|
Sužlugdyti orientyrai r viltys
Petras KATINAS
Vienas iš trijų B Brazausko, Bernatonio, Bradausko nomenklatūrinės praeities dūsautojų parlamentaras Bronius Bradauskas nepraleidžia nė vienos progos pareikšti, jog Lietuvoje nėra kitos politinės jėgos, išskyrus vadinamąją socialdemokratų partiją, kuri sugeba valdyti valstybę ir daryti joje tvarką. Kalbėdamas per nacionalinį radiją didžiai nusipelnęs nomenklatūrininkas ir Afrikos žvėrių medžiotojas dėstė, jog ilgametė valstybės valdymo patirtis yra tiesiog neįkainojamas dalykas. Įdomu, kokią valstybę turėjo galvoje B. Bradauskas? Negi jis ir jo partinis-ūkinis aktyvas išties mano, ar taip yra nuo pionieriško amžiaus apkvailinti, jog LTSR buvo valstybė ir jie ją valdė? Juk tada pakako dvidešimtos eilės Kremliaus politbiuro klerko šūktelėjimo, ir jie visi dvilinki, įskaitant ir pirmąjį sekretorių, galvotrūkčiais puldavo vykdyti bet kokio, kad ir kvailiausio, įsakymo. Netgi paties Stalino įvertinto kolaboranto Nr. 1 A. Sniečkaus žodis absoliučiai nieko nereiškė.
Puikiai prisimenu pasakojimą vieno jauno ambicingo Kauno politechnikos instituto mokslininko, kuriam tyrimams prireikė kažkokio SSRS gynybos ministerijai priklausančioje gamykloje gaminto aparato. Jis gavo net paties A. Sniečkaus pasirašytą rekomendaciją. Ir ką gi? Nuvykęs į Maskvą, SSRS gynybos ministerijos budinčiajam, kažkokiam vyriausiajam leitenantui pateikė tą A. Sniečkaus rekomendaciją ir paklausė, į ką iš aukštesnių viršininkų galėtų kreiptis. Beūsis leitenantėlis, vos pažvelgęs į tą popierių, grubiai atrėžė: Spjaunu aš į tą jūsų Sniečkų, ir liepė nešdintis lauk. Tiesa, pasakė, kur kas grubiau. Ne spjaunu, o įprastu tradiciniu rusišku keiksmažodžiu, beje, iki šiol labai populiariu tarp mūsų žaliojo jaunimėlio, moksleivių ir studentų. Nesvarbu, kad daugelis jų net nebemoka didžiojo brolio kalbos. Užtat jų ir vietinių ištikimų liokajų pasėta sėkla davė ir tebeduoda savo nuodingus vaisius ir po 18-os atkurtosios nepriklausomybės metų. Tą pamatėme ir minėdami Didžiosios tremties 60-mečio metines. Kuris iš buvusių trėmimo pagalbininkų palikuonių pagerbė tuos tūkstančius ištremtųjų ir žuvusių amžinojo įšalo žemėje? Ne ta publika. Antra vertus, šie puikiai žino, kad okupantai ir kolaborantai, ištrėmę iš Lietuvos ir sunaikinę dešimtis tūkstančių šviesiausių Lietuvos žmonių, patriotų, sudarė sąlygas jiems, o vėliau, atkūrus nepriklausomybę, jų palikuonims bei neturintiems jokio patriotiškumo, valstybingumo jausmo, daryti tvarką Lietuvoje. Juk neatsitiktinai Stalinui nusibaigus (skančialsia), Maskva jau lyg ir neprieštaravo išlikusių gyvų tremtinių grįžimui į tėvynę, tačiau tam labiausiai priešinosi vietiniai kolaborantų šulai. Todėl nereikia stebėtis, jog per demokratiškus rinkimus daugelis Lietuvos žmonių balsuoja ne tik už buvusius nomenklatūrininkus, bet ir įvairaus plauko apsišaukėlius, politinius ir net kriminalinius sukčius. Pavyzdžių yra nesuskaičiuojama daugybė. Tie politiniai sukčiai, kartais netgi pakeiksnojantys buvusius komunistus, KGB bildukus ir rezervistus, puikiai sutaria tarpusavyje.
Štai praėjusį savaitgalį vienas toks komunistų priešu apsimetantis, darbiečių vienvaldis šeimininkas Viktoras Uspaskichas staiga pakeitė plokštelę ir sukviestiems į sostinės ledo rūmus savo klapčiukams liepė nebepulti dabartinės Vyriausybės nei jos pastatytos vietinės valdžios. O juk dar visai neseniai visuose užsakomuosiuose straipsniuose vanojo G. Kirkilo Vyriausybę vos ne paskutiniais žodžiais. Tai jie esą kalti dėl nesibaigiančio brangymečio ir apskritai dėl visų įmanomų ir neįmanomų bėdų. Žinoma, nepamiršdamas paminėti, kad toje Vyriausybėje sėdi komunistai ir kagėbistai. Ir štai Kėdainių ir pusės Lietuvos oligarchas paskelbė apie naują darbiečių programą, pavadintą pozityvo strategija. Ir paaiškino savo pastumdėliams, ką reiškia tas pozityvas. Pasirodo, po būsimų Seimo rinkimų darbiečiai dalinsis valdžia ir eis į visokias koalicijas su dabar (jis ypač pabrėžė žodį dabar) valdžioje esančiomis partijomis. Neatsitiktinai taip šiltai ir jausmingai darbiečių suvažiavimą sveikino valstietė liaudininkė žemės ūkio ministrė draugė Kazimira Prunskienė. Juk darbiečiai ir pseudovalstiečiai puikiai tinka vieni kitiems kaip kirvis kotui. Ypač dalijantis ES pinigus bei grobiant žemes gražiausiose Lietuvos vietose. Todėl visai rimtai reikia vertinti kalbas, kad Prunskienės, Uspaskicho ir Paulausko grupės jau iš anksto dalijasi postus, o draugė Kazimira netgi planuoja tapti premjere. Aišku, jeigu pavyks nustumti į pašalius G. Kirkilą ir jo komandą. Tuo labiau kad prieš savo partinį viršininką vis dažniau prabyla krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Pastarasis, matyt, visgi sekdamas jaunėlio A. Paleckio pėdomis, ėmė dėtis beveik tikruoju socialdemokratu. Tiesa, įvairaus elektorato kvailinimo ir mulkinimo fronte net patį A. Paleckį su R. Pakso Tvarka ir teisingumu ėmė lenkti K. Prunskienė. Ji pareikalavo riboti prekybininkų pelnus ir žada tai padaryti, tiktai nepasakė, kokiu būdu ir kaip tai padarys. Aišku, ši ambicinga poniutė pati netiki tuo, ką tauškia. Ir jau sukelia juoką prekybos asų sluoksniuose. Kam gi tada sukurtas tas Leo LT, jeigu jis šoktų pagal valstietės muziką. Be to, ir pati draugė Kazimira klusniai kilnoja savo putlią ranką už viską, ką siūlo tas Leo.
Apie dar vieną mesiją ir pretendentą į Lietuvos valdovus R. Paksą ir jo Tvarką ir teisingumą nėra irgi ką kalbėti. Vien jo paskelbti kandidatų į būsimąjį Seimą sąrašai juoką sukelia net politiniams naivuoliams. Tame sąraše nežinia iš kokių palėpių ištraukti ir surinkti neturintys jokių politinių ar moralinių nuostatų žmogeliai, kurių vienintelis nuopelnas yra tas, kad jie aklai seka ir pripažįsta tiktai savąjį stabą. Primityvus ir daugiausia liumpenams skirtas jų leksikonas aiškiai įrodo, kokiems sluoksniams priklauso ši publika ir kur ji nuvestų Lietuvą, jeigu, neduok Dieve, atsidurtų valdžioj. Tai jau būtų ne tragikomedija, o tikra tragedija. Tiesą sakant, nemažoje visuomenės dalyje įsivyrauja nuomonė, kad blogiau nei dabar jau ir būti negali, ir visai nesvarbu, kas stos prie valstybės vairo po rudens Seimo rinkimų. Be to, daugeliui taip pat darosi aišku, kad tą vairą sukioja visai ne Kirkilas su ministrų kabinetu, o tie, kurie visai nesireklamuoja, nesipuikuoja Stiliaus ar panašių elito žurnalų puslapiuose ir tikriausiai yra net ne Lietuvoje. Nors ir ne per toliausiai nuo jos.
Pagaliau, kas galėtų paneigti, kad patys kompetentingiausi ir vieninteliai, galintys valdyti valstybę, to daryti toliau nelabai ir nori. Tuo labiau kad netrukus benzinui ir dyzelinui pabrangus vos ne iki tauriųjų svaigalų kainų, jau galime sulaukti, kad nei ugniagesiai, nei greitosios pagalbos automobiliai nepajudės iš vietos. Ir ne dėl streikų, o dėl kuro brangumo. O apie rudenį net nesinori galvoti. Bet kitaip vargu ar gali būti. Juk aiškiai matyti, kad Lietuva yra tarsi sovietinė respublika, pakliuvusi į ES, tebevaldoma tų pačių. Piliečiams faktiškai niekas neatstovauja. Jeigu prieš rinkimus koks nors gražbylys ir rėkauja apie savo pasiryžimą atstovauti piliečiams, tai pakliuvęs į Seimą bemat prisiplaka prie valdančiųjų klano.
Ir netgi visuomenė, suklaidinta nupirktos ir parsidavusios žiniasklaidos, kaip ir valstybė, visiškai nutolo nuo pagrindinių moralės principų, tikėjimo, valstybės reikalų, o tautos, kaip vieningo ir sveiko dirbančio organizmo, beveik nebeliko. Tauta suskaldyta ir susmulkinta, taip pat gerokai praretėjusi kad ir ne dėl trėmimų. Dauguma tautiečių rūpinasi tiktai savimi, savo išsigelbėjimu. Kai kurie malonumų, aukso veršio ieškojimą aiškina tuo, kad neva pasaulio civilizacija beviltiškai pavargo, todėl valstybės saulėlydis yra neišvengiamas. Kaip, pasirodo, buvo neišvengiamas net Romos ar Bizantijos imperijų subyrėjimas. Tačiau pamirštama, kad šias galingas imperijas palaidojo ne svetimųjų antplūdžiai, ne istoriniai ir biologiniai senatvės ir mirties įstatymai. Imperijas sužlugdė visuotinis moralinis išsigimimas.
Kitąmet švęsime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Palyginti esame jauna tauta, be to, daugybę kartų niokota ir naikinta. Ir dabar mūsų valstybei kelia grėsmę ne senatvė, pervargimas, o visiškas moralinių principų žlugimas, auksinio gyvenimo propagavimas, bet kokių tradicijų neigimas. Romėnams ir graikams netgi nesisapnavo tai, kas teko mūsų daliai. Tai bet kokią moralę niekinančios televizijos ir begalinių linksmybių šėlsmas. Blogiausia, kad tą tautos naikinimą faktiškai skatina valdantysis klanas. Todėl su liūdesiu tenka pripažinti, kad jokie darbiečiai, valstiečiai, frontai, pseudoliberalcentristai neatsigręš veidu į žmones, į tradicijas, moralę, nenustos naikinę net tradicinę šeimą. Ne tokia publika. Jai galioja Prancūzijos karaliaus Liudviko nuostata: po mūsų nors ir tvanas.
Be šių rūpesčių, uoliausiam neokomunistų partijos klano strategui B. Bradauskui dabar labiausiai rūpi Nacionalinę televiziją ir radiją paversti partijos tribūna. Pasigyręs, kad buvusį LTV vadovą K. Petrauskį, kaip dešiniųjų žmogų, pavyko nuversti, netgi pagyrė naują generalinį vakarėlių liūtą žurnalistą Audrių Siaurusevičių, kad su juo rado bendrą kalbą. O ta bendra kalba reiškia vieną išvaryti iš LRT visus neįtinkančius partijai ir vyriausybei laidų vedėjus ir komentatorius. Tas, atrodo, ir daroma, anot A. Siaurusevičiaus, greituoju būdu. Tad be Lietuvos ryto, Respublikos, turėsime dar vieną partinį organą. Ir vėl atsiras tos gerosios laidos, kokios būdavo premjero penkių procentų didžiojo stabilizatoriaus A. Šleževičiaus laikais. Pavyzdžiui, Kas geresnio premjere? arba Kas geresnio Broniau, Algirdai Mykolai, Artūrai ar Kazimira? Bus gražu. Kaip ir nepamirštamojo Leonido Iljičiaus laikais. Žiūrėk, koks nors režisierius už džiazisto-ministro Kultūros ministerijos pinigus gal ir filmą sukurs. Pavyzdžiui, kaip būtų gražu: Mūsų Bronius Bradauskas arba Geroji rūpintojėlė Vilija ir pan.
© 2008 XXI amžius
|