| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuvos Sąjūdis: jubiliejus ir sunkumai
Šią savaitę Lietuva gali didžiuotis svarbia naujosios istorijos data - birželio 3-ąją sukako 20 metų, kai buvo įkurtas Lietuvos Sąjūdis, atvedęs Lietuvą j nepriklausomybę, jkurtas pagal tuometinę Soviety Sąjungos vadinamosios persitvarkymo (perestoikos) politiką ir pavadintas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu (LPS), netrukus jis peraugo j sąjūdį už nepriklausomybės atkūrimą ir tai buvo svarbiausias jo siekis iki pat jo įgyvendinimo. Tai nebuvo lengvas kelias, nepaisant to, kad tuometinėje sovietinėje imperijoje, pajungusioje daugelį tautų j savo totalitarinį režimą, demokratijos tendencijos jau buvo gana stiprios. Perestroikos politika, kuri siekė išspręsti susikaupusias totalitarinio režimo ekonomines problemas, buvo priversta siaurinti komunistinio režimo sukurtas represines struktūras ir leisti kai kurias demokratines visuomenės valdymo formas. Lietuvos Sąjūdis, vadovaujamas Vytauto Landsbergio, ypač tada, kai į jį įsitraukė jau anksčiau veikusios arba naujai susikūrusios politinės jėgos (Lietuvos laisvės lyga, judėjimas už politinių kaliniy išleidimą, buvusių politinių kalinių susivienijimai, Blaivybės sąjūdis, Demokratų partija, jaunalietuviai, kiti politiniai susivienijimai), be moralinių bei dvasinių Atgimimo siekių, pradėjo kelti politinius reikalavimus ir darėsi vis radikalesnis, o jo reikalavimai pradėjo aiškiai peržengti perestoikos apibrėžtus rėmus. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje: Sąjūdį paakino atsirasti ir nepriklausomybės reikalavimus kelti įgalino ne tik susidariusi tuometinė politinė imperijos padėtis, bet ir lietuvių tautos sudėtos didžiulės aukos bei nenutrūkstamas judėjimas už tautos išsivadavimą. Tai buvo ir antrosios sovietinės okupacijos pirmuoju dešimtmečiu vykusios partizaninės kovos, ir Vėlinių nepaklusnumo akcijos Kaune ir Vilniuje Vengrijos sukilimo metu (1956-1957 m.), ir katalikų teisių gynimo judėjimas, ir pogrindžio spaudos išaugimas aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir pusę amžiaus trukusi išeivijos kova, iškėlusi pasauliui Laisvės bylą (su kai kuriose Vakarų šalyse ilgai pripažinta Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, diplomatine tarnyba), ir didžiosios tautos dalies, nepaisant įkyrios okupacinės valdžios propagandos, išlikusi atmintis apie ikiokupacinį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. Lietuvos Sąjūdis, į savo gretas surinkęs daugelį patriotiškai nusiteikusių tautiečių arba jų veikiamas, greitai tapo įteisintu tautos atstovu ir jos siekių vykdytoju. Jis tarsi galinga kalny srovė patraukė į save didžiąją tautos dalį ir nenumaldomai nešė nepriklausomybės link. Audringi mitingai sutraukdavo šimtatūkstantines minias. Tai buvo savotiškas tautos dvasinis atgimimas po daugelio nelaisvės metų. Visi gyveno Sąjūdžio idėjomis ir darbais, visi sekė jo veiklą ir kiek galėdami joje dalyvavo. Galima sakyti, kad visa tauta su nedidelėmis išimtimis (dažniausiai tai buvo kolaborantinės valdžios likučiai) tapo Sąjūdžiu. Okupacinė kolaborantų valdžia blaškėsi, ieškojo išeities, bet jos nerasdama kriko ir silpnėjo. Taip Lietuva pasiekė Kovo 11-ąją, kai buvo atkurta valstybės nepriklausomybė. Tai buvo stebuklas ir tautai, ir imperijai, ir pasauliui. Bet nesnaudė ir kolaborantai: persirikiavę ir persigrupavę, svarbiausieji kolaborantinės valdžios atstovai, neva pasisakydami už politinę nepriklausomybę ir taip apgaudami tautą, perėmė visą valstybės turtą bei ekonominę galią, didžiąją tautos dalį palikdami beturte ir beteise. Jos įtakoje liko ir visa sukurta naujoji valdininkija. Patriotinė tautos dalis kartu su didžiąja tautos dalimi, siekusia nepriklausomybės, liko nusivylusi. Vietoj palyginti nesunkiai išvestos svetimos kariuomenės mums buvo palikti sovietiniai okupaciniai papročiai, įpročiai ir jų pasekmės. Vietoj politinio pavergimo atsirado dvasinis pavergimas, kuris, deja, veda į tikrą ir dar sunkesnį, nes jis yra užmaskuotas. Laimėjęs politinius uždavinius Lietuvos Sąjūdis pralaimėjo moralinius siekius. Pralaimėta kova už blaivybę, už dvasinį atsinaujinimą, už ekonominį lygiateisiškumą. Vietoj teisinės valstybės principų įsigalėjo apiplėšimo, žemių užgrobimo įstatymai. Vietoj atsakomybės už visus, už Lietuvą, jos ateitį klesti savanaudiškumas, palaikomas klanų, susibūrusių partijose. Vietoj spaudos laisvės liko kova už jos išlikimą bet kokiomis sąlygomis. Ir Sąjūdis bei visų mūsų dvasinis atsinaujinimas prarado jėgas. Daugelis kelia klausimą, ar mums nereikia naujo Sąjūdžio. Lietuvos Sąjūdis egzistuoja, jis dirba, tik jo jėga, bent šiuo metu, yra nepakankama. Nepakankama todėl, kad dauguma Sąjūdžio veikėjų, tapę politikais, pamiršo patys, ko jie siekė, pamiršo Sąjūdžio idealus, pamiršo, ką jie žadėjo tautai. Dabar tik idealų neatsisakiusieji gali dirbti Sąjūdyje tautos labui. Tačiau reikia tikėti, kad tokių po-litikų vis daugės ir tauta pasieks materialinę bei dvasinę gerovę.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |