|
Su Sąjūdžiu už Lietuvą
Kazys BLAŽEVIČIUS,
buvęs Kauno Sąjūdžio VIII tarybos pirmininkas
Netrukus minėsime vieną svarbiausių įvykių XX amžiaus tautos istorijoje Sąjūdžio gimimo dvidešimtmetį. Ta proga pravartu dar kartą pažvelgti į Virgilijaus Čepaičio knygą Su Sąjūdžiu už Lietuvą (V., Tvermė, 2006, 480 p., iliustr.).
Prof. Zenonas Ivinskis, rašydamas apie valstybės atkūrimą 1918 metais, apgailestavo, jog trūksta tų įvykių dalyvių prisiminimų. Ateities istorikai, rašydami apie valstybės atkūrimą 1990-aisiais, skųstis negalės yra to metų įvykių raidą lėmusio prof. V. Landsbergio atgimimo, valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo gausi bibliografija, kurią gražiai papildo V. Čepaičio knyga. Svarbu tai, kad jie abu ano meto Sąjūdžio veiksmus aprašo labai panašiai dėl to šie prisiminimai yra vertingi istoriniai šaltiniai.
V. Čepaitis rašo: Sąjūdyje buvau nuo jo įkūrimo dienos 1988-ųjų birželio 3-ąją, kai susirinkime Mokslų akademijos salėje buvau pasiūlytas į iniciatyvinę grupę. Steigiamajame suvažiavime 1988-ųjų spalio 23-ąją buvau išrinktas Sąjūdžio Seimo ir Seimo tarybos nariu, tų pat metų gruodį Sąjūdžio atsakingu sekretoriumi. Taigi, teko dalyvauti kuriant Sąjūdžio struktūras, rengiant Sąjūdžio programą ir įstatus, organizuojant įvairias akcijas bei priimant svarbiausius sprendimus dėl taikaus kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimą. Turiu ką pasakyti.
Tie, kurie dalyvavo Sąjūdžio veikloje, prisimena V. Čepaitį, jis buvo visur, kur reikėjo veiklos žmogaus, jis buvo ten, kai reikėjo protingo sprendimo, buvo reikiamoje vietoje ir reikiamu momentu.
Likimo valia, rašo knygos autorius, teko ne tik stebėti naujausiąją Lietuvos istoriją, bet ir dalyvauti įvykiuose, nulėmusiuose, kad ši istorija būtų būtent tokia, kokia ji buvo. O buvo ji nepaprastai įspūdinga ir žavėjo dorus pasaulio žmones. Garbė Čepaičiui, kad jo indėlis į istorijos vyksmą buvo svarus.
Belieka tik apgailestauti, kad infiltratų į Sąjūdį pastangomis Čepaitis, kaip pavojingas prievartos sistemai asmuo, buvo eliminuotas iš laisvę atgavusios tautos pastangų kurti atgimusios tėvynės ateitį ant teisingumo pamatų. Kad Čepaitis buvo nustumtas į politikos užribį, nemaža kaltė tenka jo buvusiems bendražygiams, kurie neapgynė jo nuo KGB specialistų suregzto šmeižto. Čepaitis nukentėjo ne už tai, kad nusižengė moralei, to niekas neįrodė, bet už tai, kad stengėsi nuo vagių apginti Sąjūdžio turtą, kuris ir tada, ir šiandien jam būtų labai reikalingas. Tai buvo bene pirmas atvejis laisvoje Lietuvoje, kai vagys liko laimėtojais, o teisybės ieškojęs asmuo pralaimėjo. Vėliau tai tapo gyvenimo norma
Pirmoji dalis Persitvarkymo Sąjūdis
Knygoje Lūžis prie Baltijos prof. V. Landsbergis rašo: Mūsų siekis buvo ne antikomunistinis kryžiaus karas, bet noras sukurti atvirą reformuojantį frontą, kuriame rastų vietos ir laisvės kovotojai, ir protingesni komunistai, ir tikintieji, ir ateistai, niekur nepriklausantieji, ekologininkai visi, kad ir kas jie būtų.
Šiandien belieka tik didžiuotis buvusių Sąjūdžio vadovų išmintimi, kurie, pasinaudodami Gorbačiovo iš butelio išleistu džinu laisvu tiesos žodžiu, pavadintu pertvarka, sugebėjo Persitvarkymo Sąjūdį pertvarkyti į Nepriklausomybės Sąjūdį. Buvo veikiama išmintingai ir apdairiai, pasinaudojant propagandos kupinos sovietinės konstitucijos teikiamomis galimybėmis. Formaliai prikibti nebuvo galima Landsbergis veikė elegantiškai, su baltomis pirštinėmis
Pasaulio politologai kruvinajam monstrui griūtį pranašavo 1980-aisiais. Šiek tiek suklydo. Džiugu, kad Sąjūdis, pasinaudodamas tobuliausia pasaulyje konstitucija, elegantiškai įkalė pirmąją vinį į kruvinojo monstro karstą! Taip didžiarusiškam imperiniam nacionalšovinizmui cariniam ir bolševikiniam buvo atsilyginta už Muravjovo kartuves, pastangas sunaikinti mūsų tautą, 1939-1940-ųjų klastą ir smurtą, pusę amžiaus vergijos, broliškus kapus bekraščio Sibiro amžinajame įšale ir ilgiems metams pristabdytą civilizacinę ir kultūrinę raidą.
Pirmoji knygos dalis primena prieš 20 metų žengtus Sąjūdžio žingsnius, pakėlusius tautą į audringą atgimimą, gavusį Dainuojančios revoliucijos pavadinimą. Chronologine tvarka primenama daugybė istorinių įvykių, kurie anuo metu jaudino visą Lietuvą. Tarp jų buvo ypač svarbus Sąjūdžio laimėjimas, privertęs Kremliaus valdovus pripažinti, kad buvo tas slaptas Molotovo-Ribentropo sandėris, kad buvo ir slaptieji protokolai, lėmę savanorišką tautos kilpos ant kaklo užsinėrimą. Kad ir kaip sukosi melo ir klastos citadelė, Maskva buvo priversta pripažinti, kad prieš Baltijos šalis buvo įvykdyta įžūli agresija.
Kitas svarbus tuo metu buvęs įvykis Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, vykęs Sporto rūmuose Vilniuje. Šias dvi dienas, rašo Čepaitis, šeštadienį ir sekmadienį, visa Lietuva buvo patekusi tarsi į kitą laiko išmatavimą, tarsi būtų ištrūkusi iš Tarybų Sąjungos. Dvi paras žmonės neatsitraukė nuo televizorių ekranų, kurie nerodė nieko, išskyrus Sąjūdžio suvažiavimą. (
) Lietuvos žmonės, net ir tie, kurie nebuvo dalyvavę Sąjūdžio mitinguose, tomis dienomis pamatė Trispalvę ir išgirdo kalbas, kuriose buvo tiesa apie slogią praeitį, apie dabartinį gyvenimą ir žadinama viltis, kad jis gali keistis. (
)
Steigiamajame suvažiavime buvo išrinktas Sąjūdžio Seimas (220 asmenų), Seimo taryba (35 asm.) ir, kiek vėliau, Seimo tarybos pirmininku išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Visa tai padidino Sąjūdžio prestižą Sąjūdis tapo lyg ir Respublikos vadovybė, autoritetingesnė už Maskvos statytinę. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Lietuvai labai pavyko, kad Seimo tarybos pirmininku buvo išrinktas prof. V. Landsbergis. Jei ne jis, neaišku, kaip būtų atlaikytas Maskvos ir savųjų spaudimas
Antroji dalis Baltijos kelias
Trinties tarp Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų buvo nemažai. LKP CK pirmuoju sekretoriumi tapus A. Brazauskui, toji trintis būdavo nesunkiai užglaistoma. Komunistai, kiek pasispyrioję, pasiduodavo Sąjūdžio spaudimui ir priimdavo pribrendusius ir būtinus sprendimus. Patys jie iniciatyvos nerodė. Regis, vienintelis dalykas, ką jie padarė savo iniciatyva, tai grąžino Katedrą tikintiesiems Suvažiavimo metu. Tada Brazauskas labai padidino savo populiarumą.
Rimtas konfliktas tarp Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų įvyko 1988 m. lapkričio 18 dieną LTSR AT posėdyje, kada Brazauskas ir jo kolegos nesutiko įteisinti Lietuvos TSR įstatymų viršenybės prieš sąjunginius įstatymus. Estai, nepabūgę Gorbačiovo, tokį įstatymą jau buvo priėmę ir neabejojo, kad Lietuva juos parems. Deja, taip neįvyko. Mūsų valdžia tada pabūgo, o tai rodė, kad ji nesiruošė rimtiems pokyčiams. Tai buvo išdavystė, kuri sukėlė didelį nusivylimą savo lyg ir pažangiais komunistais. Tas nusivylimas dar labiau padidėjo, kai mūsų vadai pabūgo išeiti į istorinį Baltijos kelią, o estų komunistai buvo su savo tauta.
Antroji knygos dalis primena Sąjūdžio ryžtingus, apgalvotus ir labai diplomatiškus žingsnius kelyje į Laisvę. Tai revoliucinė ir principinga laikysena TSRS parlamento darbe; istorinė 1989 m. vasario 15-16 dienomis Sąjūdžio III sesija Kauno muzikiniame teatre, kurioje buvo pareikštas ryžtas atkurti valstybę; Vasario 16 dieną Seimo narių priesaika siekti laisvės prie ką tik atstatyto Laisvės paminklo Kaune ir daugybė kitų labai svarbių Sąjūdžio žingsnių į jau atvirai deklaruojamą tikslą valstybės atkūrimą.
Viena svarbiausių priemonių į šį tikslą buvo Baltijos kelias. Baltijos kelias buvo lyg gulbės giesmė Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų entuziastų, atlikusių didžiulį organizacinį darbą, kuris sudrebino jau priešmirtinių konvulsijų tąsomą imperiją ir nustebino pasaulį.
Imperija į Baltijos kelią sureagavo taip, jog tapo aišku, kad Maskvoje pertvarkos nėra ir niekada nebus. Tačiau Kremlius jau nesiryžo Dainuojančios revoliucijos sutraiškyti taip, kaip buvo padaręs Budapešte ir Prahoje. Baltijos valstybės iš kalėjimo vadavosi teisiškai nepriekaištingai.
Trečioji dalis Nepriklausomybės Sąjūdis
Po priesaikos Kaune prie Laisvės paminklo ir Baltijos kelio visi tiltai liko sudeginti. Maskva ir vietos komunistai žygio į Laisvę jau negalėjo sustabdyti. Nieko jau negalėjo pakeisti ir paties Gorbačiovo apsilankymas Vilniuje. Jis čia įsitikino, kaip sumaniai jo pertvarka pasinaudojo Sąjūdis.
Rinkimai į LTSR AT parodė, kad Lietuvos komunistai savo jau atliko, ir mauras gali išeiti. Buvo vilčių, kad komunistų era baigėsi visiems laikams. Deja, nėra tos tvirtovės, kurios nepaimtų komunistai! 1992 metų rudenį su fanfaromis jie grįžo į Nepriklausomos Lietuvos Seimą, nors žygyje į Laisvę savo iniciatyva nieko rimto nepadarė.
Tačiau iki to siaubingo įvykio Sąjūdžiui dar reikėjo daug ką padaryti, kad iš Kremliaus nagų išplėštų laisvę. Svarbiausia buvo, kad juridiškai nepriekaištingai veikusį Sąjūdį Kremlius juridinėm priemonėm nesustabdytų. Jei taip įvyktų, kova už laisvę labai komplikuotųsi. Sąjūdis ir Maskva buvo ceitnote. Gorbačiovas skubėjo, Sąjūdis dar labiau. Knygoje tos lenktynės su laiku labai tiksliai aprašytos. Sąjūdžiui laikrodžio rodyklė negalėjo nukristi. Ji ir nenukrito juk prie šachmatų lentos buvo pats Landsbergis! 1990 m. kovo 11 dieną 23 val. 10 minučių priimtas Lietuvos valstybės atstatymo Aktas. Už Aktą balsavo 124 deputatai, 6 susilaikė, prieš nebalsavo nė vienas.
Iki to istorinio momento buvo daug įdomių įvykių. Tarp jų rinkiminė agitacija į LTSR AT, kuriai komunistai panaudojo jų dispozicijoje buvusį propagandinį aparatą, kuris jų neišgelbėjo nuo triuškinančio pralaimėjimo. Taip pat ir LKP triukšmingas spektaklis su atsiskyrimu nuo TSKP vėliau paaiškėjo, kad nuo Maskvos buvo atsiskiriama tik tam, kad nebūtų išleista iš rankų valdžia. Tas sumanymas paaiškėjo, kai rinkimus pralaimėję komunistai stengėsi į AT pirmininkus prastumti A. Brazauską. Jei tai būtų pavykę, kas žino, kur būtų pakrypusi istorija
Be skrupulingai, pasiremiant dokumentais aprašytos Sąjūdžio istorijos, Čepaičio knygoje pateikta daugybė faktų, kurių nederėtų pamiršti mūsų dienomis. Tai komunistinės valdžios darytos kliūtys Sąjūdžiui veikti, bandymai užgniaužti jį, informacinė blokada, daugkartinis Atgimimo bangos uždraudimas, bandymai sukiršinti Sąjūdį su Lietuvos Laisvės Lyga, apribotos Sąjūdžio remtų kandidatų į LTSR AT rinkiminės agitacijos galimybės, kruopštus komunistų ruošimasis neišleisti valdžios iš savo rankų ir t. t.
Netrukus minėsime Sąjūdžio dvidešimties metų jubiliejų. Tikėkimės, kad Respublikos vadovybė jubiliejinį renginį organizuos taip, kaip to nusipelnė Sąjūdis judėjimas, atvedęs tautą į istorinę 1990-ųjų kovo 11-ąją.
Praslinkus 18 metų po Kovo 11-osios, pamąstykime, ar išsipildė viltys, kuriomis tada gyvenome? Jei ne kodėl? Gal patys kažko nepadarėme
Virgilijui Čepaičiui, vienam aktyviausių sąjūdiečių, kurio indėlis į 1990-ųjų kovo 11-ąją yra didžiulis, reikia padėkoti už viską, ką jis anuo metu padarė Lietuvai, ir už išsamią Sąjūdžio istoriją knygą Su Sąjūdžiu už Lietuvą.
© 2008 XXI amžius
|