Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apie alkoholį, tabaką, narkotikus, tvirkinimą ir globalinę politiką

Vladimiras ŽDANOVAS

(Tęsinys. Pradžia Nr. 30, 33)

* * *

Vladimiras Ždanovas

Pasaulinė narkomafija veda „antinarkotinę“ propagandą mokyklose. Siūloma vaikams apie narkotikus pasakoti viską: kaip jie veikia, kaip naudoti, kaip gauti, o paskui „mokoma“ pasakyti narkotikams „ne“. Iš principo neįmanoma išmokyti vaikus pasakyti narkotikams „ne“. Galbūt tik su retomis išimtimis. Kodėl?

Pasaulinė narkomafija greičiau pritaiko vaikų psichologijos atradimus praktikoje negu pedagogika. Tačiau pritaiko tam, kad įtrauktų vaikus į narkomaniją. Atrodo, viskas taip gražu, demokratiška: pasakokime vaikams apie narkotikus viską ir demokratinių laisvių principu mokykime pasirinkti – pasakyti narkotikams „ne“. Vaikui tai pernelyg sunku – jis negali pasakyti „ne“, nes jo mąstymas yra priešloginis, kitoks nei suaugusio. Pasakyti „ne“ gali tik logiškai mąstantis žmogus, o vaikų mąstymas nesugeba atskirti veiksmo nuo minties, jis dar tik formuojasi. Vaikui mintis yra veiksmas, jis mąsto ir veikia, o maži vaikai apskritai mokosi mėgdžiodami tai, kas rodoma ar sakoma. Šitą vaikiško (priešloginio) mąstymo ypatybę išnaudoja narkomafija, įsiūlydama mokykloms tokią „antinarkotinę“ propagandą, kuri ruošia būsimus narkotikų vartotojus.

Ten, kur nėra paklausos narkotikams, jie primetami jėga. Nižnyj Novgorode vyko seminaras narkomanijos klausimais. Tame seminare dalyvavo mokytojai iš šiaurinių Tiumenės srities miestų. Naftos verslovėse dirbo daug azerbaidžaniečių. Kartu su tikrais darbininkais atvyko ir narkotikų mafija, kuri ne paprastai platina, bet naudoja prievartą. Suranda dešimtmetį vaiką iš turtingos šeimos (o naftininkai turtingi), sugauna jį ir suleidžia narkotikų. Suleido vieną, suleido du, tris, o ketvirtą kartą jis pats prašo: Dėde, suleisk – ką tik nori atnešiu iš namų. Neįmanoma apsaugoti vaikų, kai laisvai veikia narkomafija. Jeigu nesuprasime, kad tarp mūsų vaikšto žudikai ir jų neišgaudysime, nesusodinsime, jie sunaikins mūsų jaunimą.

Ar yra šalys, kuriose nėra narkomanijos? Ar yra šalys, kuriose efektyviai kovojama su narkomanija? Taip, yra. Kinijoje nėra narkomanijos dėl vienos labai paprastos priežasties – už narkotikų platinimą ten baudžiama vieša mirties bausme stadione. Kiekvienais metais už narkotikų platinimą mirtimi nubaudžiama nuo 13 iki 48 žmonių. Norinčių platinti narkotikus Kinijoje nėra. O mūsų įstatymai? Iš Tadžikistano atvežė 3 kg narkotikų, o žmogeliui už tai – treji metai lygtinai ir eik, vežk toliau. Kinijoje už dvi dozes, rastas kišenėje, vieša mirties bausmė. Juk viena dozė sau, o antra – kitam. O jeigu tik viena dozė kišenėje – aštuoneri metai kalėjimo. Norinčių platinti ar vartoti narkotikus Kinijoje nėra.

Ar yra Rusijoje panašios kovos su narkomanija patirtis? Yra. Tarp Maskvos ir Vladimiro yra Pokrovo miestas, kuriame gyvena 24 000 gyventojų. Tai buvo narkotikų verslo centras centrinėje Rusijoje. Nebuvo nė vienos šeimos, kurioje kas nors iš artimųjų nebūtų miręs nuo narkotikų. Kiekvienais metais užregistruodavo po 160-180 naujų narkomanų. Kaip sniego lavina plito narkomanija Pokrove. Ir štai per miesto mero rinkimus Jungtinės nacionalinės Rusijos sąjungos atstovas rinkėjams pažadėjo išvalyti miestą nuo narkomanijos, išgelbėti vaikus nuo narkotinės mirties. Išrinko. Tapęs meru jis tuojau teismui atidavė miesto milicijos viršininką ir visą kovos su narkotikais skyrių. Į jų vietą paskyrė tikrus Rusijos patriotus, kurie ėmė valyti miestą nuo narkomanijos. Dieną ir naktį jie darė kratas čigonų gyvenvietėse. Sučiuptus su narkotikais čigonus – tuojau pat į teismą. Tą pačią dieną jam skiria aštuonerius metus bausmės ir – į kalėjimą. Kai pasodino 78-tą čigoną, čigonų bendruomenė neišlaikė. Naktį pusvelčiui pardavė namus ir išvažiavo į Permės srities šiaurę. Kitais metais Pokrovo mieste buvo užregistruotas tik vienas naujas narkomanas. Pasirodo, nugalėti galima, jeigu imamasi rimtai, o ne plepama apie kovą su narkomanija. Pagrindinė narkomanijos priežastis – narkomafija. Sunaikinsime narkomafiją – sunaikinsime ir narkomaniją. Nesunaikinsime narkomafijos – ji sunaikins mūsų ateitį – vaikus.

* * *

Kokia padėtis Lietuvoje? Dienraštis „Kauno diena“ išspausdino oficialų pranešimą apie narkomanijos prevenciją. Ataskaitoje sakoma, kad trylika milijonų litų, kurie kiekvienais metais skiriami kovai su narkomanija, iššvaistyti veltui. Kokia pagalba narkomanams? Tame pačiame straipsnyje rašoma: Prie stoties numatytu laiku atvažiuoja mėlynasis autobusiukas, kuriame narkomanai nemokamai gauna švirkštų, o prostitutės – ir prezervatyvų. Mėlynojo autobusiuko darbuotojų sąraše – keli šimtai narkomanų, tačiau net jie sako, kad realios pagalbos iš valstybės nesulaukia. Trisdešimtmetis Viktoras į klausimą: Ar padeda? atsako: Grūda metadoną ir vėl į gatvę. Kirtimuose kas savaitę matau vis naujus veidus. Seimo narkomanijos prevencijos komisijos pirmininkė R. Visockytė ir vyriausioji valstybinė auditorė sako, kad Narkotikų kontrolės departamentas klaidina visuomenę, negebėdamas atskleisti konkrečių šios problemos mastų (Kauno diena, 2007 01 25, Nr. 20).

Alkoholio suvartojimas ir kryžius tautai

1985 metais Sovietų Sąjungoje buvo priimti nutarimai, kurie skelbė, kad girtuokliavimas ir alkoholizmas grėsmingai išaugo. Rusija nuo seno buvo tarp mažiausiai geriančių šalių – mažiau Europoje gėrė tik norvegai. Tris amžius (XVII, XVIII ir XIX) Rusija buvo priešpaskutinėje vietoje pagal alkoholio suvartojimą. Tačiau XX a. pradžioje alkoholio suvartojimas staiga išaugo. Iki to laiko buvo mažiau nei 3 litrai, o 1914 metais išaugo iki 4,7 litro. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rusijoje buvo įvestas sausas įstatymas – gamyba ir alkoholio vartojimas Rusijoje sumažėjo beveik iki 0,2 litro per metus. Sausasis įstatymas išsilaikė 11 metų. Jį panaikino 1925 metais gruodžio 5 dieną. Įsakymą pasirašė Rykovas, todėl degtinė iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinama rykovka.

Po sausojo įstatymo panaikinimo girtavimas augo ir 1940 metais pasiekė 1,9 litro. Karo metais girtavimas staigiai nukrito (duomenų nėra). Prieškarinis lygis buvo pasiektas tik 1952 metais. Po Stalino mirties Sovietų Sąjunga ėmė kristi į baisią alkoholinę bedugnę. 1980 metais alkoholio suvartojimas išaugo iki 11 litrų per metus, (pasaulinis vidurkis – 4 litrai).

1985 metais Rusijoje prasidėjo stichiškas blaivėjimo procesas. Alkoholio pardavimas šalyje per 2,5 metų sumažėjo 2,5 karto. Tačiau 1988 metais į valdžią atėjo jėgos, priešiškos blaivėjimo politikai, ir vėl ėmė girdyti Sovietų Sąjungos tautas. Alkoholio suvartojimas kasmet vėl ėmė didėti. 2000 metais šalyje buvo pagaminta ir išgerta 18,5 litro absoliutaus alkoholio kiekvienam gyventojui. Tai alkoholinis kolapsas, tautos naikinimas.

PSO duomenimis, 8 litrai yra riba, nuo kurios prasideda negrįžtamas tautos nykimo procesas – ši riba viršyta daugiau nei 2 kartus.

Panašiai didėjo ar mažėjo visos su alkoholio vartojimu susijusios problemos. Girtuoklių ir alkoholikų skaičius nuo 1940 iki 1980 metų išaugo 14 kartų, padidėjo girtų nusikaltėlių skaičius, krito gimimų skaičius ir augo mirtingumas.

1985 metais, priėmus antialkoholinius nutarimus, šalyje pakilo gimimų kreivė ir tarsi iš nieko staigiai ėmė mažėti mirtingumas. Šios kreivės iki 1987 metų viena kilo aukštyn, o kita leidosi žemyn. 1988 metais gimstamumo augimas sustojo, sustojo ir mirtingumo mažėjimas, o nuo 1989 metų mirtingumo kreivė ėmė kilti į viršų, o gimstamumo – leistis žemyn. 1991 metais gimstamumo ir mirtingumo kreivės susilygino, persikirto ir, judėdamos tolyn, nupiešė kryžių. Tautai buvo „pastatytas“ depopuliacinis kryžius. Šiuo metu Rusijoje skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo yra milijonas žmonių per metus. Šią padėtį sociologai pavadino rusiškas kryžius. Tiksliau – tai kryžius, kurį norima pastatyti rusų liaudžiai.

Krito ir visi ekonominiai rodikliai. 1985 metais buvo sakoma: uždrausite alkoholį, žlugs ekonomika. Bet, kaip rodo statistika, ekonominiu požiūriu patys geriausi metai Sovietų Sąjungoje buvo 1988-1989. Nepaisant Černobylio katastrofos, metinis pramonės augimas buvo 6 proc. O labiausiai ekonomika ėmė griūti valdant Jelcinui, kai visa šalis buvo užlieta alkoholiu.

Alkoholis – pagrindinis žudikas

Alkoholis yra didžiausias žudikas. Nuo alkoholio 2005 metais Rusijoje žuvo daugiau kaip milijonas žmonių – tiek gyvena Tomsko srityje.

Pagal PSO duomenis, alkoholikai gyvena 17-20 metų trumpiau nei negeriantys. Ir tuo netikima. Pasakojamos pasakos, kad kažkieno senelis gėrė, rūkė ir gyveno šimtą metų.

1983 metais Novosibirsko akademiniame miestelyje prasidėjo masinis blaivybės judėjimas. Iniciatyvos ėmėsi jauni 30-35 metų vyrai. Kartą jų paklausė, kieno seneliai dar gyvi. Tarp šių jaunų vyrų nebuvo nė vieno, kurio būtų gyvas senelis, pusės tėvai irgi buvo mirę. Belovo kaime, Altajaus krašte, nėra nė vieno gyvo mechanizatoriaus pensininko, nes žmonės nesulaukia pensijos. Sunkios darbo sąlygos ir girtavimas kaip maras šliaužia per kaimą. Viskas pagal mokslą. Mokslas taip ir sako: jeigu blaivas gyvena 70 metų, tai atimkite 17 ir gausite 53 metus – „auksinis“ mūsų Rusijos girtuoklio amžius. Tik 53 metai. Neseniai paskelbė duomenis apie vyro amžiaus trukmę Pskovo srityje – ten vyrai kaime vidutiniškai gyvena 44 metus. Tai 28 metais mažiau nei gyvena JAV negrai. Kur toliau trauktis? Sunku įsivaizduoti, kad per metus alkoholis nužudo milijoną žmonių. Tai statistika.

1983 metų gruodžio 31 dieną Iškitimo mieste (šalia akademinio miestelio), kai temperatūra nukrito žemiau 40 laipsnių, įvyko tragedija, sukrėtusi visą Novosibirsko sritį. Gruodžio 30-tos vakare tėvas su sūnumi nuėjo į garaže esantį rūsį parsinešti atsargų. Įleido sūnų į rūsį, kad šis viską, ko reikia, paimtų, o pats pas kaimyną nubėgo, uždaręs garažą, kad šaltis nepatektų. Garažą uždarė, o pas kaimyną – stiklinė po stiklinės – ir apie sūnų pamiršo. O vaikui tik devyneri metai. Galbūt jis rūsyje būtų prasėdėjęs per naktį, bet sudegė žvakė, tamsu, baisu – jis išlindo ir ėmė daužyti geležines duris. Ryte tėvas prabudo ir atsiminė, kad sūnų garaže užrakino. Pribėgo, atidaro duris, o šis sušalęs prie durų. Tėvas čia pat, virš rūsio, ir pasikorė. Tos dvi mirtys sukrėtė Novosibirsko sritį...

1989 metais televizija parodė filmą „Vaikų namų šeimininkė“. Tais pačiais metais Gorbačiovas su žmona lankėsi Donecke, kuriame R. Gorbačiova aplankė tuos vaikų namus. Per žinias parodė 20 minučių reportažą apie tą apsilankymą. Žiūrėdamas tą reportažą vos neapsiverkiau: kaip aprengti vaikai, kokie žaisliukai tuose namuose! Patikėkite manimi – melagingesnio ir labiau nusikaltėliško filmo mūsų televizija niekada neparodė.

1984 metais blaivybės sąjūdžio aktyvistų grupelė nuvažiavome į mūsų akademinio miestelio globojamus Baryševsko vaikų namus. Tuose namuose radome 115 nelaimingų vaikų ir tik 3 iš 115-os neturėjo tėvų. 112 vaikų tėvai gyvi, bet jiems atimtos tėvystės teisės už alkoholizmą ir girtuoklystę. Išvažiuojant direktorės paklausiau: Kiek jūsų vaikų įstoja į aukštąsias mokyklas? Ji nustebo dėl tokio klausimo: Jūs juokaujate ar tyčiojatės iš manęs? Visi mūsų vaikai šimtu procentu patenka į kalėjimus. Pirmoje klasėje 16 vaikų, dešimt iš jų debilai. Man sako: mokyk juos kartu, nes atsilikusiųjų vaikų namai seniai perpildyti. Aš pati iš pokarinių vaikų namų, todėl iki šiol iš to pragaro nepabėgau. Bet iš mūsų dar žmonės išaugo, o šitie kažkodėl būriu eina į kalėjimus.

* * *

Lietuvoje padėtis panaši. „Sunkiai suvokiama, kad vienas iš trylikos globos namuose gyvenančių vaikų yra tikras našlaitis, o kiti yra socialiniai našlaičiai – jie turi tėvus, kurie jais nesirūpina, sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) projektų vadovė Agnė Kurutytė. (http://www3.vdu.lt/life)

© 2008 „XXI amžius“