Pirmasis puslapis
Atmintis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežiaus paskatos JAV valstybės ir Bažnyčios vadovams

Mindaugas BUIKA

Benediktas XVI stebi prie JAV prezidento rezidencijos jo garbei surengta paradą

Popiežius Benediktas XVI ir JAV prezidentas Džordžas Bušas per priėmimą Baltuosiuose rūmuose

Šventasis Tėvas kalba Jungtinių Valstijų vyskupams. Kairėje – Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, dešinėje – JAV episkopato pirmininkas kardinolas Frensis Džordžas

Susitikime su amerikiečių vyskupais Benediktas XVI dėkojo Naujojo Orleano arkivyskupui Alfredui Hjusui už paramą žmonėms per 2005 metų „Katrinos“ uraganą

Į Vašingtono katedrą atvykusį Popiežių sveikina JAV vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas F. Džordžas

Popiežiaus Benedikto XVI įspūdingo ir daugiaplanio apaštalinio vizito Jungtinėse Amerikos Valstijose programoje savo reikšme išsiskyrė balandžio 16 dieną vykę susitikimai su Bažnyčios ir valstybės vadovais. Tą dieną Šventasis Tėvas minėjo ir savo 81-ąjį gimtadienį. Todėl susitikimai Baltuosiuose rūmuose su prezidentu Džordžu Bušu ir Vašingtono Dievo Motinos šventovėje su kardinolo Frensio Džordžo vadovaujamo episkopato nariais buvo šventiški. Tačiau jo kalba nebuvo tik šventiška, joje atsispindėjo rūpestis išlaikyti krikščioniškojo tikėjimo stiprumą galingiausioje pasaulio valstybėje, kuri galėtų būti tarptautinės bendruomenės lyderiu ne tik technologijoje ir ekonomikoje, bet ir moralinio atsinaujinimo bei taikaus sambūvio kelyje.

Amerikiečiai – maldos nacija

Su nepaprastu iškilmingumu sutikęs popiežių Benediktą XVI prezidentas Dž. Bušas, nesibaimindamas, kad gali būti apkaltintas „bažnytiškumu“ (kaip būtų tikrai atsitikę laicistiniuose Europos politiniuose sluoksniuose), Katalikų Bažnyčios vadovui drąsiai pasakė: „Čia, Amerikoje, jūs rasite maldos naciją. Kiekvieną dieną milijonai mūsų piliečių suklupę ant kelių kreipiasi į Kūrėją, prašydami Jo malonės ir dėkodami už daugelį suteiktų palaiminimų“. Prezidentas taip pat pažymėjo, kad milijonai amerikiečių meldžiasi už Popiežiaus vizito sėkmę ir kartu su juo viltingai žvelgia į ateitį. Šventojo Tėvo istorinio apsilankymo Jungtinėse valstijose devizas buvo „Kristus – mūsų viltis“, tačiau pagal ypatingą dėmesį parodytą ir pačiam Popiežiui, daugelis stebėtojų tą devizą papildė teiginiu – „Benediktas XVI taip pat – mūsų viltis“.

Prezidentas Dž. Bušas patikino, kad amerikiečių „širdys yra atviros“ Popiežiaus skelbiamai „vilties žiniai“. Amerikai ir pasauliui reikia šio mokymo“. Dabar kada ekstremistinės teroristų grupės bando Dievo vardu pateisinti smurtą ir neapykantą, mums ypač reikalingas pamokantis Šventojo Tėvo priminimas, kad „Dievas yra meilė“. Tik toks supratimas gali apsaugoti žmones ir tautas nuo fanatizmo ir terorizmo įtakos. Apie tai popiežius Benediktas XVI kalbėjo ir paskutiniąją vizito dieną (balandžio 20-ąją) maldingame susitelkime prie „Ground Zero“ – vietos, kuri stovėjo teroristų 2001 metais sunaikinto Pasaulio prekybos centro dangoraižiai.

JAV vadovas pripažino teigiamą tikėjimo vaidmenį visuomenei. Jis yra amerikiečių tautos dvasinės kultūros paveldas, nepraradęs aktualumo ir svarbus dabarčiai. „Mūsų tautoje tikėjimas ir protas sambūviauja darnoje. Tai yra mūsų šalies svarbus stiprybės šaltinis. Dėl jo ji lieka vilties bei galimybių atrama milijonams pasaulio žmonių“, – pripažino D. Bušas. Patvirtindamas popiežiaus Benedikto XVI mokymą apie moralės santykį su žmogiškąja prigimtimi, prezidentas pareiškė įsitikinęs, kad „visuotinės moralės įstatymas yra įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį“. Jis yra tvirtas, laisvas bei atsakingas visuomenės kūrimo pagrindas.

Dešimties tūkstančių svečių, susirinkusių prie Baltųjų rūmų popiežiaus Benedikto XVI sutikimo progą, pritarimo bei aplodismentų susilaukė prezidento Dž. Bušo pastabos apie gyvybės šventumą. „Mums reikia jūsų mokymo, kad įsitikintume, jog visų žmonių gyvybė yra šventa, kad kiekvienas iš mūsų yra pageidaujamas, kiekvienas iš mūsų yra mylimas ir kiekvienas iš mūsų yra būtinas“, – kalbėjo JAV prezidentas Šventajam Tėvui. Aplodismentų susilaukė ir Dž. Bušo pastaba, kad Benedikto XVI raginimas kovoti su „reliatyvizmo diktatūra yra teisingas. Jo reikia, kad būtų galima kurti „teisingumo ir tiesos kultūrą“, kad visi suprastų kas yra gėris ir kas blogis. „Pasauliui, kur laisvė suprantama kaip teisė daryti ko jie nori, reikia jūsų mokymo, kad visi suprastų, jog laisvė reikalauja gyventi ne dėl savęs, bet dėl kitų – dėl abipusės paramos dvasioje“, – teigė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas.

Laisvė – paskata atsakomybei

Kaip tik laisvės ir atsakomybės santykio tema buvo svarbiausia Baltuosiuose rūmuose pasakytoje popiežiaus Benedikto XVI kalboje. Kaip ir prezidentas Dž. Bušas, jis pažymėjo, kad nuo pat Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimo XVIII amžiaus antroje pusėje, šalies politinį ir visuomeninį gyvenimą tvarkantys laisvės principai buvo „artimai susieti su moraline tvarka, besiremiančia Dievo Kūrėjo autoritetu“. Vėlesniu šalies vystymosi procesu, su atitinkamais išbandymais bei iššūkiais, jie „formavo nacijos sielą, o religinės nuostatos nuolat buvo įkvepiančia ir varančia jėga“, tiek kovoje už vergijos panaikinimą, tiek už visapusišką pilietinių teisių įgyvendinimą. Šventasis Tėvas pareiškė įsitikinęs, kad ir šiandien „sudėtingų politinių bei etinių problemų sąlygomis“, amerikiečiai savo krikščioniškajame tikėjime ras „įžvalgos ir įkvėpimo brangų šaltinį“ kurti labiau humanišką ir laisvą visuomenę. Todėl svarbu išgirsti savo sąžinės balsą ir atsižvelgti į kiekvieno individo bei žmonių grupių gerovę.

Būtina suprasti, kad „laisvė yra ne tik dovana, bet ir paskata asmeninei atsakomybei“, – aiškino Popiežius. Todėl laisvės gynimas – kuo pasižymi amerikiečiai savo šalyje ir užsienyje – reikalauja savidisciplinos ir aukos bendrosios gerovės labui. „Laisvė yra amžinai nauja“ – tai iššūkis kiekvienai kartai. Kova dėl jos turi būti nuolat laimima“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, pasiremdamas savo enciklika „Spe Salvi“. Jis paminėjo, kad taip manė ir popiežius Jonas Paulius II, kai analizavo „laisvės dvasinę pergalę prieš totalitarizmą“ komunistų valdytoje Rytų Europoje ir nuolat primindavo istorijos pamokas, kad „pasaulyje, kuriame nėra tiesos, laisvė praranda savo pagrindą“, o demokratija be vertybių, netenka savo sielos.

Taigi, demokratija gali klestėti tik tada, kai vadovai vadovaujamasiesi tiesos principais, morale ir išmintimi grindžia tautos ateitį. To siekia ir Bažnyčia, kuri „yra įsitikinusi, kad tikėjimas skleidžia naują šviesą ir kad Evangelija parodo tikrąjį pašaukimą kiekvienam žmogui“. Baigdamas savo pasisakymą, popiežius Benediktas XVI išreiškė viltį, kad Amerika ir toliau vadovausis jos pirmojo prezidento Džordžo Vašingtono pranašiškais žodžiais: „religija ir moralė yra privaloma politikos sėkmei“. Tik tradiciškai rodant dosnumą silpnosioms ir nelaimių ištiktoms tautoms galima išspręsti konfliktus ir skatinti visapusišką pažangą pasaulyje.

Po oficialiosios susitikimo ceremonijos, popiežius Benediktas XVI ir prezidentas Dž. Bušas privačiame pokalbyje aptarė rūpimas tarptautines problemas. Pagal Vatikano spaudos tarnybos vadovo jėzuito kunigo Federiko Lombardžio pranešimą, privatus pokalbis buvo pradėtas malda už šeimos instituciją, kurioje dalyvavo ir prezidento žmona Laura. Vėliau paskelbtame (Šventojo Sosto ir JAV) komunikate teigiama, kad buvo susitelkta į „žmogiškojo asmens orumo, gyvybės gynimo, santuokos ir šeimos stiprinimo, ateities kartų auklėjimo, žmogaus teisių ir religijos laisvės klausimus“. Taip pat buvo svarstyta sudėtinga padėtis Afrikoje ir aptarta JAV finansinė parama šio žemyno šalims. Kartu buvo pasmerktas terorizmas ir siekis manipuliuoti religija, smurto veiksmams pateisinti.

Daug dėmesio buvo skirta padėčiai Artimuosiuose Rytuose, ypač Izraelio ir palestiniečių konfliktui bei Irako krikščionių sunkumams spręsti. Šventasis Tėvas ir JAV prezidentas pareiškė, kad Šventojoje Žemėje turi taikiai egzistuoti dvi valstybės – žydų ir arabų. Pasiūlę garantuoti Libanui nepriklausomybę, jie išreiškė viltį ir dėl viso regiono konflikto teigiamo sprendimo. Pokalbyje svarstyta ir situacija Lotynų Amerikoje bei aptartos gausėjančių imigrantų iš šio žemyno šalių gyvenimo Jungtinėse Valstijose sąlygos. Šie klausimai svarbūs Katalikų Bažnyčiai, nes „lotynų“ migrantai ir jų palikuonys sudaro trečdalį visų JAV katalikų, o perspektyvoje jie gali tapti dauguma.

Kliūtys tikėjimo gyvenime

Tikėjimo raiškos svarbą kiekviename gyvenimo etape popiežius Benediktas XVI pabrėžė kalbėdamas Jungtinių Valstijų katalikų vyskupams. Į Vašingtono Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo baziliką balandžio 16 dienos popietę susirinkusius Bažnyčios hierarchus (JAV vyskupų konferenciją sudaro 193 ordinarai, du koadjutoriai, 71 augziliaras ir 168 emeritai) pristatė episkopato pirmininkas, Čikagos arkivyskupas kardinolas Frensis Džordžas. Jis Šventajam Tėvui priminė, kad Amerikos katalikai ne visada galėjo džiaugtis religijos laisve. Britų imperijos laikotarpiu katalikiškų šv. Mišių celebravimas viešai buvo draudžiamas. Net Jungtinėms Amerikos Valstijoms iškovojus nepriklausomybę, o šalyje vyraujant protestantiškai kultūrai, į katalikybę keletą dešimtmečių buvo žiūrima įtariai.

Šiandien Katalikų Bažnyčiai Jungtinėse Amerikos Valstijose iškilę nauji nelengvi uždaviniai. Katalikų bendruomenėje atsiradę „ideologiniai skirtumai silpnina ne tik mūsų tikėjimo liudijimą pasauliui, bet ir patį tikėjimo gyvenimą“, – sakė kardinolas F. Džordžas. Jis taip pat pabrėžė santuokos ir šeimos institucijos stiprinimą, gyvybės ir žmogiškojo orumo gynimą, dvasinių pašaukimų skatinimo aktualumą. Visai naują situaciją sukūrė 2001 metais įvykę teroristiniai išpuoliai, dėl kurių atsirado „asmeninės laisvės apribojimai“ – visiškai naujas reiškinys amerikiečių visuomenėje. Štai kodėl „JAV katalikai laukia popiežiaus Benedikto XVI pamokančių ir padrąsinančių žodžių, kurie stiprintų viltį dabartiniu laikotarpiu“, – aiškino Čikagos arkivyskupas.

Atsiliepdamas į šį prašymą, per Mišparus Vašingtono katedroje pasakytoje kalboje Šventasis Tėvas nurodė koks turi būti XXI amžiuje vyskupas, kad įgyvendintų uždavinį – „visa atnaujinti Kristuje, mūsų viltyje?“ Ir kokiu keliu jis turi vesti ganomuosius į „susitikimą su gyvuoju Dievu“. Popiežius pirmiausiai pasiūlė išsiaiškinti kokios yra iškilę kliūtys, ir kaip jas galima būtų pašalinti. Pasak jo, pirmoji kliūtis – jau ir į tikinčiųjų bendruomenę įsibrovęs sekuliarizmas, kurio „subtili įtaka“ trukdo katalikams kasdieniniame gyvenime veikti pagal tikėjimo reikalavimus. „Argi katalikui priimtina išpažinti savo tikėjimą sekmadienio šv. Mišiose, o po to visą savaitę skatinti tokią verslo praktiką arba tokias medicinos procedūras, kurios yra priešingos pačiam tikėjimui? Argi galima praktikuojantiems katalikams ignoruoti bei išnaudoti vargšus, palaikyti seksualinį elgesį priešingą katalikų socialiniam mokymui arba užimti tokią poziciją, kuri prieštarauja kiekvieno žmogaus teisei gyventi nuo paties prasidėjimo momento, iki natūralios mirties?“. Prie šių blogybių ir nenuoseklumo atvedė tendencija – religiją laikyti tik privačiu reikalu. Tam būtina priešintis. „Tik tada, kai tikėjimas apima kiekvieną gyvenimo aspektą, krikščionys tampa atvirais perkeičiančiai Evangelijos galiai“, – tvirtino Šventasis Tėvas.

Kita kliūtis trukdanti susitikti su gyvuoju Dievu yra praktinis materializmas, perdėtas prisirišimas prie laikinųjų žemiškų reikalų, užmirštant amžinuosius. Todėl žmonėms nuolat reikia priminti jų galutinį gyvenimo tikslą, stengtis, kad jie vėl pajustų savyje glūdintį Dievo troškimą ir galėtų „gerti iš Jo begalinės meilės šaltinio“. Ypač pavojingas yra susižavėjimas neribotomis mokslo ir technologijos galimybėmis, kurios, neva, gali patenkinti visus poreikius. „Tačiau tai tik iliuzija. Be Dievo, kuris vienintelis gali suteikti mums, ko mes patys negalime pasiekti, gyvenimas yra tuščias“, – sakė Beneiktas XVI. Popiežius taip pat nurodė perdėtą „asmeninės laisvės ir autonomijos iškėlimą, ypač būdingą amerikiečių visuomenei, kai išleidžiama iš akių tarpusavio priklausomybė ir atsakomybė kitų atžvilgiu. Tokia yda pasireiškia individualizmo pavidalu, kada pabrėžiamas privatus ryšys su Dievu ir apleidžiami tikinčiųjų bendruomenės reikalai. Todėl vyskupams būtina nuolat priminti savo bendruomenės žmonėms, kad jie yra Dievo tautos nariai, su pareigomis savo artimui ir pačiai bendruomenei. Jeigu šie reikalavimai prieštarauja susiformavusioms individualistinėms kultūros tradicijoms, tai tik patvirtina, jog būtina kultūros evangelizacija.

Šeima – sielovados prioritetas

Savo direktyvinėje kalboje Šventasis Tėvas ragino vyskupus ypatingą dėmesį skirti jaunimo religiniam švietimui ir bendrai tikinčiųjų formacijai. Šis laikmetis dažnai vadinamas „informacijos amžiumi“ ir Bažnyčia, turi prie jo prisitaikyti, kad galėtų tarnauti visuomenei savo narių turimais talentais ir etinėmis nuostatomis. Ypač svarbus yra katalikų moralės ugdymas, kurį popiežius Benediktas XVI vadina „širdies formacija“. Reikia skatinti, kad tikintieji rodytų sielos jautrumą silpniausių visuomenės narių atžvilgiu. Smerktina, jog kai kurie katalikai palaiko vadinamąją „teisę į abortą“, tai yra negimusios gyvybės naikinimą, kas visiškai prieštarauja Bažnyčios moraliniam mokymui ir ką daro medicinos mokslo pažanga.

Jungtinėse Valstijose taip pat yra priimami tokie įstatymų projektai, kurie kelia didelį susirūpinimą Bažnyčiai. Todėl labai svarbu, kad tinkamai išugdyti katalikai pasauliečiai aktyviai dalyvautų politiniuose ir visuomeniniuose debatuose ir Evangelijos mokymą skleistų ne tik savo tikinčiųjų bendruomenėje, bet ir platesnei visuomenei. Tik šitaip galima „palaipsniui atverti visos bendruomenės širdis ir protus moralinei tiesai“, – sakė popiežius Benediktas XVI amerikiečių vyskupams.

Jis taip pat pabrėžė, kad šeimos ir santuokos stiprinimas turi likti sielovados prioritetu sudarant ir įgyvendinant diecezijų pastoracines programas. Bažnyčiai negali būti priimtina dabar (Jungtinėse Valstijose ir visoje Vakarų visuomenėje) susidariusi situacija, kai gausu skyrybų bei neištikimybės atvejų, kai daugelis jaunų žmonių baimindamiesi įsipareigojimų atidėlioja santuoką ar nusprendžia jos atsisakyti. Poroms gyvenant be santuokos ir „neišardomo sakramentinio įsipareigojimo visam gyvenimui“, vaikai netenka saugios aplinkos savajai brandai, o visuomenė – reikalingo moralinio stabilumo.

„Mūsų uždavinys yra drąsiai skelbti tikėjimo ir proto argumentus santuokos institucijos naudai, kuri suprantama kaip įsipareigojimas tarp vyro ir moters visam gyvenimui ir yra atvira gyvybės pratęsimui“, – kalbėjo vyskupams Šventasis Tėvas. – Šis jo mokymas yra besąlyginis. Būtina ne tik sakyti, bet ir daryti – „taip“ gyvybei, „taip“ meilei ir „taip“ tikriesiems mūsų žmogiškos širdies siekiams“. Popiežius priminė, kad sveikas šeimos gyvenimas yra būtina ir reikšminga sąlyga jaunosios kartos evangelizacijai, tikėjimo perdavimui ir religinės praktikos ugdymui. Tėvų autoriteto palaikymas, teisingi santykiai tarp brolių ir seserų, rūpinimasis seneliais ir silpnaisiais šeimos nariais išugdo brandžias asmenybes, kurios teigiamai įtakoja visos bendruomenės egzistenciją.

Benediktas XVI savo kalboje palietė ir skaudžią kunigų seksualinio piktnaudžiavimo temą bei būtinybę rūpintis jų nusikaltimų aukomis.

© 2008 „XXI amžius“