Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Visiems laikams į gimtinę

A†A mons. jubil. Jonas Balčiūnas (1927 11 06 – 1949 09 25 – 2008 05 02 )

Monsinjoras Jonas Balčiūnas Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Gegužės 5 dieną Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje, priešais Tremtinių paminklą, supiltas naujas kapas. Amžinam poilsiui čia atgulė į gimtinę sugrįžęs buvęs Pasvalio dekanas ir parapijos klebonas monsinjoras Jonas Balčiūnas. Jis mirė gegužės 2 dieną Marijampolės specialiuosiuose globos namuose.

Gimė mons. Jonas Balčiūnas 1927 m. lapkričio 6 d. Pasvalyje. Jo krikšto tėvai labai jau simboliškai naujagimį krikštyti laiveliu atplukdė į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje būsimasis kunigas pradėjo ir baigė savo gyvenimo sielovados darbą. „... Pūtė žvarbus lapkričio vėjas. Šiaušėsi Lėvuo, tarsi pranašaudamas nelengvą mažojo kataliko gyvenimo kelią...“

Mokydamasis Biržų gimnazijoje, Jonas Balčiūnas aktyviai dalyvavo literatų būrelio veikloje. Čia jis pajuto pašaukimą sielovados darbui. 1945 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1949 metais jį įšventino į kunigus Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Pirmoji jaunojo vikaro parapija buvo jo gimtajame Pasvalyje. Apie pirmuosius pastoracinio darbo žingsnius kun. Jonas rašė: „Kunigavimo pradžia yra pirmoji pražydusi gėlė, kurią paprastas kasdieninis gyvenimas savo rutina džiovina. Ir apima liūdesys, kad nepasieki trokštamų aukštumų, kad reikia žengti prie altoriaus apsunkintam kasdienine našta. Bet, manau, kad toks liūdesys yra geras ženklas. Jis parodo, kad žmogus nepasiduoda, po silpnybėmis nepasirašo, kad nori kopti vis į aukštesnį gėrio pasaulį. O kas labiausia mane guodė ir stiprino? Tai meilės Jėzui spindulėliai savyje ir kituose. Lankant parapijiečius mieste ir kaime buvo jaučiamas gilus tikėjimas, pagarba, meilė, domėjimasis viskuo, kas kilnu ir šventa. Pavienės negerovės tarsi ištirpdavo gėrio saulėje, ir buvo smagu darbuotis, aukotis, melstis, mylėti Dievą ir žmones“.

Po metų kun. Jonas išvyksta į Linkuvą, kur darbuojasi keletą mėnesių. Paskui Panevėžio Katedra (1951-1954 m.). Joje šv. Mišios, pamokslai, Dievo malonių per sakramentus teikimas ir dar Panevėžio pogrindinės tautinės – religinės organizacijos „Atžalynas“ dvasios vado pareigos.

„Sovietų valdžia neigė Dievo buvimą, – prisimena buvusi „Atžalyno“  narė, Vilniuje gyvenanti ekonomistė, katechetė Irena Paulavičiūtė-Marcinkevičienė, – bet mums tai neturėjo įtakos. Mes tikėjome į Dievą, ėjome į bažnyčią, mylėjome tėvynę ir svajojome apie jos laisvę. 1953 metais džiaugėmės sužinoję, kad Panevėžio Katedros vikaras kun. Jonas Balčiūnas sutiko būti mūsų organizacijos „Atžalynas“ dvasios vadu. Sekmadieniais daugelis mūsiškių eidavo į Katedrą pasiklausyti kunigo Jono Balčiūno sakomų pamokslų, kurie įkvėpdavo mylėti Dievą, Tėvynę, stropiai vykdyti savo pareigas.

1954  m.  sovietinis  saugumas  mūsų  organizaciją  išaiškino.

Prieš akis iškyla teismo salė Aukščiausiajame teisme Vilniuje. Mes sėdėjome teisiamųjų suole. Priešais – teisminė kolegija. Kiekvienam kaltinamajam pirmiausia pateikdavo klausimą „Ar tiki į Dievą?“ Visi nedvejodami atsakėme „Taip“. Po to vedė po vieną liudininkę iš mūsų organizacijos narių. Joms pirmas klausimas buvo tas pats. Visos drąsiai atsakė „Taip“. Sėdint teisiamųjų suole, širdį užliejo šiltas jausmas, kad nė viena nepabijojo prisipažinti tikinti į Dievą. O juk buvo gilus sovietmetis. Kunigo Jono Balčiūno dvasinis vadovavimas mums nenuėjo veltui. Jis davė pirmuosius vaisius teismo salėje.“

Atvykusi mokytis į Panevėžio pedagoginę mokyklą Marytė Medišauskaitė įstojo į „Atžalyno“ organizaciją. Ji prisimena: „Mylėdama Dievą ir Tėvynę, troškau būti mokytoja ir padėti vaikams išlaikyti tikėjimą ir meilę Tėvynei. Tai pasiekti tikėjausi per savo asmenį. Svajojau išsiugdyti tokius bruožus, kad manyje matytų Dievą ir jį pamiltų. Susiradau Katedrą ir joje dirbantį kun. J. Balčiūną. Jo pamokslai kėlė dvasią, buvo kupini Dievo ir Tėvynės meilės. Klausykloje buvo ugdoma sąžinė. Vakarais prie jo klausyklos nusidriekdavo jaunų žmonių eilutė. Išpažinčių klausydavo iki vėlaus vakaro. Viskas atitiko mano dvasią. Apvaizdai lėmus, mano priklausymą šiai organizacijai Dievas panaudojo kaip priemonę atvesti mane į vienuolišką gyvenimą“.

Už darbą su jaunimu kun. Jonas Balčiūnas 1954 m. gruodžio 24 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas 10 metų lagerio. Šį sprendimą jis priėmė ramiai, tvirtai įsitikinęs, kad kryžiaus keliai Sibiro gulaguose taip pat reikalingi, kad tokia yra Dievo valia.

Kalėjimas kun. Joną padarė savotišku misionieriumi. Jis ėjo ten, kur buvo reikalingas. Lageryje katalikų kunigai buvo susibūrę į grupelę, kuriai vadovavo kun. Petras Rauda. Tai kunigai Petras Račiūnas, Stasys Kiškis, S. J. Markaitis. Į lietuvių kalbą jie vertė religinio turinio literatūrą ir rankraščius siuntė į Lietuvą. Čia jie buvo dauginami ir perduodami tiems, kam labiausiai reikėjo.

Kun. Jonas Balčiūnas iš vokiečių kalbos išvertė Lellote knygą „Gyvenimo problemos sprendimas“, „Jėzaus širdis ir kunigystė“, parašė poemą „Šventajam Kazimierui“. Rašė teminius laiškus artimiesiems, kurie, tarsi įkalinto kunigo pamokslai, susilaukdavo plataus atgarsio Lietuvoje.

Grįžęs į Lietuvą kun. Jonas Balčiūnas skiriamas Salako parapijos vikaru, vėliau administratoriumi. Bendrauja su vietos jaunimu, organizuoja bažnytinį chorą, miestelio gatvių šventes, Užgavėnes. Pastato klėtelę, kurioje įrengia muziejų pravažiuojantiems turistams. Sekmadieniais ir švenčių dienomis bažnyčioje prie altoriaus patarnauti šv. Mišioms išeidavo 6-8 ministrantai. Kunigas rasdavo bendrą kalbą ir su mokyklos mokytojais, ir su kolūkio bendruomene.

Tokia padėtis erzino KGB darbuotojus ir su aktyviu kunigu buvo nutarta susidoroti. Ir tik atsitiktinumo dėka pasikėsintojų auka tapo kunigo motina Ona Balčiūnienė. Po tokios tragedijos Salaką teko palikti.

Atgautos nepriklausomybės aušrą kun. J. Balčiūnas pasitiko Alantoje (1986-1992). Plevėsavo trispalvės vėliavos, skambėjo himnas, riedėjo džiaugsmo ašaros. Mokykloje pradėtas skelbti dieviškas mokslas.

Pagaliau vėl Pasvalys (1992-2008). Įgyta daug patyrimo ir praktiškos išminties. Kadangi nebegali grįžti darbo pradžios palaima, lieka noras tikėjimu ir malda palaikyti jautrią sąžinę, suprasti kunigystės didingumą, turėti gilios meilės dvasinei tarnybai.

Kun. Jonas Balčiūnas skiriamas ne tik parapijos klebonu, bet ir Pasvalio dekanu. Šiltas parapijiečių sutikimas suteikia jėgų ir ryžto. Jo neslegia ir visuomeninių darbų našta: Panevėžio vyskupijos kunigų tarybos narys, bažnytinės nuosavybės priežiūros ir remonto komisijos narys, Pasvalio dekanato katechetų mecenatas, Pasvalio parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas, kelių Pasvalio sambūrių – „Caritas“, angelaičių, katalikių moterų sąjungos skyriaus, Pasvalio parapijos Marijos legiono – dvasios vadas. Visur suspėta, visiems pagal galimybę padėta.

1994 metais Popiežius Jonas Paulius II kun. J. Balčiūnui suteikė garbingą monsinjoro titulą. Mons. J. Balčiūnas testamente rašė: „Dievo malonei remiant, Dievo Motinai Marijai užtariant, aš daug metų darbavaus įvairiose Lietuvos ir už jos ribų vietovėse, atlikdamas kunigo pareigas Dievo garbei ir sielų gerovei. Dėkoju visiems, kurie maldomis ir medžiaginiai rėmėte mane. Tegu Dievas atlygina. Atsiprašau visų tų, kuriems nesugebėjau dvasinėje srityje pakankamai patarnauti ar buvau per daug principingai griežtas, kai tuo tarpu reikėjo daugiau pasiaukojančios meilės...“

Mons. Jono Balčiūno laidotuvėse dalyvavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupai emeritai Juozas Žemaitis, Juozas Preikšas ir gausus būrys kunigų. Prie kapo duobės kalbėjo Pasvalio meras Gintautas Gegužinskas ir Seimo narys Antanas Matulas.

Tikinčiųjų bendruomenės vardu Pasvalio dekanaskun.
Algis Neverauskas

Redakcijos prierašas.  Mons. J. Balčiūnas nuolat ragino parapijiečius skaityti „XXI amžių“, o vaikams įvairių švenčių proga padovanodavo po kelis šimtus egzempliorių „Kregždučių“.

© 2008 „XXI amžius“