Dabartiniai autoritetai apie Lietuvos teismų sistemą
Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Egidijus Jarašiūnas Veido žurnale aiškinosi, ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra teisingumo, ar mes tik nenorime jo matyti (Kaip mąstome taip ir gyvename, 2008 03 31, 23 p). Teismams autorius neišsakė nė vieno priekaišto. Straipsnyje kažkodėl buvo pateikti tik itin savanaudiškai ir primityviai vertinančių ir teismus, ir teisę asmenų teiginiai, kaip pvz.: suinteresuotų asmenų įprastu tapęs kalbėjimas apie užsakytus teismus..., teismas... teisingas tik tuo atveju, jei priėmė... palankų sprendimą; girtas pilietis, automobiliu suvažinėjęs mažamečius, gali sakyti: Tai man surengta provokacija. Stebina tai, kad tokie lėkšti neįvardintų asmenų teiginiai sudaro kone didžiąją straipsnio dalį ir kad profesorius ragina piliečius visus, dėstančius panašaus pobūdžio tiesas, nušvilpti ir stebisi, kodėl tokie teiginiai nesulaukia jokios reakcijos. Bet ar reikia gaišti laiką ir paneiginėti niekus!? Dar keisčiau, kad remdamasis vien panašiais argumentais, autorius piktinasi, kad taip formuojamas požiūris, kad mūsų teisė ir teisingumas nieko neverti. Stebina kone visi profesoriaus argumentai. Tiesa, kai kuriuos iš jų pats autorius vadina nerimtais. Bet kyla klausimas kam jis tą straipsnį skyrė? Negi patiems kvailiausiems Dž. Orvelo Gyvulių ūkio personažams? Atrodo, kad būtent jiems, kadangi ir klausimai, ir pateikti atsakymai į juos vienodai nerimti. Pvz., autorius klausia: Ar teismų darbo neigėjai gali pasiūlyti alternatyvą? Ir tuoj pat pažeria krūvelę nerimtų atsakymų apie Linčo ir kitokius neginčytinai netinkamus teismus. Nėra nei Lietuvoje, nei visame pasaulyje pagarbos vertų teismų darbo neigėjų, tačiau nestokojame griežtų Lietuvos teismo institucijos kritikų. Būtent jų argumentus derėtų priminti skaitytojui ir juos vertinti. Vien gražių deklaracijų (pvz., teismo, teisėjo veikla prasminga tik tuo atveju, jei ja įgyvendinamas teisingumas) nepakanka Lietuvos teisingumui apibūdinti.
Autorius pašiepia teismus kritikuojančius herojus arba garsius asmenis, kuriuos matome televizijoje (jų neįvardindamas), tačiau apie dėmesio vertą argumentuotą teismų kritiką, paskleistą žiniasklaidoje ar įteiktą valstybinėms institucijoms, jis nekalba. Susidaro įspūdis, kad profesorius arba nežino nė vieno pagarbos verto asmens, pagrįstai kritikuojančio mūsų teismus, arba šiuo pašiepimu šantažuoja tiek žinomus asmenis, tiek bet kurį, patyrusį ar pradedantį pilietinės žurnalistikos atstovą, siekdamas visus juos atbaidyti nuo teismų kritikos. Autoriaus pozicija pakankamai keista, nes tarp teisingumo sistemą viešai kritikuojančių daugybė garbingų žmonių, pvz., Vytautas Landsbergis, Valentinas Mikelėnas, Darius Kuolys, Kęstutis Girnius, Vytautas Greičius, Petras Ragauskas, Kęstutis Čilinskas, Dainius Žalimas ir kt. Apie numanomą teismų korumpuotumą autorius vengia ir užsiminti. Kodėl? Jei bijo, tai būtų pilietiškiau iš viso neprabilti, o ne vedžioti skaitytoją klystkeliais.
Baltais siūlais, manau, siūtas šio straipsnio tikslas: visais būdais ginti 18-ka metų iš esmės nesutvarkytą teisingumo sistemą. Prieš 5-6 metus tokį tikslą, manau, turėjo buvęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, dabar europarlamentaras Aloyzas Sakalas, dalyvavęs TV laidoje Korida. Jam tada talkino visi laidoje dalyvavę advokatai, kurie lyg susitarę liaupsino Lietuvos teismus, ir nebuvo nė vieno teisininko, kuris atstovautų kitokiai nuomonei. Paklausus, kodėl yra nemažai žmonių nepatenkintų Lietuvos teismais, A. Sakalas, gal pamiršęs, kad kalbama apie Lietuvą, atsakė, kad teismų sprendimai visada netenkina lygiai pusės juose besiginčijančiųjų, vienodai tinkantį visoms valstybėms, arba tiksliau visoms vienodai netinkantį. Tačiau nė vienas teisininkas neįsiterpė, lyg būtų sugrįžusi brežnevinė stagnacija.
Žurnalas Veidas (2008 04 14, Nr. 15) išspausdino A. Šindeikio pokalbį su Vyriausiojo administracinio teismo pirmininku Virgilijum Valančium, gana optimistiškai pavadintą Teismas dar turi rezervų parodyti savo žmogiškąjį veidą. V. Valančiui teko atsakinėti į kelis keblius klausimus, tačiau abejoju, kad skaitytojai liko patenkinti ir šio autoriteto atsakymais. Pvz., žurnalisto klausiamas, ar dažnai pilietis laimi prieš valstybę, teismo pirmininkas atsakė kažkodėl į kitą klausimą, o į pateiktąjį klausimą pasakė tik tiek, kad jei asmens reikalavimai teisiantis su valstybe pagrįsti, teismas, žinoma, sprendžia žmogaus naudai. (Gal kas nors išpeštų tiesų atsakymą į šį svarbų klausimą?) Paklaustas, kokios yra nepasitikėjimo teismais priežastys ir kaip teisėjai jaučiasi vadinami kyšininkais, V. Valančius esminių trūkumų teismų darbe nenurodė, tik atkreipė dėmesį į teismuose pasitaikančių negerovių sureikšminimą. Teisėjas ne tik neprakalbo apie pasitikėjimo visomis valdžiomis krizę ir jos priežastis, bet ir išvengė kapstymosi po savo daržą, t.y. neatsakė į klausimą, kodėl piliečiai nepasitiki teismine valdžia. Išvengęs sąvokų korupcija ir kyšiai, V. Valančius paminėjo tik du teisėjams gresiančius pavojus: kai teisėjas pasikelia į padebesius ir priima sprendimus iš aukšto ir kai tampa amatininku, kokiu tampa ir chirurgas, nebejaučiantis, kad žmogui skauda. Manau, kad teisėjas arba pats neįžvalgus, arba kitus klaidina: arogancija ir sadistiškas beteisio piliečio spardymas teismuose yra korupcijos ir kyšių pasekmės, nes kiekvienas korumpuotas teisėjas, kaip asmuo, degraduoja. Paminėjęs ir neva nepakankamą visuomenės brandumą (Prezidentas metiniame pranešime priešingai vertino visuomenę), V. Valančius mus įspėja apie spaudoje pasitaikantį melą: Visuomenė taip pat turi suvokti, kuri spauda geltona, kuri ne. Kad ne visada parašytas žodis yra tiesa. (Tą patį galima pasakyti ir apie teismo sprendime įrašytą tiesą. Jaučiu pareigą paliudyti, kad padėtis visai beviltiška, kai melas įrašytas teismo sprendime ir kai šį sprendimą turėjo peržiūrėti paties V. Valančiaus sudaryta Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija: nors ieškovė dar prieš bylos nagrinėjimą į kiekvieną konkretų melą atkreipė dėmesį, teisėjai melo nepastebėjo. Lemtingas sutapimas: dviejose ieškovės pralaimėtose bylose pralaimėtose numanomai politiniu pagrindu teisėjų kolegijos daugumą V. Valančiaus dėka sudarė tie patys asmenys.)
Į kovą už tiesą įsitraukusi ir didžioji žiniasklaida. Po Lietuvos žinių žurnalistinio tyrimo, pavadinto Valstybės užvaldymas (2008 03 26), Lietuvos ryto komentare Bėgam Lietuva užvaldyta (2008 03 31) Rimvydas Valatka negrabiai svaidė beveik pamišėliško grotesko akmenis į numanomus valstybininkų priešus ir į Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių. Tik į pastarąjį nežinia už ką. Gal R.Valatka iki šiol kremtasi dėl 2006 metų balandį vykusios gėdingos ir nesėkmingos akcijos, kai buvusiam Prezidento patarėjui Haroldui Šinkūnui ir V.Valančiui su dar dviem teisėjais nepavyko susidoroti su V. Greičiumi? (Dabar bent atsiskleidė, kad ir prie šios akcijos buvo pridėta įslaptinta valstybininkų rankutė.)
Metiniame pranešime Prezidentas pripažino, kad esame priversti... konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę, kad visuomenė nepasitiki politine Lietuvos sistema dėl demokratinių vertybių trūkumo, kad visuomenės branda auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis... Akivaizdu, kad skelbiama kova su korupcija tėra tik žodžiai, prieštaraujantys praktikai. Kodėl visi čia aprašyti autoritetai visai nekalba apie tai, kaip atkurti visuomenės pasitikėjimą valstybe, politine Lietuvos sistema? Kodėl jie nekalba apie būtinumą radikalios teisingumo sistemos reformos, įskaitant naują kadrų politiką, orientuotą į esmines teisėjo ir prokuroro vertybines charakteristikas sąžinę ir drąsą? Kodėl jie siekia naujo teismų įstatymo, kurį parengė ir tobulina arba jie patys, arba panašiai kaip jie kalbantys autoritetai bei atkakliai priešinasi kitam šio įstatymo projektui, įregistruotam Seime? Kodėl visi jie ignoruoja arba niekina dabartinės teismų sistemos kritikus, o savo teiginių nepagrindžia nei svariais faktais, nei nenuginčijamais argumentais, pasitenkindami vien paviršutiniškomis arba juoką sukeliančiomis kalbomis? Atsakymas, manau, paprastas: jie siekia išlaikyti status quo. Tačiau ginti neteisingą bylą nelengvas užsiėmimas: reikia nekalbėti apie esmę ir surasti įtikinamų argumentų, kai jų nėra.
Prasidėjo žūtbūtinė kova su valdžios klanu už teisingą Lietuvą. Jonas Paulius II pasakė, kad nėra taikos, kur nėra teisingumo. Kritiniu mūsų valstybės momentu visi galutinai nesumaterialėję tautiečiai, t. y. visi žmonės su skaudama sąžine, atsiliepkime į palaimintojo Jurgio Matulaičio kvietimą rikiuokitės ir aukokitės ir prikelkime merdinčią tėvynę.
Antra Vincė Karosienė
© 2008 XXI amžius
|