|
Tarp nuosmukio grimasų ir atgimimo vilties
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Vienas ryškiausių politinių įvykių Lietuvoje buvo gegužės 17 dieną įvykęs Lietuvos krikščionių demokratų ir Tėvynės sąjungos susijungimas. Susikūrė stipri politinė jėga, vienijanti apie 20 tūkstančių narių. Jungtinė partija, oficialiai vadinama Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (suvažiavimo dalyviai tarp savęs vadino krikščionimis konservatoriais).
Reikia stambinti partijas, nes paprastai normalioje politinėje sistemoje veikia 3-4 pagrindinės partijos. Tokiu būdu formuojasi tikra ir aiški politinė sistema, kurioje partijos vadovaujasi tam tikra ideologija, o ne pažadų rinkiniais ir tamsiais sandėriais.
Tėvynės sąjunga Seime turi 25 narius. LKD šioje kadencijoje neturėjo atstovų Seime, bet partija turi stiprias pozicijas savivaldoje, kelis merų postus, nemažai vietų savivaldybių administracijoje. LKD lyderis V. Stundys jau daugiau kaip dešimt metų užima Molėtų mero pareigas ir yra gerai vertinamas krašto žmonių.
Kitos politinės partijos dabar gerokai atsilieka narių skaičiumi. Socialdemokratų partija vienija apie 14 tūkstančių narių, Darbo partija savo klestėjimo metu 2005-ųjų pabaigoje ir 2006 metų pradžioje turėjo 13 tūkstančių narių. Vėliau, po korupcijos skandalų ir V. Uspaskicho sprukimo į Maskvą, partijos narių gerokai sumažėjo. Kai kuriuose skyriuose šią partiją paliko net penkiasdešimt ir daugiau procentų narių. Tiesa, V. Uspaskichas teigia, kad narių partijoje nesumažėjo, o atvirkščiai padaugėjo, bet tokie teiginiai yra daugiau iš fantastikos srities. Susikūrė stipri opozicinė jėga, reikėtų pabrėžti demokratinė opozicinė jėga, nes opozicija skelbiasi ir su Kirkilu artimai bendradarbiaujanti Darbo partija ir kitos populistinės jėgos. Esminiu uždaviniu dabartinėje situacijoje yra korupcijos pažabojimas ir socialinio teisingumo atstatymas. Šios dvi problemos labai artimai susijusios. Ne tik Leo LT atveju buvo panaudotas ,,buldozerinis įstatymų priėmimo mechanizmas, taip vyko ir daugeliu kitų atvejų. O vis didėjanti turtinė nelygybė kelia didelį pavojų. Naujos politinės jėgos lyderiai 1988-1990 metais buvo Sąjūdžio kūrėjų gretose.
LKD ir TS susijungimo renginiuose vienas iš esminių buvo Valentino Stundžio pasisakymas. Jis teigė: Nerimą kelia socialiai neteisingos luominės visuomenės kūrimasis Lietuvoje. Reikia tikrų vertybių, krikščioniškos politikos sugrįžimo. Lietuva tvirtai pasuks pažangos keliu tik tada, jei bus apribota dabar valdančių korumpuotų klanų įtaka, pavertusi šalį tipiška oligarchine respublika.
Gegužės 24 dieną į steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje susirinko populistinės politinės jėgos vadinamojo Fronto steigėjai. Partijos pirmininku išrinktas Algirdas Paleckis, suvažiavime dalyvavo apie 400 steigėjų iš visos Lietuvos, dalis iš jų buvę socialdemokratų partijos nariai. Pavadinimas Frontas neatsitiktinis juk A. Paleckis, garsiojo kolaboranto J. Paleckio anūkas, tikriausiai labai gerbia prieškario Lietuvoje veikusį Trečiąjį frontą, į kurį buvo susibūrę komunistinių pažiūrų intelektualai, 1940 metais su džiaugsmu pasitikę į Lietuvą įžengusią sovietinę armiją ir aktyviai dalyvavę kuriant okupacinę administraciją.
Tuo tarpu populistinės A. Pakso partijos įtakingus veikėjus toliau lydi nesėkmės. Buvęs Vilniaus vicemeras Evaldas Lementauskas toliau lieka už grotų. Gegužės 20 dieną teismas pratęsė jo suėmimo terminą dar mėnesiui. Teismas nepanaikino namų arešto ir Audriui Butkevičiui. Iš areštinės pavyko išeiti tik Gintarui Kazakui. Šis tvarkiečių politikas, artimai susijęs su Rubicon vadovu A. Janukoniu, už grotų praleido mėnesį. STT tyrimo metu užfiksuoti jo organizuoti kyšininkavimo atvejai.
Nors daug Lietuvos piliečių ir įvairios visuomeninės organizacijos nepritaria Leo LT steigimui, ši monopolistinė struktūra jau baigiama sukurti. Jau patvirtinti pagrindiniai Leo LT valdymo organai bendrovės valdyba ir stebėtojų taryba. Valdybai vadovaus buvęs Lietuvos energijos vadovas Rymantas Juozaitis, stebėtojų tarybai buvęs Vilniaus banko vadovas Julius Niedvaras. Gaila, kad neatsižvelgta į Lietuvos bei užsienio ekspertų vertinimus, kad Leo LT projektas kenksmingas Lietuvos valstybei, žala gali siekti 1,5 milijardo litų, o gal ir daugiau. Jis suteikia galimybę pasipelnyti oligarchams ir korumpuotiems politikams.
Lietuvoje toliau auga infliacija. Praėjusią vasarą prasidėjusi kainų kilimo banga neslūgsta, netgi priešingai, vis kyla. Degalų kainos Lietuvoje jau viršija Europos Sąjungos vidurkį. Benzino ir dyzelino kainos mažesnės kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Ispanijoje. Kainos gali sumažėti, jei būtų panaikinti pernelyg griežti apribojimai importui. Tokių apribojimų nėra Latvijoje ir Estijoje, bet mūsų Vyriausybė laikosi jau ,,tradicinės politikos, remdama naftos verslo monopolistus, ypač su valdančiaisiais susijusią I. Paleičiko vadovaujamą Lukoil Baltija bendrovę. Sparčiai auga ir mėsos kainos per porą mėnesių jos pakilo 10-12 procentų. Mėsos kainos susijusios su grūdų kainomis, kurias lemia tiek objektyvios tendencijos, tiek vis labiau įsigalintys keli prekeivių grūdais klanai. Infliacijos valdymas yra viena iš pagrindinių vyriausybės pareigų, tačiau G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė nusiplauna rankas. V. Navickas, A. Šadžius ir kai kurie kiti ministrai seka pasakas. Dar gerai, kad atsilaisvinusią švietimo ministro vietą užėmė ne skandalingai pagarsėjusi A. Pavilionienė, o kur kas nuosaikesnis A. Monkevičius.
Žvelgdami į dabartinį Lietuvos politinio lauko vaizdą, regime, kad pažangių, demokratinių politikų veikla suteikia viltį, jog išrūksime iš korupcinės hidros labirintų. Vienas iš tokių pavyzdžių Kęstučio Čilinsko veikla. Jo nuoseklios pastangos kovojant už žmogaus teises, už demokratinės valstybės sukūrimą, tarsi ir prieštarauja posakiui vienas lauke ne karys. Dar iki darbo Seime pradžios, praėjusių metų spalį, K. Čilinskas pagarsėjo kaip darbiečių persekiojamos Krekenavos agrofirmos darbuotojos Dalios Budrevičienės ir pulkininko V. Pociūno našlės advokatas, nuosekliai dalyvavęs ir įvairių visuomeninių organizacijų veikloje. Seime šis politikas pateikė nemažai naudingų projektų, tik gaila, kad dalį jų valdantieji atmetė net nesvarstydami. Jei tokių Seimo narių būtų bent trečdalis, padėtis mūsų krašte tikrai pagerėtų.
Verta pažvelgti į padėtį Lietuvoje iš klasikinės demokratijos pozicijų. Demokratinėje valstybėje būtini tiesioginės demokratijos veiksmai įvairių peticijų rengimas, mitingai, piketai ir panašios akcijos. Lietuvoje vyksta mitingai, piketai, organizuojamos ir įvairios parašų rinkimo akcijos. Bet valdantieji sluoksniai dažnai tiesioginės demokratijos veiksmus įvardija kaip piktavališkus kėslus, teigdami, kad piliečiai turi tik teisę dalyvauti rinkimuose, po kurių jau jų išrinkti atstovai valdys kraštą. Esate nepatenkinti, tai nepasitenkinimą reikškite per rinkimus. Bet taip ignoruojant piliečių valią ir viską suvedant į mechanišką jų, kaip rinkėjų, valios traktavimą, įsigali procedūrinė demokratija. Po tokių veiksmų, prisidengdami teisumo vėliava, kai kurie tautos išrinktieji ir korumpuoti valdininkai dangstosi netobulais įstatymais. Įstatymų laikymusi kartais pridengiami ir įvairūs abejotini ar net kvaili sprendimai. Viskas teisėta (vsio zakonno) ši sovietmečio laikų frazė tapo jau įprasta tamsios reputacijos veikėjams. Tik tuomet, kai piliečiai ir jų grupės turės realią įtaką valstybės valdyme, galima tikėtis teigiamų pokyčių Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Tada Lietuva bus ir laisva ir stipri valstybė. Kunigas ir švietėjas J. Tumas-Vaižgantas kažkada rašė: ,,Lietuvos pilieti, rinkis laisvę, du lietuviški žodžiai yra itin brangūs Laisvė ir Tėvynė.
© 2008 XXI amžius
|