Pirmasis puslapis
Atmintis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau...“

Marija MACIJAUSKIENĖ

Ksaveras Sakalauskas- Vanagėlis (1927 09 23)

Aldonos Malachovskos rankdarbis

Prisimenu prieš karą jaunimas kaime traukdavo liūdną dainą „Sunku gyventi žmogui ant svieto“. Niekas tada nežinojo dainos žodžių autoriaus – niekam tas nerūpėjo, tik užtraukdavo, kai netilpdavo gyvenimas širdyje. Mūsų mokykliniuose elementoriuose buvo ir kitas to paties autoriaus – Ksavero Sakalausko-Vanagėlio eilėraštis:

Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau,

Sparnus paukščio, kad turėčiau...

Šį ir kitus K.Vanagėlio, Maironio, V. Kudirkos, A. Strazdelio, M. Dagilėlio eilėraščius vaikai deklamuodavo per pamokas, jie skambėdavo ir per svarbias tautines iškilmes.

Šįmet sukanka 145 metai nuo Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, pedagogo, poeto ir prozininko, gimimo (1863 m. balandžio 27 dieną) ir 70 metų nuo jo mirties (mirė 1938 m. birželio 15 dieną Varšuvoje). Jo kapą Vilniaus Rasų kapinėse, kaip J. Basanavičiaus, M. K. Čiurlionio, P. Višinskio, mes, pokario metų Vilniaus studentai, slapta lankydavome.

K. Sakalauskas-Vanagėlis išleido poezijos ir prozos knygelių: „Melagių dėdė“, „Arbatnamyje“, „Valsčiaus ponai“, „Vestuvės“, „Miestelio Onutė“, „Dievo žmonės“, „Gyvačių karalius“, o 1921 metais pasirodė jo kūrybos rinkinys „Raštai“. Parašė ir išleido elementorių bei skaitinių mokykloms: „Dovanėlė“, „Vaikų šaltinėlis“, „Aušrelė“. Buvo veiklus žmogus, organizavo chorus, įvairius kultūrinius renginius, skaitė paskirtas, platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

Anksčiau visur, kur tik nukakdavau, ieškodavau mūsų kultūros, literatūros pėdsakų. 1965 m. rudenį kartu su Kauno dailininkais išvykau į Lenkiją. Vieną vakarą Varšuvoje į mūsų kambarį įvirto grupė tenykščių lietuvių. Tarp jų ir K. Sakalausko-Vanagėlio duktė dainininkė Aldona Malachovska. Tada visi draugiškai dalijomės lietuviška juoda duona ir kalbėjome. Ir vėl atgijo per tėvą neatskilę ryšiai: ji dainavo lietuvių liaudies dainas, ir pasakojo, pasakojo.

– Mane visi vadina Jekaterina Didžiąja (iš tiesų A. Malachovska buvo impozantiškos išvaizdos ir aukštuomenės manierų – M.M.): šukuosena aukšta, eisena iškilminga, – juokauja, – Gal todėl ir pasirinkau dainininkės profesiją... Aš skambinu ir pianinu. Dažnai dalyvaudavau Lietuvos bičiulių draugystės draugijos koncertuose, kuriuos organizavo ir mano tėvelis. O štai rytoj išvykstu į Vengriją pas dukrą, kuri ištekėjo už vengro – biologijos mokslų profesoriaus.

Septyniasdešimtmetės dainininkės akyse ašaros. Atitokusi nuo jaudinančių minčių, pamažu ima pasakoti apie tėvą.

– Jis iki pat mirtis buvo Lietuvos bičiulių draugystės draugijos pirmininkas. Dirbo mokytoju Varšuvoje (buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją). Daug padėdavo neturtingiems, girtuoklių tėvų vaikams, sušelpdavo juos materialiai. Pas tėvą lankydavosi Vytautas ir Jonas Bendorai (vienas jų – gydytojas, antras – muzikas), Jonas Valaitis, Mykolas Bukša (vėliau – Lietuvos valstybės operos ir baleto teatro vyr. dirigentas – M.M.), Kriaučiūnas, gydytojas Ciplijauskas... Pamenu ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Kas yra girdėjęs jo improvizacijas, niekad jų neužmirš...

Atsisveikindama padovanojau Aldonai Malachovskai M. K. Čiurlionio reprodukcijų aplanką, pasikeitėm adresais. Nuo tada į Lietuvą pradėjo skrieti laiškai... Ji ieškojo draugų, širdies balso klausytojų, ir blaškėsi, blaškėsi, blaškėsi kaip sakalas tinklų apklėstoje giraitėje. O ten už devynių kalnų – kaip spindinti pilis jos pašauktoji Lietuva. (Toliau cituosiu iš man rašytų laiškų.) „Visos mano mintys lekia į Lietuvą. 1965 metais buvau gana jauna (75-erių). O dabar esu sena (laiškas rašytas 1972 12 31 – M.M.), bet dar dainuoju ir skambinu. Jau turbūt per vėlu, bet dar noriu pamatyti Lietuvą“. Kiekviename savo laiške ji veržėsi į Lietuvą, graužėsi, kad tiek metų (nuo tėvo mirties) beveik negirdėjusi lietuvių kalbos, primiršusi, neturi lietuviškos lektūros. Nesuvokdama, kad tuo laikotarpiu nuvažiuoti iš šalies į šalį ne toks jau paprastas dalykas, sakosi turinti bilietą I klase iki Lietuvos sienos... (Bandžiau kažką daryti, kad išsipildytų jos svajonė, bet tai buvo ne mano nosiai – nepavyko – M.M.). Rašydama tarp eilučių įterpia tėvo žodžių nuotrupas: „Sunku gyventi žmogui ant svieto...“, „Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau, sparnus paukščio, kad turėčiau...“ ar kito mūsų atmintyje įstrigusio posmo, kuris jaudina ir liudija atplėšto nuo tėvynės žmogaus likimą.

„Prašau, rašykit man lietuviškai, aš viską suprantu. Yra žodžių, kurių nežinau, bet aš turiu žodyną. Lapkrity aš sunkiai sirgau; močiutė jau niekam tikus. Kankina mane kepenų liga, nors aš ir labai prisižiūriu. Sirgau plaučių uždegimu (...), aukštas kraujospūdis. Dabar seka mano širdies darbą. Buvo labai blogai. (...) Vaikštau į universitetą aulą tame pat aukšte groti fortepijonu. Kada žadate pas mus atvažiuoti kaip ekskursantė? Labai džiaugiuosi, laukiu. Aš galvoju, jeigu jau mane pakviestų į Lietuvą, sugrosiu koncertus Vilniuje, Kaune... Bet dabar nežinau, kaip bus su mano sveikata. Labai noriu pamatyti Gražiną Stankevičiūtę“ (Michnevičienę, su kuria ankstyvoje jaunystėje dainavo pas M. K. Čiurlionį – M.M.). Tas K. Sakalausko-Vanagėlio dukters laiškas rašytas 1973-ųjų išvakarėse. A. Malachovska susirašinėjo su Vilnijos poetu, buvusiu „Vagos“ direktoriumi J. Čekiu, V. Landsbergiu, A. Maldoniu, J. Mackoniu, Damijonaitiene ir kitais. Ir visiems kalba apie patį svarbiausią: „Noriu važiuoti į Lietuvą. Esu pasiruošusi parduoti vienintelį žiedą, kad tik dabar galėčiau važiuoti į Lietuvą“. Deja, tuometinėm sąlygom tai buvo neįmanoma.

„...Mano svajonė pamatyti Tėvynę. Tai Tėvynė ne tik mano tėvo, bet ir mano motinos. Mano motulė buvo tikra lietuvė moteris, gimusi Giraičiuose, Šventežerio parapijoje, netoli Lazdijų. Giraičiai buvo tėvonija. Senelis vadinosi Stanislovas Montvillo. 1863 metais jis pabėgo iš caro kariuomenės, kur jie ilgus metus turėdavę tarnauti. Nusivilko kareivio mundurą, numetė jį patiltėn, pakeitė pavardę ir grįžo į savo kaimą. Vadinosi jau Povilaiko. Jis labai mylėjo arklius. Bet kada nors apie tai papasakosiu. Teizai (netoli Lazdijų) tai mano mamos mamos Lesevičiūtės tėvonija, užnemuniuose. Mano tėvai visada tarpusavyj šnekėdavosi lietuviškai, nors visą laiką privalėjo gyventi ir gyveno Lenkijoje. Tėvas nuolat buvo renkamas Lietuvos draugystės draugijos pirmininku“ (1966 02 01).

„Gimiau 1890 04 04 Augustave (pervažiuojant iš Giraičių arkliais didelėse giriose. Tai juk kaip pasakoj). Mano vardas Stefanija Aldona Malachovskaja, Ksavero ir Marijos Sakalauskų duktė. Gimnaziją baigiau Lomžoje. Konservatoriją – Varšuvoje. Mano kolegos – Julius Štarka, Antanas Aleksandravičius, Stasys Šimkus, Jonas Bendoravičius (Bendorius – M.M.) ir kiti. Esu našlė: vyras buvo medicinos daktaras“ (1970 08 01).

„Aš dainavau scenoje Aidą. Turėjau stiprų balsų. Mano svajonė buvo opera, bet tėvai neleido dirbti teatre, o paskui – ir vyras. Tačiau kai vyro nebūdavo Varšuvoje, pažįstamų ir draugų prašoma, dainavau „Aidos“ operoje (1972 01 18)“.

Vienintelė A. Malachovskos duktė prieš Antrąjį pasaulinį karą ištekėjo už vengro. Motina, tikėdamasi persikelti ten pat, išsiuntė daiktus. Bet čia – karas, okupacija. Žūva likučiai turto, artimieji, jos archyvas. Tada po karo išvyksta pas dukrą, kuri, motinos žodžiais, griežtai laikoma vyro. 1948-1961 metais A. Malachovska gyvena dukters šeimoje, paskui grįžta į Varšuvą. Parduoda nedidelį turtą, buvusį netoli Varšuvos, ir glaudžiasi pereinamam kambariūkšty visų skriaudžiama. Pagaliau 1965 m. lapkričio 6 dieną, jau gerokai pasiligojus, vėl išvyksta pas dukrą. Čia jos laukia naujas skausmas: tėvų padovanotąjį fortepijoną, kurį buvo persiuntusi, žentas pardavęs, nes penkių kambarių bute instrumentui nebuvę vietos. Žentas, žymus fiziologas Kalmanas Lišakas, buvo laikrodžių kolekcininkas. Jo bute ištisas muziejus: keli šimtai įvairių firmų, pobūdžio ir paskirties laikrodžių. „Sunku turėti muziko diplomų kišenėje, bet neturėti pianino (1968 08 09)“. „Jūs suprantate ką reiškia pianistui neturėti instrumento?! Ilgiuosi labai to instrumento, kai kada net verkiu (1966 01 26)“.

Malachovska labai išgyveno, kad dukrą vyras visą gyvenimą laikęs namuose, tarsi narvelyje, džiaugiasi vaikaite medike ir vaikaičiu inžinieriumi, kurie atidūs ne tik motinai, bet ir jai, senelei, myli savo darbą ir jam atiduoda laiką.

Buitinės detalės nuolat persipina su širdies skausmu: didžiuliu troškimu išvysti Lietuvą, aplankyti tėvo kapą Rasose...

O kaip džiaugėsi, kad į Vengriją, į Pečą iš Vilniaus atvažiavo J. Vanago vadovaujamas choras (nuo 1955 metų J. Vanagas vadovavo „Aido“ chorui – M.M.): „Juozas Vanagas – tai mūsų žemčiūgas! Kaip jis dirba! Kiek reikia kraujo sugadinti, nervų, įdėti sielos ir širdies, kad taip choras skambėtų! Dirigentas ir choras pasakoja visam pasauliui apie Lietuvą ir lietuviškas dainas (Laiškas be datos)“.

Paskui staiga nutrūko laiškų iš Pečo srautas. Tyla. Mirė A. Malachovska, K. Sakalausko-Vanagėlio dukra, mirė ir jos vienintelė dukra. Po kelerių metų respublikinėj spaudoj pasirodė žinutė, kad iš Vengrijos parvežtas nedidelis K. Sakalausko-Vanagėlio dukters archyvas ir perduotas Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Panorau sužinoti, ar A. Malachovska parašė atsiminimus – juk buvo prašoma, žadėjo...

Parvežtas turtas nedidelis. Keletas mėgėjiškų K. Sakalausko-Vanagėlio laidotuvių nuotraukų, rašytojo sutuoktuvių bei mirties liudijimų nuorašai, penki rašytojo laiškai saviesiems ir šeši jam rašyti laiškai, K. Sakalausko ir jo tėvo pasai, perrašytų eilių sąsiuvinėlis, penki sąsiuviniai dienoraščių, rašytų laiškų forma anūkėlei Janinai (1916-1918 metais), trys A. Malachovskos atsiminimų sąsiuvinėliai „Apie mano gyvenimą ir gimimą“. Kiekvienas daiktas įdomus kaip faktas, pateikia ir šiokių tokių žinių. Pavyzdžiui, pase, 1922 metais išduotame K. Sakalauskui-Vanagėliui, rašoma, kad buvo vidutinio ūgio, žilas, mokėjo lenkų, lietuvių, vokiečių kalbas ir t.t. Iš A. Malachovskos atsiminimų galime suprasti, kad ji turėjo tėvo pomirtinę kaukę, pluoštą nuotraukų. Atsiminimai rašyti nenuosekliai: autorė dažnai kartojasi, daug laiškų ištraukų. Tiesa, iš kitų dokumentų sužinome, kad rašytojo tėvas Tadas gimė 1826 m. lapkričio 9 dieną (pagal seną stilių) Suvalkų gubernijoje, Simno parapijos Kolesnykų palivarke. Rašytojas irgi gimė ten pat. Įdomiausias – laiškų forma rašytas (pilnas sentimentų mažajai vaikaitei Janutei) K. Vanagėlio dienraštis. Jis atspindi to meto politinę ir ekonominę Varšuvos gyventojų padėtį. Svarbiausias laiškų autoriaus tikslas buvo anūkę supažindinti su jos artimaisiais, jos gimtinės praeitimi.

„Janute, mylimas vaikeli! (Sekmadienis, 1916 lapkričio 26) Puiki, akinanti, giedra, šilta diena. Tačiau liūdna mano sieloj. Jaučiuosi esąs našlaitis apleistas ir užmirštas savo artimųjų. Karo galo negalime matyti...“

Toliau sakosi turįs 53 metus, kad 1883 m. baigęs mokytojų seminariją, jau trisdešimt dvejus metus mokytojauja, groja orkestre pirmu smuiku, besimokydamas geriau susipažino su lietuvių kalba ir nutarė dirbti lietuvių literatūros labui. Dar mokydamasis draugavo su Marijampolės gimnaziste Marija Povilaiko. Jos tėvai turėję didelį, gražų 163 margų ūkį. 1883 metais gavo namų mokytojo vietą Antanave, Marijampolės paviete, 1884 m. – jau Pajevonyje, o 1885 m. nusikėlė į Seinus. 1886 metais Marija tapusi jo žmona. K. Vanagėlis trumpai papasakojo ir apie savo, ir apie žmonos gimimą, galiausiai vaikaitę supažindina ir su mama. Gimė ji 1890 metais po mažylio sūnelio Stefanijaus Tado mirties (tikriausiai todėl vienas rašytojo dukros vardų yra Stefanija). Ištekėjusi už Kijevo universiteto medicinos fakulteto studento Mečislovo Malachovskio.

Tuometinėj dukters šeimoj kalbėta lenkiškai, todėl ir dienoraštis, ir atsiminimai parašyti lenkų kalba, kartais įterpiant kokį lietuvišką žodį ar posmą.

O ant mano stalo buvo A. Malachovskos laiškai, kupini nerimo, jos dukros šeimos bei jos pačios įvairių laikotarpių nuotraukos (pastarosios jau Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose) ir laisvalaikiu nunerta servetėlė.

Ričardo ŠAKNIO fotokopija ir nuotrauka

© 2008 „XXI amžius“