Pirmasis puslapis
Atmintis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vakarai prie Cimbruvkos. Pas Vaižgantą

Alfas PAKĖNAS

Vydūno pagerbimas Vaižganto bute. Sėdi (iš kairės): M. Biržiška, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas. A. Dambrauskas-Jakštas ir J. Tumas-Vaižgantas. Stovi (iš kairės): V. Bičiūnas, M. Vaitkus, V. Mykolaitis-Putinas, F. Kirša, L. Gira ir V. Krėvė-Mickevičius

Dailininko E. Janimaegi draugiškas šaržas, nupieštas Kaune, apie 1925 metus

„Laiškas Eglutei“ – nauja Juozo Tumo-Vaižganto knygelė vaikams

Cimbruvka – tai krantinė palei Nemuną nuo Vytautinės bažnyčios Santakos link. Taip krantinę vadino Vaižganto laikais. Cimbruvka buo mėgstama Juozo Tumo pasivaikščiojimo ir meditacijų vieta. Čia kauniečiai, pakrantės namų gyventojai dažnai jį matydavo su šuneliu Kauku arba su bičiuliais Aleksandru Dambrausku-Jakštu, kun. Stanislovu Kiškiu, dailėtyrininku Paulium Galaune, o kartais ir su Maironiu. Čia pat, prie Švč. Marijos Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios, kurioje Tumas rektoriavo 12 metų, stovėjo daktaro Petro Musteikio namas. Antrame aukšte buvo įsikūrusi klebonija – dabar Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys). Muziejus dažnai lankomas, gyvas – kaip gyva, šaltiniuota, purslojanti paties Vaižganto kūryba. Muziejuje vyksta kultūriniai sambūriai, atgaivintos dar Vaižganto laikais gyvavusios tradicijos: Juozapinių šventė, Juodoji vakarienė, šv. Pranciškaus vardo dienos paminėjimas.

„Triukšmaujam, broliai, triukšmaujam...“

Taip rašė Juozas Tumas-Vaižgantas trumpučiame atvirlaiškyje savo sesers Severijos dukrai Barborai į Romą prieš 80 metų – 1928-ųjų kovo 19 dieną per šv. Juozapą. „Labai ačiū už pasveikinimą! Vakar turėjau 26 svečius – grietinėlę, šiandei bus dveja tiek profesorių, artistų. Šumim, bratcy, šumim, bent kartą per metus“. Ir pasirašo: „Dėdė“.

Šiemet į Juozapinių šventę Vaižganto muziejuje susirinko ne mažiau žmonių negu pas patį rašytoją ir kunigą tais laikais, kai jis čia nuomojosi butą prieškario laikais daktaro Petro Musteikio name, rektoriavo Vytautinėje bažnyčioje, dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Ir svečių buvo gausu! Vienas gražiausių vakaro akcentų – leidyklos „Petro ofsetas“ dailiai išleistos žinomos vaikiškų knygelių iliustratorės Taidos Balčiūnienės jau senokai sumanytos ir pieštos Vaižganto knygos „Laiškas Eglutei“ sutiktuvės. Šūsnį knygelių iš Vilniaus atvežusi leidyklos darbuotoja Regina Smetonaitė pasidžiaugė, kad ji perkama, kad 3000 egzempliorių tiražas tirpsta tarsi pavasarinis sniegas. Į vakarą atėjo ir visai šalia muziejaus gyvenanti knygos sumanytoja dailininkė Taida Balčiūnienė, vaikystėje su tėvais gyvenusi J. Tumo-Vaižganto kaimynystėje, vėliau pamėgusi jo kūrybą. Vaižganto „Laiškas Eglutei“ – garsaus Nepriklausomos Lietuvos diplomato Petro Klimo ir Vaižganto dukterėčios Bronės dukrai į Paryžių buvo rašytas prieš 75 metus – 1933 metų balandžio 11 dieną, likus porai savaičių iki rašytojo ir kunigo mirties. Jau nebe iš Aleksoto gatvės, o iš Žaliakalnio, kur buvo ką tik pastatyti Klimų namai, kuriuose, deja, jiems neteko gyventi. Vaižgantas čia praleido paskutinius du savo gyvenimo mėnesius. Skaidrus, vaižgantiškai žaismingas, kupinas meilės Lietuvai, gyvūnijai laiškas devynmetei mergaitei buvo paskutinis Vaižganto rašytas dalykas, tapęs tarsi šv. Pranciškaus dvasios persunktu kūrinėliu.

Juozapinių šventėje dalyvavę Petro Klimo brolio Sergijaus anūkai Ramūnas ir Remigijus Gulbinai, gyvenantys Kaune, plačiai papasakojo apie dramatišką Klimų šeimos likimą, Paryžiuje tebegyvenančius jų vaikus Petrą ir Eglę, kuriems buvo skirtas paskutinis Vaižganto laiškas, tapęs gražia, dabartinės Lietuvos vaikams skirta knyga su Taidos Balčiūnienės retro stiliaus piešiniais.

Šventėje gausiai susibūrusiems J. Tumo-Vaižganto gerbėjams į jo kūrybą ir asmenybę naujai pažiūrėti skatino literatūrologė Aurelija Mykolaitytė, o rašytojas Juozas Kundrotas, ką tik išleidęs atsiminimus apie Raimundą Samulevičių, atvėrė šio rašytojo sąsajas su Vaižganto kūryba. Kauno kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė skaitė Vaižganto laiškus Klimams, kuriuos per visas laiko negandas išsaugojo Petras Klimas jaunesnysis.

„Parimti prie Vydūno“

Taip pasakė muziejuje vykusiame Vydūno 140-mečio minėjime dalyvavęs etnologas Aleksandras Žarskus. Perskaityti Vydūną savaip, sau. Įsiskaityti, priprasti prie jo ir suprasti jį. Pajusti jo kalbos grožį, patrauklumą, jo dvasios lietuviškumą. „Parimti prie Vydūno“, – gražiai pasakė A. Žarskus, kurio buvo labai gera klausyti ir tarsi išgirsti patį Vydūną, kuris rašė, kad „žmogaus esmė, žmoniškoji esybė – tai dvasia – siela. Iš jos spindi visokios galios, kurios visiškai kitokios negu protavimas, geidimas ir kūno jėgos“. Kalbama apie išmintį, meilę, teisingumą, kantrumą, sąžinę.

Parimti prie Vydūno ir prisiminti, kad Juozo Tumo namuose 1928 metų kovo 22-ąją buvo atšvęstas Vydūno 60-metis. Vydūniškiai kukliose, bet vaižgantiškai nuoširdžiose vaišėse dalyvavo garsūs to meto ir dabar dar nepamiršti žmonės – prof. Mykolas Biržiška, Sofija Čiurlionienė, prelatas A. Dambrauskas-Jakštas, V. Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė, dailininkas V. Bičiūnas. Ir, žinoma, Vaižgantas ir Vydūnas. Šią šventę primena ne tik fotografija, bet ir kartu buvusio kunigo ir poeto Mykolo Vaitkaus atsiminimai: „Sofija Čiurlionienė viename mūsų „šeštadienių posėdy“ pareiškė, kad reikėtų suruošti pietus, į kuriuos būtų pakviesti vyresnieji mūsų rašytojai, nedidelis būrelis, kad Vydūnas jaustųsi intymiai: jis nemėgstąs triukšmo. (...) reiksią pietus padaryti vydūniškai vegetariškus ir tai griežtai vydūniškai (žinoma, be svaiginamų gėralų). Skirtąją dieną susirinkom Tumo klebonijoje šalia Vytauto bažnyčios. Pas Vaižgantą dėl to, kad jis su Vydūnu buvo mažne vienmetis ir senas pažįstamas. Pietūs nebuvo šnekūs. Nors Čiurlionienė ir stengės kurstyti šneką, nors ir Vaižgantas nevaižgantiškai nedrąsiai bandė jubiliatą kalbint, šis atsiliepdavo vien asketiškai trumpai, ir vėl tylos angelai skraidė viršum mūsų nuodėmingų galvų...“

Po 80-ies metų Vydūno jubiliejus – dabar jau 140-asis gimtadienis – paminėtas Juozo Tumo-Vaižganto namuose, tapusiuose jo atminimo muziejumi. Į vakarą sugužėjo daug kauniečių, Vydūno draugijos žmonės. Vydūno gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja, jo knygų sudarytoja Rima Palijanskaitė ir Aleksandras Žarskus kalbėjo apie savaip perskaitytą, savaip išsiaiškintą ir atrastą Vydūną. Liaudies dainas atliko Eglė Vindašienė, kanklėmis kankliavo Vilma Čiplytė. Poetas Vladas Baltuškevičius, pradėjęs domėtis slaptinga Vydūno kūryba dar jaunystėje, skaitė jam skirtus eilėraščius.

© 2008 „XXI amžius“