Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Rytas Kupčinskas: „Sąjūdis vis dar reikalingas Lietuvai“ 

Seimo narys ir Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas Autoriaus nuotrauka

Gegužės 31-ąją 10 valandą Vilniuje valstybiniame dramos teatre (Gedimino pr. 4) savo darbą pradės XI neeilinis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas. Šiemet Lietuvos Sąjūdis švenčia garbingą 20-ies metų jubiliejų, todėl renginių, skirtų šiai svarbiai datai paminėti, tiek sostinėje, tiek kituose Lietuvos miestuose bus ir daugiau. „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas kalbina ilgametį Sąjūdžio pirmininką parlamentarą Rytą Kupčinską.

Pirmiausiai priminkite mūsų skaitytojams, kada, kaip ir kodėl tapote Sąjūdžio tarybos pirmininku?

Sąjūdžio tarybos pirmininku buvau išrinktas 2001 metų sausio mėnesį. Tuomet įvyko eilinis Sąjūdžio suvažiavimas, buvo išrinkta taryba, o išrinktoji taryba balsų dauguma Sąjūdžiui vadovauti pasirinko mane. Į suvažiavimą atvykę delegatai absoliučia balsų dauguma pasirinko mano kandidatūrą. Ankstesnysis Sąjūdžio vadovas istorikas Romas Batūra tuo metu jau norėjo atsisakyti vadovavimo Sąjūdžiui bei tęsti mokslinę veiklą kaip istorikas. Juolab kad Sąjūdžiui iki mano išrinkimo jis vadovavo septynetą ar net aštuonetą metų.

Be abejo, vadovauti visuomeninei organizacijai, iš valstybės biudžeto negaunančiai beveik jokių lėšų, – nėra lengva. Kodėl sutikote tapti Sąjūdžio lyderiu? Nesigailite?

Kodėl sutikau tapti visuomeninės organizacijos statusą turinčio Sąjūdžio pirmininku? Šį klausimą labai dažnai ir pats sau pateikiu. Vadovauti visuomeninei organizacijai nėra nei lengva, nei paprasta. Ir ne vien dėl to, kad iš valstybės biudžeto mes praktiškai negauname nė cento savo veiklai puoselėti. Sutikau Sąjūdžiui vadovauti tikrai ne dėl karjeros. Greičiau vedinas idėjinių, moralinių sumetimų. Juk Sąjūdis – tai tautą nepriklausomybei ir laisvei telkusi organizacija. Pagrindinę savo misiją Sąjūdis atliko, pasiekė – nepriklausomybė atkurta, iškovota. Bet tai dar nereiškia, kad nepriklausomybė iškovota visiems laikams, kad mūsų valstybės netyko mirtini pavojai. Nepriklausomybę būtina nuolat, kasdien, be perstojo stiprinti ir puoselėti. Valstybės saugumo reikalų stiprinimas – nuolatinis Sąjūdžio darbas ir rūpestis. Neigiamų įtakų bei pavojų demaskavimas ir viešinimas – taip pat ir Sąjūdžio reikalas. Tad Sąjūdis turi ką veikti. Mano ankstesnioji parlamentaro kadencija Seime baigėsi 2000-aisiais. Būtent tais metais nelaimėjau parlamentaro rinkimų Šilainių apygardoje, Kaune, todėl, turėdamas šiek tiek daugiau laisvo laiko, ryžausi imtis Sąjūdžio tarybos pirmininko pareigų, kurias einu iki šios dienos. Tikrai nesigailiu, kad likimas lėmė tapti Sąjūdžio vadovu. Šios pareigos – labai garbingos. Bent jau man taip atrodo. Be kita ko, prieš tapdamas Sąjūdžio pirmininku daug metų ėjau Sąjūdžio pirmininko pavaduotojo pareigas. Žodžiu, nebuvau naujokas prieš išrenkant vadovauti šiai organizacijai.

Kiek Sąjūdis turi narių? Kitaip tariant, kiek turite realių narių? Kai kurie Sąjūdžio nedraugai sako, kad tai – jau mirusi, nereikalinga organizacija, neturinti nei rimtos jėgos, nei idėjų, nei veiksmų plano.

Pasakysiu šitaip: aktyvių, dirbančių, daug Sąjūdžiui padedančių narių turime per keletą tūkstančių, savivaldybėse užregistruoti 24 stiprūs, tikrai veikiantys skyriai. Taigi mus laikyti mirusia, popierine organizacija nederėtų. Beje, neseniai priimtas naujas įstatymas, reglamentuojantis asociacijų veiklą. Remiantis tuo įstatymu, mes šiandien esame ne visuomeninė organizacija, bet asociacija. Didelių skirtumų tarp visuomeninės organizacijos ir asociacijos nėra. Keblumų pasitaiko tik dėl to, kad įsigaliojus asociacijos įstatymui, mūsų skyriai neteko šiokio tokio savarankiškumo. Mat pagal šiandieninius potvarkius Sąjūdžio filialams, sakykim, savo finansinius reikalus tvarkyti patiems uždrausta. Finansines ataskaitas jiems būtina tvarkyti tik centrinėje būstinėje. Žodžiu, dėl šių pakeitimų Sąjūdis tapo daugiau centralizuota organizacija. Bet šitaip konstatuodamas jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog asociacijų veiklą reglamentuojantys potvarkiai yra blogi.

Tikriausiai sutiksite, kad Lietuvoje susikaupė itin daug negerovių. Kur pažvelgsi – į teismus, parlamentą, Vyriausybės veiklą – visur problemos, kurias, atvirai kalbant, drąsiai galima vadinti globaliomis, esminėmis, gyvybiškai svarbiomis.

Sąjūdis tas negeroves mato ir visomis įmanomomis priemonėmis su jomis grumiasi. Sąjūdis ne sykį pareiškė savo principinę nuostatą ir dėl vangios, pavėluotos liustracijos sukeltų keblumų, ir dėl vilkinamų reformų Lietuvos teismuose, ir dėl lietuvių kalbos, tautinių tradicijų, kultūros paveldo puoselėjimo, saugojimo, ir dėl buvusios sovietinės nomenklatūros įsigalėjimo aukščiausiuose valdžios ešelonuose, taip pat – ir dėl tos sovietinės nomenklatūros nebaudžiamumo... Sąjūdžio veiklos, domėjimosi spektras – labai platus. Gal kai kas ir norėtų, kad mes domėtumėmės tik viena ar keliomis problemomis. Bet mano nuomone, Sąjūdžiui privalo rūpėti visi pagrindiniai valstybės gyvenimo aspektai, pradedant lietuvių kalbos išstūmimu, darkymu ir baigiant reformomis mūsų ginkluotosiose pajėgose ar valstybės saugumo departamente. Štai kad ir Lukiškių aikštės sutvarkymo peripetijos. Šioje centrinėje Vilniaus aikštėje privalo atsispindėti pagrindiniai mūsų tautos istorijos aspektai. Tačiau esama jėgų, kurios norėtų šią erdvę sostinėje paversti vien pramogų, pasilinksminimų centru, visiškai užmirštant skaudžius, kruvinus mūsų istorijos puslapius. Kova tarp tų, kurie nori Lukiškėse įamžinti kai kuriuos itin svarbius Lietuvos praeities įvykius, ir tų, kurie Lukiškes norėtų matyti vien pasilinksminimų vieta, trunka jau daug metų. Net penki Sąjūdžio nariai nuolatos stebi valdžios balsavimą dėl vieno ar kito Lukiškių aikštės rekonstrukcijos projekto elgesį. Ar tokia veikla nėra prasminga, reikalinga? Juk jei nebūtų priežiūros, kontrolės, Lukiškėse seniai skambėtų diskotekos, restoranai ir pan. Beje, valdžios priežiūra vien tik dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo iš mūsų atima itin daug jėgų, energijos ir laiko.

O kaip vertinate Vilniuje kaip grybai po lietaus dygstančius stiklinius dangoraižius? Jie puošia ar bjauroja sostinę?

Mano atsakymas – kategoriškas. Senasis Vilnius turi savo unikalią architektūrą, savas statybos tradicijas, tik Vilniui būdingą aplinką. Kad ir kokie ekonomine prasme būtų naudingi, modernūs ir grakštūs tie dangoraižiai, bet pasaulio tokiais statiniais mes tikrai nenustebinsime. Mes pasauliui galime būti įdomūs tik savo lietuviška dvasia, savomis lietuviškomis tradicijomis. Dangoraižiai tą vienybę darko, bjauroja. Mūsų senoji sostinė praranda savo lietuviškumą, grožį, tradicijas.

Sąjūdis ne sykį kritikavo teismus ir ragino teisinėje sistemoje kuo greičiau įgyvendinti kai kurias svarbias reformas. Pavyzdžiui, įteisinti tarėjų instituciją, kuri bent šiek tiek sumažintų galimybę nesąžiningiems teisėjams piktnaudžiauti suteiktomis milžiniškomis galiomis bei savivaliauti. Bet labai gražią Sąjūdžio iniciatyvą valdžia ignoravo...

Teisingumo vykdymo Lietuvoje tema Sąjūdis kryptingai domisi nuo pat 2000-ųjų metų. Jau tada mes reikalavome, kad įstatymais būtų įteisinta galimybė visuomenei stebėti bei kontroliuoti teisėjų darbą. Jau tada mes tvirtinome, jog turėtų būti sugriežtinta teisėjų atranka, neleisianti teisėjais tapti abejotinos reputacijos žmonėms. Šiandien visi pripažįsta, kad Sąjūdžio kelta idėja dėl visuomeninių tarėjų institucijos įteisinimo – ir svarbi, ir aktuali, ir sveikintina. Taip pat šiandien visi mato, jog mūsų pasiūlymai atidžiau žvelgti net į Konstitucinio Teismo teisėjų praeitį – aktuali. Tačiau nei tada, nei kiek vėliau Prezidentas nepanoro įsiklausyti į mūsų pastabas bei pasiūlymus, akivaizdžiai vengė susitikimų su Sąjūdžio vadovais. Pavyzdžiui, su profesoriumi Vladu Vilimu. Mes siūlėme, kad į darbo grupę, rengiančią korekcijas teismų įstatyme, būtų įtrauktas mūsų atstovas prof. V. Vilimas. Bet Prezidentūros klerkai šią idėją ignoravo. Parengti dėmesio vertą koncepciją, kaip turėtų būti reformuojama Lietuvos teisinė sistema, mums padėjo ir advokatas teisininkas Kęstutis Čilinskas, ir visuomenės veikėja Stefanija Veversevičienė.

Kaip Sąjūdis vertina valdžios planus atsisakyti šauktinių kariuomenės? Sąjūdis remia šauktinių, profesionalų ar vadinamąją mišriosios kariuomenės koncepciją?

Būsiu visiškai atviras: Sąjūdis pasisako už vadinamąją šauktinių kariuomenę. Tiksliau tariant, mes sakome, jog Lietuvos kariuomenėje turėtų būti ir šauktinių. Sąjūdį taip pat jaudina, kad Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadovybė nebestiprina savanorių pajėgų, visiškai užmiršo rezervo karių rengimo reikalus. Jokiu būdu negaliu sutikti su šūkiu, esą Lietuva įstojo į NATO ir Europos Sąjungą, todėl yra visiškai saugi. Taigi esą kariuomenė mums tarsi jau ir nereikalinga. Reikalinga vos ne vien tik tam, kad galėtume atlikti kai kurias misijas užsienyje – Irake, Afganistane ar Kosove. Sutinku, kad ir misijos reikalingos, sutinku, kad mūsų karių atliekama pareiga užsienyje – sudėtingas, pavojingas ir pasirengimo reikalaujantis darbas. Bet juk pagrindinis Lietuvos kariuomenės uždavinys – ginti Lietuvos, o ne kitų šalių interesus. Vien pagyrimų, kokie lietuviai šaunūs Afganistane ar Irake, mums neturėtų užtekti. Nuomonė, jog NATO mus vis tiek apgins, – klaidinga. NATO mus gins ir apgins tik tuo atveju, jei mes patys ginsimės narsiai – ir dantimis, ir nagais. Atidžiai įsiskaitykime į Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos 5-ąjį straipsnį. Ten teigiama, kad valstybė, siekianti sulaukti paramos iš Briuselio, pirmiausiai pati privalo organizuoti savo gynybą. Bet kaip mes ruošiamės patys gintis, jei beveik nebeturime savanorių, šauktinių, rezervo? Ar tai nėra kryptingas, sąmoningas, bet kruopščiai nuo visuomenės slepiamas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų nuginklavimas bei neutralizavimas?

Mūsų aukšti pareigūnai, ministrai, generolai nuolat giriasi, jog Lietuvos oro erdvę budriai saugo NATO šalių naikintuvai. Žinoma, puiku, kad oro erdvė nepalikta be priežiūros. Tačiau ar ne laikas svarstyti, gal mums patiems derėtų įsigyti naikintuvų bei skrydžiams tais moderniais naikintuvais apmokyti savų lakūnų? Brangu? O kas sako, kad pigu. Tačiau Sąjūdis netiki, kad Lietuvos valstybė neturėtų finansinių pajėgumų bent jau ateityje pati deramai saugoti savo oro erdvės. Juk mes turime gražias, gilias, senas karinės aviacijos tradicijas. Kodėl jų nepuoselėjame? Manau, kad Lietuvai jau laikas įsigyti ir bent kiek įvairesnės karinės technikos, sakykim, tankų. Vien tam, kad mūsų kariai išmoktų naudotis tokiomis karinėmis mašinomis kaip modernūs tankai. Aš tikiu, kad mes turime modernių prieštankinių pabūklų, aš žinau, kad tankas – tai puolamoji technika, o mes nesiruošiame nieko pulti, tačiau aš taip pat žinau, kad tankai – neatsiejamas kiekvienos kariuomenės atributas.

Mane taip pat labai jaudina, kad tautiškai, patriotiškai nusiteikusiems karininkams, neturintiems jokių įtartinų praeities šleifų, šiandien trukdoma kopti karjeros laiptais, jiems dažniausiai teskiriamos biurokratinės pareigos, jiems nesudaromos galimybė vadovauti šauktiniams ir skiepyti jiems lietuviškas tradicijas bei nuostatas.

Kartais net baimė apima, kai susimąstai, kiek dar daug darbų nenuveikta, nepadaryta, kiek daug problemų susikaupė per paskutiniuosius keliolika metų. Vis dažniau ir dažniau išgirstame lietuvį pasakant: „ne apie tokią Lietuvą svajojau, stovėdamas Baltijos kelyje ar Sąjūdžio mitinge Vingio parke“.

Sutinku: nė viena gyvybiškai svarbi reforma iki galo Lietuvoje neįgyvendinta. Rūpesčių išties daugiau nei nuveiktų darbų. Todėl ir sakau, kad Lietuvai Sąjūdis vis dar labai reikalingas. Štai mūsų organizacijai priklauso gilus, puikus, principingas istorijos mokytojas Zigmas Tamakauskas. Jis – Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojas. Beje, jis 1956-aisiais dalyvavo Kaune smerkiant Sovietų Sąjungos karinę invaziją į Vengriją. Įsiminė jo pastebėjimai bei apgailestavimai, kad šiandien kai kurie žymūs istorikai mieliau mūsų praeities metraščiuose ieško tik blogų, negražių, netoleruotinų pavyzdžių, tarsi tyčia norėdami sumenkinti pasididžiavimą sava istorija, savais kunigaikščiais ir valdovais. Kitose tautose jie kažkodėl suranda daugiau gražių epizodų, savojoje – daugiau neigiamų. Iš kur tas noras menkinti save, o kitus bet kokia kaina aukštinti? Lietuva per savo gyvavimą pasiekė daug įspūdingų pergalių bei laimėjimų, tad kaip galima jų nepastebėti?

Teko skaityti kai kuriuos Sąjūdžio pareiškimus dėl „Leo LT“ projekto. Sunku nesutikti su Sąjūdžio pozicija.

Sąjūdis drauge su „Piliečių santalka“ bei kitomis visuomeninėmis organizacijomis išreiškė savo susirūpinimą dėl Lietuvai aktualių energetinių problemų, dėl neskaidraus konsorciumo „Leo LT“ kūrimo, dėl nacionalinio investuotojo paieškų.

Aš asmeniškai balsavau „prieš“ priimtą įstatymą, atrišantį rankas „Leo LT“ projekto įgyvendinimui. Šitaip sakau ne todėl, kad noriu pasigirti, bet todėl, kad Sąjūdis savo tarybos posėdžiuose giliai išnagrinėjo energetinį klausimą, iškilusį šaliai. Ir mes pritarėme prof. Vytauto Landsbergio nuomonei, kad čia būtini du įstatymai. Vienas – dėl atominės elektrinės darbo pratęsimo, o kitas – dėl nacionalinio investuotojo įsipareigojimų bei privilegijų. Deja, europarlamentaro V. Landsbergio pasiūlymas lengva ranka buvo atmestas.

Taip pat esame išreiškę susirūpinimą dėl neskaidraus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų panaudojimo. Kėlėme pasipiktinimą ir dėl švietimo problemų, kai į lietuvių kalbos raidyną buvo siūloma įtraukti lenkiškas raides. Šis pasiūlymas mums buvo peršamas tik todėl, kad lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių pasuose būtų jų pavardės ir vardai užrašomi originalo kalba. Kvailesnio pasiūlymo net nesugalvosi. Lietuvių kalba – susiformavusi per šimtus metų, ir staiga nei iš šio, nei iš to kažkas ima įrodinėti, jog jai trūksta dar keleto raidžių. Sąjūdis yra raginęs Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę neskubėti naikinti kai kurių nedidelių kaimo mokyklų, vidurinių mokyklų. Sąjūdžiui taip pat labai rūpi, jog Kaune nebūtų sunaikintas Dariaus ir Girėno aerodromas. Mat kai kas sumanė iš šio beveik 100 metų istoriją skaičiuojančio aerodromo nurėžti gabalą žemės neva golfo aikštynams, viešbučiams, restoranams. Mes jokiu būdu nesame nusistatę prieš golfą ar restoranus. Mes, sąjūdininkai, tiesiog sakome, kad golfo aikštynus įrengti galima ir kitose Kauno vietose, o aerodromą, kuris yra mūsų istorijos, kultūros, aviacijos paveldas, išsaugoti ateinančioms kartoms turime nepaliestą.

Kodėl norima sunaikinti Dariaus ir Girėno aerodromą? Dėl to, kad jis – beveik Kauno centre, ir ta žemė šiandien kainuoja milijonus?

Be abejo, kai kuriuos verslininkus, sakykim, vieną stambų futbolo federacijos veikėją, masina ne golfo aikštynai, o kasdien brangstanti žemė. Tačiau Dariaus ir Girėno aerodromą kaip paveldo objektą privalu žūtbūt išsaugoti. Jau vien dėl to, kad visoje Lietuvoje, ne tik Kaune ar Vilniuje, tokių paveldo objektų sunaikinta labai daug.

Kaip vertinate Tėvynės Sąjungos ir Krikščionių demokratų partijos sprendimą susijungti?

Kiekvienas patriotinių, demokratiškai, pilietiškai nusiteikusių jėgų būrimasis į krūvą – sveikintinas dalykas. Tačiau aš manau, kad buvo galima jungtis kiek kitaip – nesusiliejant partijoms į vieną, bet jungiantis koalicijos pagrindu. Tada būtų išsaugota ir senas tradicijas turinti krikščionių demokratų partija, ir politinių jėgų suvienijimas būtų akivaizdus. Ne popierinis, ne formalus.

Teko girdėti įvairiausių gandų, kad Sąjūdis gali dalyvauti šių metų rudens rinkimuose kaip atskira, politinė jėga. Ar tai tiesa, ar tai – tik gandai?

Sąjūdis – visuomeninė organizacija. Jei mes nuspręstumėme dalyvauti rinkimuose į Seimą, mums pirmiausiai tektų surinkti 1000 parašų ir oficialiai užsiregistruoti kaip į rinkimus einančiai politinei jėgai. Kol kas šito žingsnio žengti mes neketiname. Rinkimuose dalyvautume kaip atskira politinė jėga, jei dešiniosios patriotinės jėgos į savo sąrašus įtrauktų abejotinos reputacijos asmenų. Tokiu atveju mes, nesutikdami su tais kandidatais, keltumėme savus kandidatus. Bet tikiuosi, jog tokių mūsų žingsnių neprireiks, galų gale, esu įsitikinęs, jog tai net pačiu blogiausiu atveju nebus masinis reiškinys.

Jūs jau esate minėjęs, kad oficiali valdžia nėra parėmusi Sąjūdžio. Nedavė nė cento?

Mes norėtume atgaivinti leidinį „Sąjūdžio žinios“, bet neturime lėšų. Mes norėtume turėti bent keletą apmokamų etatų, bet neturime lėšų. Jei atvirai, valdžia mums leidžia nemokamai naudotis patalpomis, esančiomis Gedimino pr. 1. Už tas patalpas bei komunalinius patarnavimus mums nieko nereikia mokėti. Bet tai ir visa parama. Beje, toks valdžios gerumas atsirado tik maždaug prieš dvejus metus – iki tol patys turėjome mokėti ir už naudojimąsi patalpomis, ir už komunalines paslaugas. Tiesa, prieš dešimt metų mums davė šiek tiek pinigėlių remontui. Bet nuo to remonto jau praėjo dešimt metų, ir patalpos vėl reikalauja remonto. O lėšų neskirta. Dar viena pastaba: Vilniaus savivaldybė iš mūsų ne sykį grasino atimti tuos keletą kambarėlių. Mums daug metų teko įrodinėti, jog Sąjūdžio negalima išmesti į gatvę. Jei kai kurioms kitoms įstaigoms buvo leista įsigyti Gedimino pr. 1 adresu esančias patalpas, kuriose jos anksčiau veikė, tai Sąjūdžiui ši privilegija nebuvo taikoma. Dabar su mumis sostinės savivaldybė pasirašė penkerių metų panaudos sutartį. Su mažyte užuomina: „iki patalpų privatizavimo“. Todėl  nenustebkite, jei vieną gražią dieną Sąjūdis, atvedęs tautą į nepriklausomybę ir laisvę, liks benamis.

Ačiū už pokalbį.

© 2008 „XXI amžius“