|
Kas yra tas himnas? Lietuvos himno kelias
Zigmas Tamakauskas,
miesto savivaldybės švietimo tarybos narys,
LS Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas
Laikraščiuose prasidėjus diskusijoms dėl himno giedojimo
bendrojo lavinimo mokyklose, labai negražiai atrodo žmogaus, pateikusio
šį pasiūlymą, menkinimas. Netgi buvo mesta visiškai neetiška frazė
tegul Kauno Tarybos Antikorupcinės komisijos pirmininkas Raimundas
Kaminskas rūpinasi savo tiesioginio darbo reikalais. Iš karto kyla
aktyvaus pilietiškumo klausimas. Juk reikėtų džiaugtis, kad Raimundas Kaminskas,
parodydamas pilietinį aktyvumą, pateikė tokį pasiūlymą. Beje, spaudoje
buvo iškreiptas ir to pasiūlymo turinys kaip teigia pasiūlymo
autorius, nebuvo siūlyta himną giedoti kasdien ir dar po kelis kartus
per dieną. R. Kaminskas teikdamas šį pasiūlymą norėjo suaktyvinti
Lietuvos himno giedojimą mokyklose. O kokiomis formomis ir kada
giedoti Lietuvos himną galime tartis pozityviose diskusijose.
Dar liūdniau girdėti labai skambiais patriotiniais vardais pasivadinusių
mokyklų vadovų neigiamą požiūrį į himno giedojimo suaktyvinimą.
Juk kai kurie mokiniai, jei ne dauguma, dabar net nemoka tinkamai
elgtis giedant himną, o ir jo žodžius toli gražu ne visi žino. Tai
teko patirti lankantis kai kuriose miesto mokyklose. Himno giedojimą,
pavyzdžiui, galima būtų susieti su vėliavos pakėlimo ir nuleidimo
ritualu, geriau išaiškinant mokiniams mūsų simbolių reikšmę ir jų
turinį. Dabar rugsėjo 1-ją sargo pakabinta vėliava neturi jokio
apeiginio turinio taip ir kabo daugiausiai vieniša per visus mokslo
metus, net kai kur užmirštant ją nukabinti. Džiugu, kad pritardami
R. Kaminsko pasiūlytoms mintims, aktyviai diskutuoja dėl himno giedojimo
formų Juozo Urbšio, Stasio Lozoraičio, Ąžuolo vidurinės mokyklos
ir Saulės gimnazija. Tikimės, kad jomis paseks ir kitos švietimo
įstaigos, kurioms tikrai rūpi mokinių pilietinis patriotinis ugdymas.
R. Kaminsko mintims dėl Lietuvos himno giedojimo mokyklose pritarė
ir Lietuvos Sąjūdžio taryba, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Lietuvos
sąjūdžio Kauno taryba.
Žodis himnas kildinamas iš graikų kalbos žodžio hymnos. Tai šventa ir iškilminga giesmė, senesniuose laikuose šlovinanti dievus. Dažniausiai himnai skirstomi į bažnytinius ir pasaulietinius. Bažnytinėje erdvėje himnai skiriasi nuo paprastos maldos turinio. Čia himnas speciali aukštesnės formos malda, palydima giedojimo ir muzikos. Jame nėra asmeninės maldos žodžių, o lyriniu religiniu jausmu garbinama dievybė, jai dėkojama už suteiktas gėrybes. Himnas pasitarnauja tai bendruomenei, kuriai jis yra sukurtas, reikšdamas jos nuotaikas, jausmus dvasinę nuostatą.
Visos senovės religijos turėjo savo himnus, virtusius dabar jau pačių religijų istorijos dokumentais. Pavyzdžiui, iš himno Nilui daug galima sužinoti apie Egipto religijos istoriją. Žydų psalmės-himnai, skirti vienam tikrajam Dievui garbinti, net sudarė pirmųjų krikščionių liturgijos dalį. Himnų yra ir Šventojo Rašto Naujojo Testamento eilutėse. Tai daugeliui žinoma Magnificat.
Ypač himnų reikšmę liturgijoje iškėlė IV amžiuje gyvenęs krikščionių teologas ir rašytojas, Milano vyskupas šventas Ambraziejus. Dar ir dabar bažnyčiose giedamas jo sukurtas himnas Deus creator omnium. Liturginiais himnais žavėjosi ir vienas didžiausių Bažnyčios mokytojų šventas Augustinas.
Bažnytinių himnų pagausėjo viduramžiais. Iš to laiko mus pasiekė himnai Ave maris stella, Salve, Regina. Beveik kiekvienas viduramžių rašytojas buvo ir himnologas. XIII amžiaus garsus katalikų filosofas ir teologas šventas Tomas Akvinietis sukūrė himnus Švenčiausiojo Sakramento garbei su pabrėžtinais finalais: Tantum ergo, O salutaris Hostia ir kitus. Nustatant lietuvišką liturgiją, kai kurie jų buvo išversti į lietuvių kalbą ir dabar skamba mūsų bažnyčiose. Išverstų į lietuvių kalbą bažnytinių himnų randame ir mūsų pirmuosiuose lietuviškuose raštuose, kaip, pavyzdžiui, Martyno Mažvydo, Merkelio Petkevičiaus katekizmuose, Švento Rašto vertimuose.
Bažnytinius himnus kūrė ir lietuvių poetai bei kompozitoriai. Pavyzdžiui, neseniai išėjęs į Tėvo namus kompozitorius ir poetas Antanas Paulavičius yra sukūręs himną Kauno Gerojo Ganytojo parapijai Gerasis Ganytojau.
Pasaulietiniai himnai gali būti skirstomi į valstybinius, tautinius, miestų, bendruomenių, organizacijų, draugijų ir kt. Savo himnus turi beveik kiekviena mokykla. Daug kam žinomas ir Ateitininkų organizacijos himnas.
Plačiau kalbėsiu apie valstybinį himną, paminėdamas tautines giesmes, pretendavusias į valstybinio himno statusą. Valstybiniai himnai atsirado XIX amžiuje. Jie keičiami retai, daugiausia pasikeitus visuomeninei sistemai. Dažniausia jie turi savo žodinę ir muzikinę formą. Tačiau kartais atliekama tik jų melodija. Pvz., subyrėjus Sovietų Sąjungai, kurį laiką Rusijoje buvo atliekama tik sovietinio himno muzika, o vėliau jai buvo pritaikyti nauji žodžiai. Pokario metais Justas Paleckis savo darbdaviams iš Maskvos siūlė palikti V. Kudirkos sukurtą muziką, tik pakeisti sovietiniais žodžius.
Valstybinis himnas tai patriotinis muzikinis kūrinys, reglamentuojamas įstatymais ar kitais teisiniais aktais. Lietuvos valstybės himnas privalo būti giedamas arba grojamas: 1. pradedant ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas; 2. pradedant arba baigiant iškilmingus Lietuvos Respublikos Seimo posėdžius; 3. pradedant arba baigiant iškilmingus susirinkimus ir posėdžius, skirtus Lietuvos Respublikos švenčių ir atmintinoms dienoms; 4. sutinkant ir palydint oficialiai apsilankančius Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių ir vyriausybių vadovus po užsienio valstybės himno; 5. užsienio valstybėse, kai atstovaujama Lietuvos Respublikai pagal diplomatinį protokolą; 6. nacionalinės televizijos laidose programos pradžioje valstybės šventės ir kitomis dienomis, jeigu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iškeliama Lietuvos valstybės vėliava; nacionalinio radijo laidose kasdien pradedant ir baigiant pirmąją programą; 7. iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą valstybinių valdžios ir valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų viešųjų renginių proga.
Vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos valstybės himnas giedamas arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.
Lietuvos valstybės himnas negali būti naudojamas kaip muzikinis kūrinys fonui, reklamai, pramoginiuose montažuose ir panašiuose atvejuose. Viešas pasityčiojimas iš Lietuvos valstybės himno baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka.
Minėto Įstatymo 6-asis punktas, deja, vykdomas tik iš dalies Lietuvos himnas per pirmąją radijo programą atliekamas vidurnaktį 24 val., teigiant, kad tuo laiku baigiasi dienos programa ir prasideda nauja. Tai paprasčiausias nacionalinio radijo vadovų išsisukinėjimas, nenoras atsižvelgti į žmonių valią, kad Valstybės himnas būtų giedamas ne tik naktį, bet ir rytais.
Neseniai LR Seimo nario ir Lietuvos Sąjūdžio pirmininko Ryto Kupčinsko iniciatyva septyni parlamentarai Seimo sekretoriate įregistravo Valstybės himno įstatymo pataisą, pagal kurią Lietuvos himnas turėtų būti giedamas arba grojamas kasdien pradedant rytinę ir baigiant vakarinę Lietuvos radijo pirmosios programos transliaciją. Šiai pataisai pritaria Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba, taip pat Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, kitos patriotinės visuomeninės organizacijos, daugybė Lietuvos žmonių.
Prieškario metais Lietuvos radiofono programos būdavo pradedamos kompozitoriaus Jono Dambrausko Malda už Tėvynę ir baigiamos Valstybės himnu.
1988 metų birželio mėnesį atgimęs Lietuvos Sąjūdis vedė mūsų kraštą į Nepriklausomybės atgavimą. Tai mūsų tautos kančiomis ir aukos dvasia paženklintos dvasinės vienybės bei susitelkimo išdavos stebuklas, įamžintas Vilniaus Katedros aikštės plytele. Šis Dievo laiminamas stebuklas lėmė ir mūsų išlikimą. 2006 metais viešėdama Lietuvoje Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II iškilmingame Seimo posėdyje, tarsi visa tai primindama mums, pažymėjo: Niekada neturėtume pamiršti, ką Lietuva iškentėjo savo kelyje į laisvę. [...] jūs praturtinate mūsų žemyną savo unikalia kalba, kultūra ir patirtimi... Savo sveikinimo kalbą Lietuvai karalienė baigė žodžiais: leiskite pacituoti jūsų Tautiškos giesmės žodžius: Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Mūsų vertybių gražiu įvertinimu ir tais mūsų himno ištartais žodžiais daugelis žmonių tarsi atpažino save. Atpažino save per simbolį per mūsų himno žodžius. Juos giedodavo po sukalbėtos maldos ir Lietuvos partizanai, rengdamiesi į mūšį su sovietiniu okupantu.
Mūsų himnas, pavadintas Tautiška giesme, pirmą kartą buvo išspausdintas 1898 metais šeštame Varpo numeryje, minint jo dešimtmetį. Taigi šiais metais minėsime 110-ies metų jubiliejus. Pats V. Kudirka dar kiek anksčiau apibūdindamas savo Tautišką giesmę pranašiškai pasakė: Parašiau himną lietuviams. Tačiau iki himno pripažinimo dar buvo nueitas netrumpas kelias, reikėjo atlaikyti ir konkurenciją.
Iš pradžių Lietuvos himną atstojo A. Mickevičiaus Pono Tado eilutės Lietuva, mano tėvyne, tu esi kaip sveikata... Spaudos draudimo laikotarpiu labai populiari buvo A. Baranausko daina Nu, Lietuva, nu, Dauguva. Ši daina skambėjo lyg tautinė giesmė, žadinusi tėvynės meilę, degusi neapykanta carizmui, rusifikacijai: Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda... Šią giesmę, kaip liudija rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, ypač entuziastingai dainuodavo jaunimas. Carinė valdžia šią giesmę traktavo kaip priešvalstybinį kūrinį. Buvo tada kreiptasi į Maironį, kad šis parašytų šiai A. Baranausko dainos melodijai pritaikytus naujus žodžius, prie kurių negalėtų prikibti valdžios cenzūra. Taip atsirado išpopuliarėjęs tuo metu Maironio eilėraštis Eina garsas.
Žinomo istorinio romano Algimantas autorius Vincas Pietaris siūlė tautine giesme paversti Dovydo psalmę Dievas galybių su mumis! Tautoje labai populiari buvo ir Č. Sasnausko sukomponuota Maironio parašyta giesmė Marija, Marija, kurią ypač mūsų dienomis buvo pamėgęs ir garbingasis Popiežius Jonas Paulius II.
Į Lietuvos himnus pretendavo raiškios, patriotinę nuotaiką keliančios Maironio eilės Kur bėga Šešupė... ( Č. Sasnausko ir A. Kačanausko muzika), Pirmyn į kovą už tėvynę, už brangią žemę Lietuvos! Pastaroji giesmė pradžioje net turėjo paantraštę Lietuvos himnas. Labai populiari buvo ir Jaunimo giesmė Užtrauksme naują giesmę, broliai, kurią jaunimas tesupras! ( J. Naujalio muzika). Tautine giesme virto Lietuva brangi (Juozo Naujalio muzika). Ši giesmė ypač buvo populiari sovietinės okupacijos metais. Ji buvo tarsi Lietuvos himno pakaitalas, po ilgos draudimo pertraukos koncertinėje salėje pirmą kartą legaliai sugiedota vadinamojo chruščioviško atšilimo metu Vilniaus universiteto choristų. Giedodami žmonės visada pagarbiai atsistodavo. Ją skatindavome giedoti ir per Universitete mūsų organizuotas studentiškas vakarones. Ypač didelį įspūdį ji paliko 1956 metų rudenį vykusios Vengrijos revoliucijos fone, kada mūsų surengtoje vakaronėje, po deklamatoriaus pasakytos ištraukos iš Maironio poemos Jaunoji Lietuva Jau slavai sukilo..., susikibę rankomis, jausdami vieni kitų širdies šilumą, užtraukėme Lietuva brangi...
Tautine giesme virto ir J. Zauerveino eilėraštis Lietuvninkai mes esam gimę, išspausdintas 1879 metais Klaipėdoje leistoje Lietuviškoje ceitungoje. Šis eilėraštis šiek tiek pakoreguotas (S. Šimkaus muzika) dabar laikomas Mažosios Lietuvos himnu, skamba per nacionalinę Lietuvos radiją pradedant užsienio lietuviams skirtą programą.
Pirmą kartą Tautiška giesmė buvo sugiedota dar V. Kudirkai esant gyvam 1899 m. lapkričio 13 dieną Peterburge surengtame koncerte, skirtame šelpti lietuvius studentus. Po metų V. Kudirkos bendramintis Kazys Grinius spaudoje šią giesmę jau pavadino tautišku himnu, jį propaguodamas savo šeimos surengtuose vakarėliuose, įvairiuose susirinkimuose. Giedodami šią giesmę susirinkusieji atsistodavo. Ypač entuziastingai su gražia himnui skirta pagarba buvo sutikta Tautiška giesmė Didžiojo Vilniaus seimo išvakarėse surengtame koncerte. Kompozitoriaus Miko Petrausko vadovaujamas choras šią giesmę turėjo net kelis kartus pakartoti. 1906 metais kompozitoriaus Antano Kačanausko rūpesčiu išleistas leidinėlis jau tiesiogiai vadinosi Lietuvos himnu: Lietuvių hymnas. Žodžiai ir melodija V. Kudirkos. Fortepijonui priruošė A. Kačanovskis. Leidinio viršelį puošė mūsų senasis valstybingumo ženklas Vytis.
Lietuvos himno giedojimą gražiai aprašo rašytoja Žemaitė 1907 metais savo rašinyje Vilniaus Kanklės: ... būrys lietuvaičių užtraukė sutartinę, visas kambarys, kaip vienas žmogus, stojo stati, nes pragydo tautišką lietuvišką himną. Himno gaida sujudino ir sugraudino širdį, atsiminei neseniai pergyventą laiką, kuomet žmogus baimėje, patyliais šnibždėjo: Lietuva, Tėvyne mūsų. Sykiu džiaugsmas šildė širdį, jog jau iškovojome nors tiek liuosybės, kad galima tuos žodžius viešai ir balsu dainuoti... Lietuvos himno giedojimas žadino lietuvių širdyse patriotizmą ir viltį, norą prisidėti prie savo valstybės atkūrimo, skatino abejojančius žengti lietuvybės keliu. Jadvygos Čiurlionytės teigimu, V. Kudirkos himnas turėjo įtakos ir jos brolio M. K. Čiurlionio bei visos šeimos pažiūroms.
Pakiliai Lietuvos himnas skambėjo ir 1917 metais rugsėjo mėn. vykusioje Vilniuje Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, įgaliota paskelbti mūsų valstybės atkūrimą.
Bene iškilmingiausiai V. Kudirkos himnas buvo sugiedotas 1920 m. gegužės 15 dieną Kauno muzikinio teatro salėje, kada Steigiamojo Seimo pirmame posėdyje visiems stovint Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis perskaitė Steigiamojo Seimo narių vienbalsiai priimtą Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją. Ta diena laikoma ir oficialiu Tautiškos giesmės patvirtinimu Lietuvos himnu. Jis tapo ir Nepriklausomos Lietuvos simboliu, nereikalavusiu dėl savo populiarumo jokio formalaus įteisinimo nė vienoje prieškario Lietuvos konstitucijoje jis neminimas.
Sovietams okupavus Lietuvą, po vadinamųjų Liaudies seimo rinkimų, Lietuvos radijas buvo priverstas 22 valandą perduoti Kremliaus kurantų skambesį, o 24 valandą programą baigti Internacionalu. Tačiau stumiamas iš viešo gyvenimo Lietuvos himnas pasidarė tautinės rezistencijos simboliu. 1940 metais rugpjūčio mėnesio viduryje Kauno halėje vykusiame Lietuvos mokytojų suvažiavime vietoj brukamo Internacionalo atsistoję mokytojai sugiedojo Lietuvos himną. Sėdėję prezidiume Maskvos tarnai pasijuto lyg nesavame kailyje čia stojos, čia sėdo. Tuometinis Liaudies švietimo komisaras Antanas Venclova rašė: Į mokytojų suvažiavimą arba, kaip jį tada daug kas vadino, kongresą atvyko ne mažiau kaip 10 tūkstančių liaudies švietėjų [...] Naujosios santvarkos priešai savo minčių reikšti nedrįso. Tačiau, baigiantis suvažiavimui, jie rado būdą priminti, kad egzistuoja sustoję sugiedojo buržuazinės Lietuvos himną. Taip mokytojai parodė savo patriotizmą ir ištikimybę Lietuvai.
Daugelis žmonių su džiaugsmo ašaromis klausėsi Lietuvos himno, skambėjusio per sukilėlių užimtą Kauno radijo stotį 1941 m. birželio 23 dieną.
Antrosios sovietų okupacijos metais dar kurį laiką buvo leista giedoti Lietuvos himną. Tačiau 1945 metais buvo sukurpta komisija sukurti Lietuvos TSR valstybinį himną. Į tą komisiją įėjo J. Paleckis, J. Banaitis, J. Žiugžda, K. Korsakas, J. Gruodis, V. Niunka ir K. Preikšas. Iki 1946 m. sausio 1 dienos komisija buvo įpareigota sukurti himną. Himno žodžius rašė Antanas Venclova, Valerija Valsiūnienė, Teofilis Tilvytis, Vacys Reimeris, Aleksys Churginas, Juozas Melnikas ir Eduardas Mieželaitis. Kiekvienas iš jų norėjo prakišti savuosius tekstus. Tačiau dėl aktyvios partizaninės kovos sovietinė valdžia, nenorėdama didinti įtampos, savo tarnų sukurtą himną priimti dar delsė. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje, kur pasipriešinimas buvo žymiai silpnesnis, nauji sovietiniai himnai buvo įteisinti jau 1945 metais. Tik 1950 metais liepos mėnesį Lietuvoje buvo paskelbtas A. Venclovos parašytas naujasis himnas, šlovinantis sovietinį okupantą. Muziką jam sukūrė Balys Dvarionas ir Jonas Švedas. Demaskavus Stalino žiaurybes, jį vėliau pakoregavo Vacys Reimeris (žodžius) ir Eduardas Balsys (muziką). Tačiau V. Kudirkos himnas, kaip ir kiti nepriklausomos Lietuvos simboliai, per visą sovietinę okupaciją išlaikė savo gyvybę, gąsdindami mūsų krašto grobikus. Slapčia giedamas Lietuvos himnas stiprino visų lietuvių dvasią pačioje Lietuvoje ir tolimuose sovietiniuose lageriuose. Jį pakiliai giedodavo ir laisvojo pasaulio lietuviai. Gražūs prisiminimai liko iš Vėlinių vakarų, kada Kauno Vytauto prospekto kapinėse susirinkę žmonės, išsakydami viltį nusimesti sovietinius pančius, drąsiai giedodavo Lietuvos himną. Lietuvos himną giedojome ir Vilniaus Rasų kapinėse prie dr. Jono Basanavičiaus kapo per žinomą studentiško jaunimo susirinkimą 1956 metų Vėlinių vakarą, sveikinant Vengrijos revoliuciją ir protestuojant prieš Lietuvos pavergimą. Lietuvos himną sovietiniais metais visada prisimindavome ir per mūsų surengtas temines ekskursijas Geriau pažinkime Lietuvą būdami Kudirkos Naumiestyje prie dr. Vinco Kudirkos kapo. 1976 metais buvo išleista V. Kudirkos knygelė Laisvos valandos, kurioje buvo išspausdinta Tautiška giesmė. Į tą puslapį įdėdavau storesnio lapo žymenį, kad bet kas, paėmęs į rankas knygą, iš karto atsiverstų 43 puslapį su Lietuvos himno žodžiais. Vienas iš patikimesnių ekskursijos dalyvių, uždegus ant kapo žvakutę, jį raiškiai paskaitydavo. Mus apimdavo patriotinis pakilimas, tylos minute susiliejant su neišduotos Lietuvos šaknimis kelkite, kelkite, kelkite... Iš mūsų krūtinių pasklisdavo Lietuva brangi giesmė.
Nepaisant siaučiančių okupacinių vėjų, Lietuvos himnas buvo girdimas vis garsiau, jį vis dažniau giedodavo ir viešose vietose. Prisiminti jo garsai 1987 m. rugpjūčio 23 dieną Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, paskui 1988 m. vasario 14-ją Kauno Katedroje, vasario 16-ją Vilniaus Katedros aikštėje. Himnas skambėjo ir minint birželio tremties dienas, ir kitomis Sąjūdžio organizuotomis atmintinų dienų progomis. Pagaliau 1988 m. spalio 6 dieną V. Kudirkos Tautinė giesmė buvo pripažinta oficialiai, o 1988 m. lapkričio 18 dieną patvirtinta Valstybės himnu. Lietuvos himno garsai lydėjo 1988 m. spalio 7 dieną kylančią mūsų Trispalvę Gedimino pilies bokšte, o dar po dviejų dienų Lietuvos himnas buvo giedamas keliant mūsų vėliavą Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus varpinėje. Jis iškilmingai sugiedotas ir 1990 m. kovo 11-osios vakarą, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
Dabar V. Kudirkos Tautiška giesmė, kaip Valstybės himnas, įrašytas į 1992 metais priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio 16-ąjį straipsnį. Yra priimtas ir Valstybės himno Įstatymas. Šiais metais Vilniuje bus atidengtas paminklas Valstybės himnas ir jo autoriui.
Profesorius Vytautas Landsbergis, 2005 m. kovo 11 dienos iškilmingame
LR Seimo posėdyje pasakė: ...galima palinkėti kiekvienam, kuriam
pasitaiko giedoti Lietuvos valstybės himną, kad išgirstų jo žodžius.
Ir suprastų, kas ten sakoma. Tai labai nuostabus himnas, nė viena
valstybė tokio neturi. Kai kur lyg iškilmingas pasižadėjimas, kai
kur lyg malda. Štai pasiklausykim: Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius
telydi. Čia apibendrintai šviesos įvaizdžiu pasakyti dideli dalykai.
Gal kas prisimintų Šventojo Rašto evangelinį pamokymą, net paliepimą
žmonėms: Būkite šviesos vaikai.
Šiuos žodžius tarsi pratęsia profesorė Regina Koženiauskienė savo apmąstymų apie dr. Vincą Kudirką knygoje Būkim šviesos ir tiesos vaikai, įvardindama mūsų himną kaip dešimt Lietuvos meilės įsakymų, kurių turėtume jų visi prisilaikyti.
© 2008 XXI amžius
|