|
Nauja kryptis lietuviškame kinematografe
Prof. Ona Voverienė
Balandžio 17-ąją Tarptautinio festivalio Kino pavasaris kontekste kino teatre Forum Cinemas Vingis įvyko režisieriaus V.V. Landsbergio vaidybinio filmo Kai aš buvau partizanas premjera. Filmo scenarijaus autorius pats režisierius, operatorius Audrius Kemežys. Vaidino aktoriai Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė, Gediminas Storpirštis, Birutė Marcinkevičiūtė, Marius Jampolskis, puikiai debiutavo Sergiejus Jovaiša.
Prieš gerą valandą iki filmo pradžios atėję į kino teatrą buvome nustebę, sutikę sutrikusius pažįstamus, jau negavusius bilietų. Stebuklu atsirado vienas bilietas pirmoje eilėje, kurio atsisakė prieš mane stovėję solidūs ponai. Man pasisekė kiti turėjo grįžti namo. Kino salė buvo pilnutėlė, ir, svarbiausia, jaunų žmonių. Tai nudžiugino. Vadinasi, laikraščiai Lietuvos aidas, Tremtinys, XXI amžius, skelbiantys straipsnius apie pokario Lietuvos tragediją, šių laikraščių redakcijos ne veltui duoną valgo jaunimas juos skaito ir domisi, nors ir sklando gandai, kad jaunimas nieko neskaito ir Lietuvos istorija nesidomi. Patriotinio ugdymo kryptyje, matyt, pats didžiausias vaidmuo tenka buvusių partizanų ir jų rėmėjų, kalinių ir tremtinių memuarinei literatūrai.
Džiugiai nuteikė ir Nacionaliniame dramos teatre vykęs V.V. Landsbergio premjerinis spektaklis Bunkeris salė buvo pilnutėlė žiūrovų, tarp jų suskaičiavau viso labo devynis pagyvenusius žmones. Visi kiti jaunimas. Atrodo, kad V.V. Landsbergis atrado stebuklingą raktelį į jaunimo širdis. Gal todėl, kad jo spektaklių herojai jauni žmonės.
Ir šiame vaidybiniame kino filme pagrindinis jo herojus jaunas aktorius Paulius (Gediminas Storpirštis), atliekantis partizanų vado vaidmenį spektaklyje Bunkeris. Vienoje iš scenų, pareikalavusioje didelės psichologinės įtampos, jaunas aktorius staiga, prisiminęs savo vaikystę pokaryje Dzūkijos kaime, jo akivaizdoje stribų nužudytus tėvus, kaimynų tragediją, ... nei iš šio, nei iš to vidury spektaklio sutrikęs... pradeda pasakoti savo vaikystės dramatiškiausią patyrimą... Jo kolegoms aktoriams, gerokai išsigandusiems, kad žlugs spektaklis, pavyko aktorių nuraminti ir spektaklis buvo išgelbėtas. Tik teatro grimuotoja (aktorė Rūta Staliliūnaitė), daug mačiusi ir patyrusi, suprato vaikino dramatišką būseną ir jos priežastį... ir nutarė jį pagydyti savotišku lietuvišku efektyviu psichologiniu metodu. Įdomu, iš kur ji tas žinias gavo?
Grimuotoja ir ypač Senis (aktorius Algimantas Masiulis) ne šiaip sau paprasti slėnių žmoneliai, o labai aukšto lygmens mąstytojai, išmanantys ne tik savo amatą, bet ir turintys gilių psichologinių, žmogaus pažinimo žinių. Grimuotoja žino, kokių vaistų reikia sergančiai Pauliaus dvasiai ir žino gydytoją, kuris tą dvasią gali pagydyti. Apie tą gydymo procesą ir sukasi visas filmo siužetas.
Būtent todėl režisierius savo kino filmo epigrafu pasirinko gydytojo psichiatro-psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo žodžius (deja, negaliu tiksliai pacituoti O.V.). Jų pagrindinė mintis tokia: užmaršumas yra normalus žmogui reiškinys idėjos ir net patyrimas praranda savo specifinę energiją dėl to, kad nukreipiamas dėmesys į žmogui atrodančius svarbesnius dalykus čia ir dabar. Kai jis (dėmesys O.V.) nukrypsta kitur, šešėlyje lieka dalykai, kurie buvo svarbūs anksčiau, tamsoje lieka anksčiau apšviesta vieta. Tai neišvengiama, nes sąmonė vienu metu gali išlaikyti visiškai aiškius tik kelis vaizdinius, ir netgi tokiais atvejais jų aiškumas kinta (banguoja). Bet pamirštos idėjos nenustoja gyvavusios. Nors panorus jų negalima iškart atgaminti, jos egzistuoja pasąmonėje, čia pat už prisiminimo slenksčio, ir iš čia jos vėl gali staiga iškilti bet kurią akimirką, kartais po daugelio visiškos užmaršties metų (K. G. Jungas. Žvilgsnis į pasąmonę. V., 1994. P. 23).
Esu eilinė žiūrovė, per ilgą savo gyvenimą mačiusi šimtus ir gerų, ir blogų kino filmų, taigi turinti didelį patyrimą, todėl drįstu teigti, kad šis vaidybinis filmas yra visiškai naujas žodis lietuviškame kinematografe, pradedantis psichologinio kino filmo kryptį. Tai pats sunkiausias kino meno žanras, lietuviškam kino filmui, iki šiol, atrodo, buvęs neįkandamu. Todėl ir pasaulyje jis labai retas. Teko matyti keletą puikių ispanų ir vengrų šios krypties kino filmų, genialiojo Bergmano filmus ir dar anais laikais buvusios Vakarų Vokietijos, ko gero, patį stipriausią psichologinį filmą Šternhofo dvaras. Kino filmą Kai aš buvau partizanas rikiuoju į vieną gretą su tos krypties pasaulyje sukurtais filmais ir manau, kad režisieriui V. V. Landsbergiui eksperimentas pavyko. Tikiu, kad ši kryptis turi perspektyvą Lietuvoje, nes turi palankią aplinką: mūsų žiūrovas intelektualus, žingeidus ir jau gerokai pakilęs virš slėnių ir žemumų žmonių mentaliteto lygmens, jam jau nepakanka vaizdinių akiai, bet jau sparčiai formuojasi ir poreikis peno protui, apmąstymams.
Žiūrėdama V. V. Landsbergio filmą galvojau, kad šio filmo režisierius metė iššūkį ir Lietuvos psichologijos mokslui. Kai 2000 metais Vilniuje vyko Antikomunistinis kongresas ir Tribunolo procesas, iš visų kalbėjusiųjų Kongrese tik vienas mokslininkas iš Estijos Heino Nooras savo pranešime Komunizmo padariniai žmonijai. Psichologiniai atradimai Estijoje, pristatęs jo atlikto tyrimo rezultatus, padarė išvadą, kad komunistinis genocidas Sovietų Sąjungos okupuotose valstybėse paliko gilias psichologines žaizdas represuotųjų žmonių, jų vaikų ir net dar tada negimusių kūdikių sielose. Daugelis žmonių kenčia (kaip ir aktorius Paulius kino filme O.V.) nuo labai sunkių psichikos sutrikimų, - tada kalbėjo mokslininkas, - įskaitant potrauminį streso sindromą ir įkaito sindromą. Baimę, besikartojančius nakties košmarus, susidvejinusios asmenybės gėdą, atskirtį, atminties ir dėmesio sutelkimo sutrikimus, išsekimą, netgi seksualinio gyvenimo problemas visa tai patiria traumuoti žmonės... Yra tam tikrų skirtumų tarp tų, kurie išgyveno fašistinį nacių terorą, ir tų, kurie patyrė sovietinio režimo terorą, nes nacių terorą arba holokaustą išgyvenę asmenys buvo moraliai, politiškai ir materialiai palaikomi, gydomi, jiems buvo kompensuojama už baisią praeities patirtį. Nuo 1945 metų jiems buvo skiriama labai daug dėmesio... Jie gavo geresnį medicininį bei psichologinį gydymą ir beveik reabilitavosi... Norint išgydyti komunizmo traumuotą visuomenę, būtina išplėsti genocido koncepciją, pasmerkti komunistinę ideologiją, įvertinti komunizmo nusikaltimus ir priversti nusikaltėlius gailėtis dėl jų padarytų nusikaltimų. Tik viešai smerkiant galima pasiekti, kad visuomenė išgytų (Antikomunistinis kongresas ir Tribunolo procesas. V., 2002. P.257-258).
Lietuvoje psichologijos mokslas iki šiol tebemiega ant minkštų sovietmečio pagalvėlių ir jam visiškai nerūpi suluošintos tautos dalies ir jų palikuonių likimai. Jam gera gyventi prie komunistų atkurtos sovietų valdžios Lietuvoje. Tik ar sąžininga? Ar psichologijos mokslas atlieka jam patikėtą misiją?
V. V. Landsbergio sukurtą kino filmą Kai aš buvau partizanas vertinu, kaip vieną reikšmingiausių įvykių dabartinėje Lietuvos kultūroje. Visiškai pritariu aktoriaus Algimanto Masiulio nuomonei, kad filmas yra ypatingos svarbos. Esu įsitikinusi, kad jo Senis imponuoja savo išmintimi ir žavesiu, iš jo veido, judesių ir visos esybės sklindančiu inteligentiškumu ir filme nedemonstruojamomis, bet giliomis psichologijos žiniomis. Apgailestauju, kad kino filmas pasirodė be titrų anglų kalba, kad galėtų belstis į pasaulio aptukusią nuo gerovės riebalų sąžinę.
© 2008 XXI amžius
|