A. Kašėta pasielgė labai apdairiai pabandė įtikti ir prorusiškoms, ir provakarietiškoms jėgoms. Sutinku, tokia dviprasmiška pozicija naudinga parlamentarui, nuolat svarstančiam, kaip išsilaikyti valdžios olimpe, bet ar ji naudinga valstybingumą prarandančiai valstybei?
Apkaltino nepajudinus nė piršto
Praėjusiais metais XXI amžiuje paskelbiau pasakojimą apie buvusį vadinamosios savanorių nepaklusnumo akcijos dalyvį Mykolą Dūdonį. Buvęs viršila atvirai papasakojo, kaip VSD pareigūnai jį už didelę pinigų sumą įkalbinėja duoti melagingus parodymus apie kai kuriuos bendražygius. Konservatorė Rasa Juknevičienė iš karto suskubo rašyti viešą paklausimą VSD vadovui Povilui Malakauskui, ar tai tiesa, o jeigu tiesa, tai kodėl iki šiol nenubausti mūsų saugumiečiai, skatinę meluoti buvusį viršilą. Nors VSD generalinis direktorius neatsakė nieko konkretaus, konservatorė tuo pareiškimu ir apsiribojo. Parlamentarę R. Juknevičienę suprasti galima: visuomenei sudarytas įspūdis, jog ji nuoširdžiai stengiasi apginti Lietuvos specialiųjų struktūrų terorizuojamą buvusį savanorį. Juk pareiškimai paskelbti, visuomenė apie juos išgirdo, kai kam iš potencialių rinkėjų galbūt net ims atrodyti, kad R. Juknevičienė, nebijanti pyktis net su pačia VSD vadovybe, yra labai drąsi. O kad iš tų pareiškimų jokios realios naudos ne taip jau svarbu. Įdomiausia, jog dėl to, kad M. Dūdonis visų užmirštas ir paliktas likimo valiai, pasirodo, kalčiausias esu aš, žurnalistas. Atsitiktinai Seime sutikęs parlamentarę R. Juknevičienę sulaukiau beveik tiesioginių priekaištų, girdi, parašiau straipsnį ir... daugiau nepajudinau nė piršto, gelbėdamas vargšą viršilą nuo persekiojimų bei terorizavimų. Be jokios abejonės, mažai tenuveikiau, gindamas sąžiningą, principingą savanorį, beje, dar prieš savanorių maištą padėjusį išvengti ginkluoto susirėmimo su sovietų kariškiais netoli Kauno. Bet juk parlamentarė R. Juknevičienė taip pat ne ką daugiau nuveikė. O juk jos rankose kur kas galingesni svertai: ji parlamentarė, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, kuriam atskaitingos visos slaptosios ir specialiosios Lietuvos tarnybos, narė.
Primena pionierių stovyklą
Šiuo metu ruošiuosi rimčiau pasidomėti, kaip gyvuoja Lietuvos šaulių sąjunga. Pradėti turėčiau, ko gero, nuo interviu su LŠS vadovu Juozu Širvinsku. Poną J. Širvinską pažįstu ne vienerius metus, todėl puikiai suprantu, kad jis net ir kankinamas neįvardintų nė vienos blogybės. O juk netoleruotinų dalykų tikriausiai esama ne tik Užsienio reikalų ministerijoje, bet ir Šaulių sąjungoje. Vaizdžiai tariant, Šaulių sąjungos iš viso nėra. Tėra iškaba, veiklos imitacija. Kiekvieną vasarą rengiamos vaikams stovyklos, paaugliams skaitomos paskaitos apie Lietuvos istoriją. Tačiau tos stovyklos mažai kuo skiriasi nuo kadaise rengtų pionieriškų stovyklų: vaikai šoka, dainuoja, žygiuoja, o į karinius dalykus juk nesigilina. Jiems netgi neleidžiama rimčiau domėtis kariniais dalykais, nors Šaulių sąjunga buvo sukurta (o vėliau atkurta), kad vaikai bent kiek paragautų kareiviškos košės. Šiandien viskas klostosi priešinga kryptimi. Kadaise su ponu J. Širvinsku aplankiau ne vieną tokią stovyklą, kalbėjausi su dešimtimis sąjungos darbuotojų, todėl savo pastabas galiu paremti asmeniškais įspūdžiais. Giliausią įspūdį man palikusi stovykla Mažoji Erna, vykusi Estijoje. Į šią stovyklą susirinkę giminingų Estijos, Latvijos, Suomijos, Švedijos, Danijos organizacijų paaugliai iš tiesų rimtai mokėsi karinių disciplinų. Į stovyklą suvažiavusiems paaugliams buvo surengtas daug fizinių bei moralinių pastangų pareikalavęs žygis. Teturėdami tik kompasus ir žemėlapius, pasiėmę itin mažai maisto ir geriamojo vandens, paaugliai per dvi paras turėjo įveikti kelių dešimties kilometrų atstumą per miškingas, pelkėtas Estijos žemes ir pasiekti nurodytą gyvenvietę. Miškais ir pelkėmis jie privalėjo žygiuoti slapstydamiesi, kadangi juos dieną naktį persekiojo vadinamieji priešai Estijos kariškiai. Tai buvo išties rimta stovykla, kurioje mūsų šauliams tikrai derėjo dalyvauti. Bet sugrįžęs į Lietuvą netrukus sužinojau, jog Lietuvoje dėl Mažosios Ernos kilęs net skandalas. Kai kas iš aukšto rango KAM vadų tvirtino, jog tokios sudėtingos, militarizuotos stovyklos ne vaikams. Esą vaikų negalima mokyti žudyti, negalima jiems leisti su automatais bėgioti po miškus. Suprask, tokios griežtos pozicijos laikosi visa Europos Sąjunga: vaikų negalima mokyti būti kareiviais. Ši koncepcija labai greitai Lietuvoje tapo vienintelė, ir vėlesnėse stovyklose, kurias regėjau savo akimis, mačiau tik diskotekas, žaidimus ir nieko kariško. Šiandien iš neoficialių šaltinių sužinojau, kad vadinamąją pacifistinę koncepciją mums primetusi ne Europos Sąjunga, o Rusija, siekianti, jog Lietuva turėtų kuo mažiau kariniais reikalais besidominčių žmonių. Gal ši versija ir nėra visiškai teisinga, bet, domėdamasis Europos Sąjungos patirtimi, sužinojau, jog daugelis valstybių labai intensyviai, kur kas intensyviau nei Lietuva, moko vaikus karinių disciplinų. Ir tokių pratybų nevadina žudymo mokslais. O dabar pasakykit, kas Lietuvoje sutiktų atvirai šia tema su manimi pasišnekėti? Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kariuomenės vadas Valdas Tutkus, Šaulių sąjungos vadovas J. Širvinskas?
Kai parlamentaras A. Ažubalis kaltina savo oponentus politinės valios stoka, noriu stebėtis. O kodėl prorusiškos jėgos turėtų elgtis provakarietiškai? Prorusiškoms jėgoms kaip tik ir netrūksta politinės valios savo interesus ginti visomis įmanomomis priemonėmis: ir dantimis, ir nagais, ir smūgiais žemiau juostos. Politinės valios stoka šiandien apkaltinti būtų galima tik provakarietiškas, tautiškas, valstybiškai mąstančias politines, ekonomines ir kultūrines struktūras. Per daug atsargios, bailios, per daug rūpinasi asmeninėmis karjeromis.
© 2008 XXI amžius
|