Tebūna išgirstas Laisvės kovotojų balsas
Algimantas Zolubas
Eina dešimti metai, kai LR Seimas priėmė nutarimą Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070), o aikštėje kaip buvo, taip ir liko plynė. Skaitytojui ir ypač projektų autoriams verta priminti tą Nutarimą, nes jį, pasirodo, jau dengia užmaršties šešėlis.
Lietuvos Respublikos Seimas,
atsižvelgdamas į Lietuvos sostinėje
Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę
reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją,
pritardamas Vyriausybės 1997 m. gegužės
23 d. nutarimo apibrėžtam tikslui - prieš aikštę esantį pastatą
Gedimino pr. 40 (buvusieji NKVD, Gestapo ir KGB rūmai) ateityje
visiškai perduoti mokslinio centro ir muziejinei šviečiamajai paskirčiai
ir sukurti jame Lietuvos laisvės kovų memorialą,
pabrėždamas tiesioginę Lukiškių aikštės
sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija,
primindamas jau esančius Lukiškių aikštėje
kovų už laisvę memorialinius akcentus - 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijų
atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo
kario) būsimam paminklui,
numatydamas, kad visoje didelėje aikštėje
turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių
bendravimo zona, per Aukų g. ateityje susieta su Pamėnkalniu (Taurakalniu)
bei jo perspektyvine kultūrine funkcija,
n u t a r i a:
1 straipsnis.
Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė
reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais
akcentais.
2 straipsnis.
Lukiškių aikštė Vilniuje, kaip istoriškai susiformavusi
vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę
ir kartu visuomeninę funkciją. Projektiniai sprendimai turi apimti
ir suderinti šias abi funkcijas - įkomponuoti pastatą Gedimino pr.
40 ir Aukų gatvę bei įvertinti Pamėnkalnio (Taurakalnio) urbanistinių
sprendimų perspektyvą.
3 straipsnis.
1. Pasiūlyti Vyriausybei ir Vilniaus miesto
tarybai organizuoti Lukiškių aikštės plėtros koncepcijos parengimą,
aikštės projektavimą ir projekto įgyvendinimą.
2. Pasiūlyti Vyriausybei sudaryti projektų
vertinimo komisiją, patvirtinti projektų vertinimo taisykles ir
projektinę užduotį.
3. Pasiūlyti Vyriausybei parengti Lukiškių
aikštės projektą, supažindinti su juo Seimą ir patvirtinti 1999
metais.
Keliskart keitėsi vyriausybės vadovai bei sostinės
merai, kuriems buvo pavesta vykdyti Seimo nutarimą, tačiau per dešimtmetį
nieko nepadaryta tik sudarytos kelios komisijos, vyko keletas
pasišnekėjimų, buvo išreikštas susirūpinimas, prilygstantis piktybiniam
reikalo vilkinimui. O štai Vilniaus miesto istorinės raidos komisija
dėl jos pirmininko Arvydo Šaltenio aplaidumo ar siekio ištrinti
istorinę atmintį, posėdžius rengė vangiai, pozityvių sprendimų dėl
Lukiškių aikštės memorialo nepriėmė.
Per devynerius metus Lietuvos Vyriausybė ir sostinės savivaldybė nesiėmė ryžtingų veiksmų, kad būtų įvykdytas LR Seimo nutarimas, kad Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga būtų pastatytas svarbiausias Lietuvos istorinis memorialas, o aikštėje galėtų vykti iškilmingi valstybinių bei tautinių švenčių minėjimai, kad atvykę į Vilnių svečiai galėtų būti čia priimti, išreikštų pagarbą mūsų valstybei, padėtų gėles.
2008 m. balandžio 28 dieną visuomenės atstovai, dalyvavę Taikomosios dailės muziejuje vykusiame Lukiškių aikštės sutvarkymo projektų aptarime, pastebėjo, kad projektai (jų būta 27) parengti neatsižvelgiant į Seimo nutarimo reikalavimus. Tik architekto Valdo Jurevičiaus projektas, kuris dėl neesminių motyvų nedalyvavo konkurse, atitiko Seimo nutarimą ir ne kartą patriotinių ir visuomeninių organizacijų keltų reikalavimų dvasią. Projektų vertinimo komisijos nariai vertino darbus atsižvelgdami į aikštės planą, bet nevertino jų atitikimo memorialo idėjai. Visuomenės atstovų nuomone, tik keletas projektų gali būti svarstytini, nes apie 20 darbų prasilenkė su Seimo nutarimu ir visiškai neišreiškė valstybingumo ir laisvės siekio, kovų dėl jo nuo XIII amžiaus. Projektų autoriai ir komisija nekreipė dėmesio į tautos reikalavimus, t. y. neatsižvelgė į tai, kad memorialas turi atspindėti lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės idealo siekį, kovas dėl jo, tautos kančią ir dvasią, taip pat krikščioniškus simbolius, kad būtų sukurta derama aplinka maldai už žuvusius kovotojus.
Tarp Taikomosios dailės muziejuje eksponuotų konkursui pateiktų projektų galima buvo išvysti absurdiškiausių tvarinių, prilygstančių provokacijoms. Tarkim, viename projekte aikštė atrodo tarsi didžiulis marmurinis dubuo, kuris neva atspindi išrautą Leniną ir likusią žaizdą. Taigi, užkliuvo už varčios ir vėl viskas iš pradžios: jei ne paminklas, tai vieta Lenino vardui (pagal sovietinę nuostatą išeinant pasilikti). Pateiktas verslo planui prilygstantis projektas, kuriame siūloma palikti tik ketvirtadalį aikštės, o tris ketvirtadalius užstatyti. Yra cirkui tinkantis projektas kreivų veidrodžių darinys.
Kritikuoti, žinoma, lengviau nei projektuoti, tačiau projektų autoriai turėtų įsiklausyti į tautos ir valstybės istorijos bylojimą, į balsus tų, kuriuos kovoje už laisvę pasitiko mirtis. Tebūna išgirstas jų balsas. Tebūna išgirstas dar į amžinybę nepasitraukusių Laisvės kovotojų balsas.
© 2008 XXI amžius
|