|
Jėzaus Kristaus istorija prieškario Židinyje
Dainius NOREIKA,
Vilniaus pedagoginio universiteto studentas
Maždaug 30-ais metais po Kristaus Palestinoje pradėjo reikštis nauja žydiška bendrija, teigusi, kad Dievas apsireiškė savo tautai per Jėzų iš Nazareto. Maža bendruomenė perdavė ateities pasauliui Jėzaus mokymą, tapusį krikščionybės pagrindu. Šis istorinis įvykis paskatino klausimus: kas buvo Jėzus Nazarietis? Ko jis mokė? Kokia buvo Jo veikla? Ką žinome apie Jo gyvenimą? Knygoje Raktas į Naująjį Testamentą šiuos klausimus kėlęs prelatas profesorius Antanas Rubšys teigė, jog visais laikais gyvavusios pastangos pažinti Jėzaus gyvenimą, mokslą ir darbus yra svarbios ir savaime suprantamos. Bet šaltiniuose, kur tenka tų duomenų ieškoti, slypi daug klausimų.
Jėzus iš Nazareto nekrito į akis I amžiaus nekrikščionims istorikams ir rašytojams. Jis liko jų beveik nepastebėtas. Tėra tik kelios užuominos. Juozapas Flavijus, I amžiaus žydų istorikas, Žydų senovės knygoje užsimena Jėzų buvus vienu iš keleto nenuoramų ir sukilėlių, kuriuos romėnų valdžia už taikos ardymą nubaudė mirtimi. Tacitas, romėnų istorikas, savo Metraščiuose Jėzų laiko religijos, pasiekusios net pačią Romą I amžiaus viduryje, steigėju. Tacitas tos religijos nevertina, pažymėdamas, kad jos įsteigėjas buvo nubaustas mirtimi. Rabinų raštai kiti šio laikotarpio šaltiniai niekuo neprieštarauja Naujojo Testamento žinioms apie Jėzų, bet ir nieko naujo neprideda. Todėl daugiau žinių apie Kristų pradėta ieškoti Evangelijose.
XIX a. istorikai priėjo išvados, jog pirmasis Evangeliją parašęs Morkus atpasakojo istorinių įvykių eigą. Todėl jie su visišku pasitikėjimu, kad pagaliau pasisekė atrasti tikrą istorinę medžiagą, pradėjo rašyti Jėzaus biografijas. Tačiau formų istorijos studijų metodas parodė, kad neįmanoma parašyti išsamios Jėzaus biografijos. Šios minties šalininkai teigė, kad iki evangelijų parašymo krikščionių bendrija, perduodama tikėjimo kraitį, jį praplėtė, pridėdama pastabų iš savo patirties. Formų istorija tyrinėja Evangelijos perdavimą gyvu žodžiu ir raštu nuo pirmųjų Sekminių Jeruzalėje iki keturių užrašytų Evangelijų, aiškina ryšius tarp literatūrinių formų ir bendrijos poreikių, kurie skatino jų išsivystymą.
Prieškariu rašę formų istorijos tyrinėtojai Martinas Didelijus ir Rudolfas Bultmanas daugumą stebuklų pasakojimų laikė krikščionių bendrijos kūryba, kuria darė įtaką pagonių religinė galvosena. O daugelį pasakojimų apie patį Jėzų laikė mitais, legendomis ir pasakomis vėlyvesnės krikščionių bendrijos kūryba, stengiantis savo įsitikinimus ir religines apeigas nukelti atgal į istorinio Jėzaus viešąją veiklą. Pagrindinis pasipriešinimas formų istorikų išvadoms buvo tvirtinimas, kad Evangelijos perduoda tikrą istorinę medžiagą.
Prieškariu prasidėjusi šių dviejų Jėzaus Kristaus istorijos sampratos krypčių polemika neaplenkė ir Lietuvos. Keletą solidžių, Evangelijų istoriškumą ginančių publikacijų prieškario Lietuvos visuomenei pateikė literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo žurnalas Židinys (1924-1940 metais). Pirmasis šią temą nagrinėjo diplomatas ir visuomenininkas Edvardas Turauskas. Jo straipsnyje emocingai siekta pakeisti nuomonę to, kuris, pasirėmęs tariamu mokslu, bando Kristaus tikrumą ginčyti, kuris bando visą mokslą apie Kristų suvesti į paprastą legendą ar pasaką. Pasak autoriaus, naujausi mokslo atradimai liudija Kristaus istoriškumą ir dieviškumą. E.Turauskas remiasi visą gyvenimą religinėms studijoms paskyrusio prancūzų jėzuito Leonce de Grandmaisono tyrimais. Ir nors minėtų tyrimų pagrįstumas straipsnyje plačiau nepristatytas, tačiau aiški autoriaus pozicija formavo palankų sau Židinio skaitytojų požiūrį.
Solidžia analize pasižymėjo kunigo, teologijos daktaro Vincento Padolskio darbai. Straipsnyje Kada gimė Kristus? siekiama nustatyti Kristaus gimimo datą. Autorius šio tyrimo ėmėsi norėdamas išsiaiškinti, kiek Dioniso nustatyta laiko skaičiavimo sistema yra artima Jėzaus gimimo datai. V. Padolskis pristatė ir senovės rašytojų Irenėjaus, Origeno, Jaronimo, Kasiodoro, Hipolito Romiečio, Bedos Venerabilio, Klemenso Aleksandriečio ir kitų nuomones šiuo klausimu. Straipsnyje remtasi ir mokslininkų E. Rufinio, U. Holcmeisterio, J. Felteno darbais, įvairių enciklopedijų ir žurnalų straipsniais, evangelijų komentarais. Autorius siekė nustatyti Kristaus gimimo datą trimis būdais: 1) siejant su Erodo mirties data, 2) tapatinant su nustatytu žvaigždės pasirodymo rytuose laiku, 3) gretinant su gyventojų surašymo data. Tyrimas pirmuoju metodu leido teigti, jog kadangi keletą mėnesių prieš savo mirtį Erodas įsakė žudyti berniukus iki dvejų metų amžiaus, tai Kristus galėjo gimti likus dvejiems metams iki Erodo mirties, arba 6 metais prieš mūsų erą.
Antrasis būdas žvaigždės pasirodymas, tirtas pasitelkus ir astronomijos dėsnius. Autoriaus duomenimis, ši žvaigždė galėjo būti Jupiterio ir Saturno planetų didžiausias suartėjimas, arba susijungimas Žuvies ženkle, kuris vyko 7 metais prieš mūsų eros pradžią, arba Halio kometa, kuri pasirodė 12 metais prieš mūsų erą. Tačiau šias nuomones V. Padolskis atmeta dėl neatitiko su Šventuoju Raštu, kuriame rašoma, kad vedanti išminčius žvaigždė pasirodė jiems išėjus iš Jeruzalės ir ėjo pirma jų, kol sustojo viršuje vietos, kame buvo vaikelis. Apie paprastą žvaigždę taip pasakyti negalima. (...) Taigi iš žvaigždės pasirodymo negalima nustatyti Kristaus gimimo metų, teigia V. Padolskis. Patikimiau autoriui atrodė pasikliauti trečiuoju Jėzaus gimimo datos nustatymo būdu gyventojų surašymo, kuris vyko 9-7 metais prieš mūsų erą. Jis straipsnyje ir laikomas orientacine Kristaus gimimo data.
Antrasis Židinyje publikuotas V. Padolskio darbas Šventieji metai ir Kristaus mirties data orientuotas į Jėzaus viešojo mokymo trukmės ir mirties datos nustatymą. Straipsnio parašymą paskatino prieš dvejus metus 1933 m. sausio 6 d. vykęs 1900-ųjų Kristaus mirties metinių minėjimas. Autorius kėlė sau uždavinį atsakyti į klausimą: ar iš tikrųjų Kristus mirė 33-iais mūsų eros metais? Tikslo V. Padolskis vėl siekė trimis metodais: 1) bandydamas nustatyti Jėzaus krikšto metus ir prie jų pridėdamas viešosios veiklos laiką, 2) ieškodamas Išganytojo mirties datos senuosiuose Bažnyčios rašytojų liudijimuose, 3) nagrinėdamas pačių Evangelijų tekstus.
Pirmuoju būdu bandyta nustatyti krikšto data buvo svarbi tuo, kad ji beveik sutapo su viešojo veikimo pradžia. Krikštas ir pasninkas per keturiasdešimt dienų bei naktų buvo pasirengimas viešajam darbui. Prie krikšto pradžios pridėjus dvejus arba trejus viešojo veikimo metus galėjo būti nustatyta Kristaus mirties data. Tačiau šis būdas nebuvo patikimas, nes nežinota nei tikslių Kristaus krikšto, nei viešojo veikimo metų. Mokslininkai dėl to nebuvo vienos nuomonės, daugelis pasisakė už trejų metų veikimą, kiti manė, kad Kristus veikė dvejus metus.
V. Padolskio straipsnyje Evangelijos panagrinėtos išsamiai. Autorius teigė, kad Lukas labiau už kitus evangelistus rūpinosi pažymėti svarbesnių įvykių laiką ir net jų eigos tvarką. Savo Evangelijos įžangoje jis pats akcentavo, kad, prieš rašydamas Evangeliją, rūpestingai ištyręs visa nuo pat pradžios ir norįs iš eilės parašyti. V. Padolskio teigimu, Kristaus kančią evangelistai aprašė labai plačiai, bet Jo mirties metus tik apytikriai nurodė, dėl to nėra aišku, ar Kristus mirė 30-ais ar 33-iais mūsų eros metais. Autoriaus pozicija yra priešinga anksčiau minėtiems formų istorijos tyrinėtojų teiginiams. V. Padolskio manymu, evangelistai paliko pakankamai užuominų apie Kristaus gimimo ir mirties datas, o nūdienos žmonių nesugebėjimą jų iššifruoti lemia nepakankamos istorinės žinios apie laikotarpį, kuriame gyveno Jėzus. Todėl nagrinėjant Evangelijas reikia pasitelkti istorijos, archeologijos bei astronomijos žinias.
Evangelijose užrašytų Jėzaus Kristaus istorijos epizodų tapatinimą su mitais ir legendomis Židinyje siekė paneigti prelatas profesorius Blažiejus Čėsnys. Straipsnyje Gimė iš panos Marijos autorius siekia įrodyti Jėzų gimus iš nekalto Marijos prasidėjimo. Priešingai formų istorikų nuostatoms, aptariamo straipsnio autorius savo tyrimuose pasikliauja Mato ir Luko Evangelijų graikiškaisiais tekstais. Kito B.Čėsnio straipsnio tikslas paneigti krikščionybės kildinimo iš senovės tautų mitologijos tendencijas. Remiantis Mato ir Luko evangelijomis, Kristus lyginamas su senovės Babilono ir Egipto dievais.
Prelato B.Čėsnio mintis tęsė kunigas Paulius Jatulevičius. Jis siekia paneigti Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų kildinimą iš senovės tautų politeistinių religijų kultų. Autorius prieina prie išvados, jog tų religijų mituose buvo žinomi kasmet mirštantys ir atgyjantys dievai, kurie personifikavo gamtą, jie nebuvo dievai gelbėtojai, tuo tarpu izraelitų religija (...) nuo seniausių laikų žinojo ateisiant Gelbėtoją Mesiją, kuris per kančią išvaduosiąs žmones iš nuodėmių. Lygindami krikščionybę ir politeistines religijas, B. Čėsnys ir P. Jatulevičiaus mato daugiau skirtumų nei panašumų.
Kunigo pedagogo Jono Gudo straipsnyje kovojama su Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų fakto mitologizavimu. Iškeliamas Jėzaus mokslo ypatingas pobūdis ir pirmųjų krikščionių religinė nuostata, kuri užtikrino ištikimą Jėzaus mokslo perdavimą. J. Gudas, kaip istorinio Evangelijų objektyvumo šalininkas, teigė, kad formų istorikai nepakankamai įvertino Kristaus darbų ir žodžių įtaką apaštalams bei mokiniams ankstyviausiu krikščionių bendrijos laikotarpiu Kristui prisikėlus iš numirusiųjų. Taip pat formų istorikai nevertino Jėzaus veiklos liudininkų, kurie krikščionių bendrijoje nuo pat pradžių buvo laikomi patikimais perdavėjais bei aiškintojais, svarbos.
J. Gudas trumpai aptaria prisikėlimo kritikos etapus apgaulės, tariamos mirties, mitų, subjektyvių ir objektyvių vizijų hipotezes, ir atskleidžia visų jų nesugebėjimą paaiškinti Kristaus prisikėlimo. Pasak jo, be Kristaus sugrįžimo į apaštalų tarpą būtų visai nesuprantama nepaprasta permaina, įvykusi Jo mokinių tarpe. Jei prieš Kristaus mirtį apaštalai daugiau pabrėždavo Jo žmogybę, tai po prisikėlimo iš mirties jie ypatingai akcentuoja Jo dievybę ir visada Jį vadina Viešpačiu. Žemiškojo Mesijo ir Jo karalystės idėja jų sąmonėje mirė kartu su Kristumi ant kryžiaus, o su Jo prisikėlimu kėlėsi ir juose nauja dvasinė Mesijo karalystė, į kurią kviečiamos visos tautos. Tik iš mirties prisikėlęs Kristus galėjo savo Evangeliją žemėje užbaigti taip tobulai, duodamas jai be galo kilnų dievišką finalą. (...) Be prisikėlimo pasaulis nebūtų išvydęs krikščionybės.
Remiantis Evangelijomis atskleista Jėzaus Kristaus istorija ir krikščionybės mitologizavimo kritika formavo atitinkamą Židinio skaitytojų poziciją. Evangelijų tyrinėtojų polemika lėmė nuodugnesnį jų pažinimą ir pozityvesnį vertinimą vėlesniais laikais. Mūsų dienomis jį pristato popiežiaus Benedikto XVI (Josefo Ratcingerio) knyga, kurioje Jėzus Evangelijose atskleidžiamas kaip istorinis Jėzus.
© 2008 XXI amžius
|