|
Politikos šiukšlynas
Mena Lietuva laikus, kai šiukšlynų, dabar jau sąvartynais virtusių, nebuvo, viskas buvo sunaudojama, o kas vertės nebeturėjo, buvo supūdoma, virsdavo žeme. Dabar prie miestų ir miestelių auga sąvartynai, jų turinio irimo produktai nuodija žemę, vandenis, orą. Šiukšlių apstu pamiškėse, pakelėse, prie takų ir takelių. Skelbiamos šiukšlių surinkimo talkos, nes žmonės nori matyti švarią, sveiką, jaukią aplinką.
Sena, savita mūsų kultūra patiria tęstinumo, tradicijos menkėjimą, nes ją skandina civilizacijos ir kultūros kanalizacijos turinys, trumpai tariant, kultūros šiukšlynas. Užtenka pažvelgti į menų meną architektūrą. Dangų remiančios betono, stiklo bei aliuminio dėžės sostinės architektūros šedevrus jau paskandino. Dar rengiamasi statyti kažkokį gugenheimą pagal arabų projektą. Į ką panaši dabartinė muzika, dainos? Ar gali jaudinti muzika, kurioje nėra muzikos? Ar galima vadinti vaizduojamojo meno kūriniais bet kokių daiktų išdėliojimą plokštumoje ar erdvėje?
Yra dar vienas šiukšlynas, kuris iš dalies lemia minėtų šiukšlynų atsiradimą, bet visais atžvilgiais žalingai veikia visuomenę, nes jis iškraipo, paverčia ydinga pačią demokratiją, sveiką valstybės raidą. Tai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje oficialiai registruotų partijų šiukšlynas. Oficialiai Lietuvoje dabar yra 38 politinės partijos. Kai kurios partijos susiburia tik vieniems rinkimams. Štai todėl oficialiame Lietuvos politinių partijų sąraše galima išvysti tokius pavadinimus, kaip Nepartinių judėjimas Rinkimai 96, Lietuvos protėvių atgimimo partija, apie kurių veiklą Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) jau seniai nieko nebežino. Dauguma mirusių partijų tiesiog neprisirengia išsiregistruoti. Blogiausia tai, kad prieš kiekvienus rinkimus atsiranda naujų partijų, kurios papildo šiukšlyną, o VRK šiukšlyną pateikia rinkėjams, prilygindami juos politiniams bomžams, siūlo kapstytis ir ieškoti naudingų iškasenų. Publicisto Viliaus Bražėno žodžiais tariant, ne muses reikia gaudyti, o naikinti mėšlyną.
Politika yra valstybės institucijų, partinių ir nepartinių organizacijų bei atskirų asmenų veiksmai ir siekiai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Valstybės reikalų tvarkymas, žinoma, turi būti nukreiptas į valstybės kūrimą, jos tvirtinimą. Partijos yra politiniai dariniai, kurie valstybės kūrybos ir tvirtinimo modelį pasirenka pagal tam tikrą ideologiją. Kaip tvirtina Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas, pastarasis užtikrina politinių partijų įvairovę, politinės sistemos demokratiškumą. Pagal šį įstatymą politinės partijos turi jungti piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padėti formuoti ir išreikšti interesus ir politinę valią. Ar taip yra tikrovėje?
Iš tikrųjų taip nėra, nes daugelio partijų gimimą sąlygoja ne valstybės reikalų tvarkymo tikslas, o siauri, net valstybingumui prieštaraujantys, interesai. Patys partijų pavadinimai byloja apie jų turinio maskuotę.
Labai jau daug demokratijos partijų pavadinimuose: socialdemokratai, liberaldemokratai, krikščionys demokratai, pilietiniai demokratai, buvo dar demokratai bei naujieji demokratai. Ar demokratinėje valstybėje gali būti ir prievartinės, ne demokratinės partijos?...
Lenkų rinkimų akcija savo tikslų net nemaskuoja, o kviečia lenkiškos kilmės lietuvius, Lietuvos piliečius balsuoti tik už šią partiją, kurios ne tik pasąmonėje, bet ir sąmonėje, labai panašu, tebėra gyva autonomija. Ko siekia partija Rusų sąjunga, taip pat nesunku numanyti, nes jai prie ruso buvo geriau. Gal taip galėtų būti ir ateityje?..
Veikia ir, palyginti sėkmingai, partijos, kurios savo pavadinimus puošia darbu, tvarka ir teisingumu, valstiečiais, dygsta naujos partijos su žemaičių ar tautos prisikėlimo puošmenomis.
Tenka tik stebėtis, kad minimų partijų kurpėjai, neturėdami nuovokos apie demokratiją, eina į politiką ir tik pinigais, pažadais bei smulkiais pamaloninimais politikoje išsilaiko. O reikia žinoti ir įsisąmoninti, kad demokratijos akiratyje nėra nei tautybės, nei tikybos, nei netvarkingų bei neteisingų, nei valstiečių bei darbininkų, nei lenkų, nei rusų, nei žemaičių yra tik valstybės piliečiai. Lietuvoje Lietuvos piliečiai.
Tenka apgailestauti, kad Lietuvos piliečiai mulkinami, verčiami vartoti politinio šiukšlyno turinį, o per tokį vartojimą gali prarasti pačią valstybės tapatybę.
Augijaus arklidėms prilygstančiam politiniam mėšlynui išvalyti Heraklis nereikalingas. Tai padaryti yra Teisingumo ministerijos priedermė ir pareiga, nes per jos aplaidumą jis ir susikaupė. Šakės mėšlynui valyti yra Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas (Nr. I-606, 1990 09 25).
Artėjant naujiems Seimo rinkimams, pats metas imtis nelengvo, tačiau labai reikalingo ir prasmingo darbo.
Algimantas Zolubas
© 2008 XXI amžius
|