Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apie tauriuosius sakalus

Aktorė ir režisierė Aleksandra Gustaitienė (1905-1996)

Marija MACIJAUSKIENĖ

Aleksandra Gustaitienė Santa Monikoje Ričardo ŠAKNIO fotokopija

XX amžiaus terorai išblaškė talentingiausias tautos jėgas, perskirdami tremtimis, geležinėmis uždangomis nuo likusių tėvų žemėje. Tačiau jie, kad ir kur būdami, išliko ištikimi savo žemės pėdoms, savo girioms, sielos šauksmui, savo pašaukimui. Ištikimi sau.

Aktorę ir režisierę Aleksandrą Gustaitie-nę pirmąkart pamačiau 1970-ųjų vasarą, kai ji su vyru rašytoju Antanu Gustaičiu ir rašytojo P. Lemberto žmona užsuko pas mano tetą Oną Andriuvienę Santa Monikoje. Tačiau dabar, vartydama ir jau turėtą, ir neseniai A. Gustaitienės sūnaus atsiųstą medžiagą, supratau, jog klydau manydama, kad pažinojau.

Dar visai mažą mergytę, pirmokėlę, mane krikšto motina nusivedė į Valstybės teatre rodomą H. Bičer-Stou spektaklį „Dėdės Tomo lūšnelė". Ten mačiau teisėjo Klyntono žmoną - aktorę A. Zdanavičiūtę (žymiai vėliau tapusią Gustaitienė). Aktorių pavardžių tada nežinojau, tai man nerūpėjo, tik sekiau gyvenimą, vykstantį scenoje, dažnai apsipildama ašaromis ir širdimi glaudžiausi prie dėdės Tomo (akt. M. Chadaravičius). Pamačiau tiek įžymybių, tada pradėjusių savo pirmuosius žingsnius scenoje! Tai ir vėliau mano dėstytojais Dramos studijoje tapę Juozas Grybauskas ir Balys Lukošius, palikę ryškius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje R. Juknevičius, O. Juodytė, K. Kymantaitė, P. Zulonas, N. Nakas ir kiti.

Seni tai laikai, bet A. Gustaitienė juos prisimena, tarsi būtų buvę tik vakar. Aleksandra Gustaitienė (tada dar Zdanavičiūtė), baigusi ir A. Sutkaus Vaidybos mokyklą, Valstybės teatro vaidybos mokyklos A. Sutkaus kursą ir privačią Andriaus Olekos-Žilinsko dramos studiją, buvo Valstybės teatro jaunoji aktorė, bet be pastovios algos, tik, kaip rašo savo atsiminimuose, „su Švietimo ministerijos buhalterio „liesa malone", kuri būdavo išmokama savaitę pavėluotai. Ir mes buvom šviežios gamybos produktai. Taigi - visada „herojų" paunksmėje... Skirti vaidinti dviejų sakinių vaidmenis ar net stumdytis operos minioje masinėse scenose. Gal visada tokia yra „gizelio" dalia - laukti, kol numirs meisteris..." Aišku, mus, pasiėmusius išsvajotą bilietą visam gyvenimui, tokia padėtis skaudino. Pamažu kaupėsi širdperšos ir buvo ieškoma perspektyvų. Netikėtai tą įtampos maršką perplėšė į teatrą dirbti atėjęs režisierius Andrius Oleka-Žilinskas. Jo bekompro-misinis požiūris į sceną, į šventą aktoriaus darbą buvo jauniesiems tarsi Laimės žiburio šviesa. Pasirodėjo ryškūs pastatymai: V. Krėvės „Šarūnas", Šekspyro „Hamletas", Č. Dikenso „Varpai". Tai sukėlė didžiulį publikos susidomėjimą, bet, kaip meno pasaulyje dažnai pasitaiko, pakilo pavyduolių - ultra patriotų paniekos ir priešiškumo banga. Nors režisieriaus artimas bičiulis rašytojas Balys Sruoga teigė, kad „Andriaus Olekos-Žilinsko laikotarpis - mūsų teatro didysis paradas", pats režisierius jautė, kad reikia skubiai ieškoti išeities, reikia alternatyvos. 1933-ųjų vasarą, kai Valstybės teatras atostogavo, jaunųjų grupės seniūnas Romualdas Juknevičius ir aktorius Juozas Palubinskas gavo A. Olekos-Žilinsko užduotį: per savaitę surankioti visus jo studijos jaunuosius aktorius, o kitų režisierių studijas baigusius jis pats išsirinksiąs. Taip vieną dieną gražus būrelis svajoklių, visa siela atsidavusių menui, susirinko Prancūzijos atstovybės namuose. Taip buvo įsteigtas Jaunųjų teatras! „Teatro meno vadovu, - rašo atsiminimuose A. Gustaitienė,

- tapo pats Andrius Žilinskas, o techninį personalą sudarė aktoriai. Teatras buvo globojamas Lietuvių teatro draugijos, kurios branduolys - V. Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Pranas Skardžius, M. Dobužinskis. J. Karnavi-čius, S. Šilingas ir kiti įžymūs žmonės". Viena iš sąlygų - pasišvęsti teatrui; atsisakyti bet kokios tarnystės, nes rytais - pamokos (mat reikia sulydyti, sutelkti būrį po Stanislavskio sistemos sparnu), o vakarais ar net vidurnaktį

- repeticijos (tai dėl patalpų stygiaus). Liaudies namuose buvo statomi įvairių organizacijų pelno mėgėjų saviveikliniai spektakliai, savo išmonę rodė Šančių fakyrai ir t.t. ir pan. „Patalpos mūsų repeticijoms, - tęsia savo atsiminimus A. Gustaitienė, - atitekdavo išėjus paskutiniam ankstesnių įvykių žiūrovui ir sargui. O tada, nušlavę pašalin papirosų nuorūkas, saulėgrąžų lukštus ir krakmolinių saldainių popierėlius, pradėdavome savo šventą pareigą. (...) Repeticijas pradėdavome Jurgio Kamavičiaus atrasta ar sukomponuota „Oželio" dainele, beveik giesme, kurios nuotaika turėjo apsemti visą kolektyvą. (...) Be jokio pašalinio žodžio ir netgi minties. Ligi visiško veikalo vaidmeny ir sukurtoje atmosferoje kasdieninio savęs praradimo. O Andrius Žilinskas buvo nepaprastai pastabus ir be kompromisų. Kam nesisekė, reikėjo prie meninės tiesos priartėti atitinkamais etiudais. Tik taip dirbant, vėliau toji „teatro magija" galėjo nutekėti per rampą į publikos širdis. Kartais net kietas ir pernelyg miesčioniškas".

Repetuodavo jie dažnai iki paryčių. Rūbų, įvairaus rekvizito gamyba, rūpestis dėl apšvietimo gulė ant jaunųjų aktorių pečių, nes lėšų samdyti žmones nebuvo. Pirmajam spektakliui dekoracijas, tiesa, labai minimalistines, su meile sukūrė dailininkas Stasys Ušins-kas. Pagaliau 1933-iųjų gruodžio 13-ąją Liaudies namuose įvyko „Dėdės Tomo lūšnelės" premjera. Nedidelė salė sausakimša (juk naujiena!), o tarp žiūrovų ir A. Olekos-Žilinsko nedraugai iš Valstybės teatro, ir ministerijos pareigūnai... „Pakilo uždanga. Ir prasidėjo, A. Gustaitienės žodžiais, ne vaidinimas, o „šventojo teatro meno auka". Premjera buvo sutikta audringai. Vėliau pasirodė recenzijos spaudoje, Jaunųjų teatrą užplūdo sveikinimo laiškai. Tačiau valdžia apie paramą nė žodeliu neužsiminė, Jaunųjų teatro skolos augo, todėl visi ryžosi gastrolėms po Lietuvą. A. Oleka-Žilinskas ėmė statyti Balio Sruogos „Milžino paunksmę", kuri dėlpo-vandeninių intrigų nebuvo premijuota. Šiuo pastatymu buvo ruošiamasi suduoti smūgį Valstybės teatrui, kuris ignoravo talentingąjį režisierių ir pedagogą, ir jaunųjų kūrybines pajėgas. Dėl skolų jie neteko vietos Liaudies namuose. Tada priglaudė ir leido repetuoti Preikšų namai (Gedimino g. Nr. 9), kuriuose buvo ir pieninė. Administracija, kad jaunimas išsilaikytų ant kojų, dalino kuponus, už kuriuos gaudavo pusę litro pieno ir porą riestainių dienai. Dažnai to ir turėdavo užtekti. Kartais jaunasis J. Grybauskas nežinia iš kur atitempdavo dar lašinių ir duonos.

Matydamas, kad Jaunųjų teatras nepasiduoda, kad įsisiūbavo darbai, sunerimo ir Valstybės teatras, dažnai suardydamas Jaunųjų teatro darbo ritmą; atseit trūksta jaunimo mažiems vaidmenims ar miniai. O čia vis koks litas, vis pragyvenimui. Pagaliau atvirai ėmė vilioti gabius jaunuosius, žadėdami ir garantuotus atlyginimus. Tačiau, nežiūrint sudėtingų sąlygų, B. Sruogos „Milžino paunks-mės" premjera įvyko 1934 m. balandžio l dieną, bet jau Valstybės teatro scenoje. Spektaklis publikos buvo palydėtas audringai ir A. Gustaitienės žodžiais: „Turbūt nė vėlesniais laikais niekas geriau nesuvaidino senelio „užkurio" Jogailos, kaip Romualdas Juknevičius, ir Krokuvos vyskupo Zbignevo Oles-nickio, kaip Algirdas Jakševičius. O paskutiniojo veiksmo Vytauto šermenų paveikslas su chorinėmis maldomis, graudžia vargonų palyda, Jogailos nusižeminimo žodžiais, su Švitrigailos atgaila ir priesaika, - regis, atpirko visas mūsų pasitaikiusias klaidas ar pajėgos trūkumą, pateisino Andriaus Žilinsko sukauptą pasitikėjimą mumis, iškėlė dramos aktorių ir uždangos nusileidimu užbaigė Jaunųjų teatro auką meno deivei..." Pamažu, vienas po kito jaunieji aktoriai tapo etatiniais.

Aleksandra Zdanavičiūtė šiame teatre dirbo iki 1936-ųjų, o atidarius Klaipėdoje Valstybės teatro skyrių, buvo paskirta dirbti aktore ir režisiere. Ten ją sutikęs jau Klaipėdos radiofonui vadovavęs rašytojas Antanas Gustaitis pasipiršo ir juodu susijungė, kaip sakoma, kol mirtis neišskirs.

Antanas ir Aleksandra Gustaičiai vienas kitą papildė, suprato ir gerbė. Juo labiau kad abiejų tikslas buvo tas pats: savo buvimu, kūrybiniais darbais ir užmojais tarnauti krašto kultūrai. Šios nuostatos laikėsi ir Lietuvoje gyvendami, ir artėjant sovietinės okupacijos užgulčiai, su širdgėla pasitraukę į Vakarus.

Ravensburge (prancūzų užimtoje Vokietijos dalyje) subūrusi teatro mėgėjus, A. Gustaitienė pastatė P. Vaičiūno, K. Binkio ir kitų autorių scenos veikalus. Petras Babickas specialiai A. Gustaitienės teatro sambūriui parašė pjesę „Gintarinė pilis". Su savo teatru A. Gustaitienė apkeliavo visas Vokietijoje atsidūrusių lietuvių salas, stiprindama jų viltį, pasitikėjimą savo jėgomis, gaivindama lietuviško žodžio liepsną. Ne vienas būsimasis aktorius Leonas Barauskas ar poetas Balys Auginąs Aleksandros Gustaitienės dėka rado savo pašaukimą ir gyvenimo tikslą.

1949 metais atvykusi į Bostoną A. Gustaitienė, kaip ir jos vyras Antanas Gustaitis, drauge su kitais šviesuoliais griebėsi darbų, kad nesunyktų naujojoje terpėje lietuvių kalba, rūpestis kultūrine atmintimi, kūrybingumas. 1952 metais Bernardo Brazdžionio ir Lietuvių rašytojų klubo iniciatyva gimė Bostono lietuvių dramos sambūris. Jo vadove tapo režisierė ir aktorė Aleksandra Gustaitienė. Be mėgėjų, į sambūrio pastatymus buvo kviečiami ir Lietuvoje žinomi dramos teatro artistai - Henrikas Kačinskas, Ipolitas Tvir-butas, Antanas Škėma ir kiti. Su savo spektakliais jie pasirodydavo ne tik Bostone, bet pasiekdavo ir nutolusią Čikagą - didžiausią tautiečių taikinį.

Šit gabalėlis A. Gustaičio laiško (1967 08 28), rašyto Bernardui Brazdžioniui į Los An-dželą. Sakosi girdėjęs, kad B. Brazdžionis žada atvažiuoti į „bendruomenės senato" posėdį Niujorke, tad siūlo jam pratęsti išvyką iki Bostono:

„O dabar realybė tokia: rugsėjo 23 d. 7 valandą mes vaidiname „Nuodėmingą angelą" (P. Vaičiūno -M M.) Filadelfijoj, o rugsėjo 24 dieną Elizabethe, Nr. 9, dienos metu. Taigi, tom dienom į New Yorką patys atvykti niekaip negalėtume, nes aš turiu pravesti visus tuos spektaklius ir pervežioti neišmėtytus pakely savo „gaivalus", o Staselis (Santvaras -MM) grimuoja. Bet susitikti tokia reta proga vis tiek reikia, nes kada gi vėl, jei ne dabar? Be to, yra ir visokių žemiškų interesų, kuriuos reiktų akis į akį, barzda į barzdą aptarti. Būtinai Tave nori pamatyti ir J. Kapočius (enciklopedijos leidėjas -MM.), kuris irgi turi degančių reikalų.

Mes čia, prisidengę nakties tamsa ir visi bendrai veikdami, siūlome tokią išeitį į šią problemą: drįstam manyti, kad rugsėjo 23 d. vakarop, po posėdžių, nebūsi įpareigotas New York su kažkokiais nusidėjėliais ūkauti ar kaip nors kitaip aušinti burną. Taigi, J. Kapočius yra pasiryžęs Tave paimti savo Cadillacu ir atvežti per pusantros valandos ar dar greičiau į Filadelfiją, tiesiai į salę ar užkulisį. Tada turėtume gražaus tik mums priklausomo laiko. (...)... Mes Tave paglobotume, pamaitintume ir apklotume patogioje nakvynės lovelėje ir iš ryto prisistatytume į New Yorką tiesiai už posėdžių stalo. Ar gerai?"

A. Gustaitienės teatro sambūris pastatė K. Binkio „Atžalyną", R. Blaumanio „Indra-nus", K. Inčiūros-A. Gustaičio „Vincą Kudirką", A. Gustaičio „Mėnulio užtemimą" ir kitus veikalus. Sambūrio pastatymai turėjo pasisekimą, kad ir kur jie vaidino. Išeiviai ieškojo meninio žodžio atgaivos. Režisierės A. Gustaitienės pastatymai buvo įtaigūs, perduodantys ir nuotaiką, ir laikotarpio, kuris vaizduojamas, kvapą. Dar šis tas iš sambūrio „dienyno".Artėjo mūsų himno autoriaus Vinco Kudirkos 100-osios gimimo metinės. Vienbalsiai buvo nutarta statyti Kazio Inčiūros „Vincą Kudirką", vaidintą Lietuvoje (Kaune ir Vilniuje, Šiauliuose...) Bet... scenos veikalo bostoniečiai neturėjo. Tada ėmėsi užrašyti iš atminties H. Kačinskas, I. Tvirbutas, J. Palubinskas, ir kiti po trupinėlį bandė sulipdyti -tuo labiau kad ne vienas Lietuvoje vaidinęs... Tik niekaip atminty negalėjo atgaminti IV veiksmo, t.y. baliaus dvarininkės Pševalskos dvarelyje. Ipolito Tvirbuto pakurstytas dramą restauruoti ėmėsi Antanas Gustaitis, remdamasis savo ir užrašytais atsiminimais. ...liko ko ne visi K. Inčiūros veikėjai ir jų charakteriai, pagrindinė veiksmo eiga, bet daugeliu atveju reikėjo visai naujų dialogų, reikėjo tiems griaučiams suteikti kūną ir kraują, - viename interviu kalbėjo A. Gustaitis. - (...) Tai, žinoma, darbas sunkus ir restauratoriui visai nenaudingas. Vinco vaidmuo atiteko talentingiausiam Lietuvos aktoriui Henrikui Kačinskui (ir Lietuvoj šis vaidmuo buvo meistriškai suvaidintas). Bevardį vaidino aktorius ir rašytojas Antanas Škėma.

Žandarų viršininką Rylosujevą - poetas ir dramaturgas Stasys Santvaras (buvęs Lietuvos operos solistas), o pačiam Antanui Gustaičiui teko dvarininko Chlebskio vaidmuo. Šiame pastatyme dalyvavo visa Gustaičių šeima: sūnus Algimantas sukūrė Ceską, Baluc-kų sūnaus paveikslą, Aleksandra Gustaitienė buvo režisieriaus asistentė, spektaklį režisavo Ipolitas Tvirbutas, anksčiau šį scenos veikalą režisavęs Šiaulių dramos teatre.

Teatro sambūrio pastatymų atlikėjas buvo Bostone studijuojantis ar dirbantis jaunimas, įvairių profesijų žmonės (pvz., advokatas P. Viščinis, pulkininkas, žymus kartografas J. Andrius, dantų gydytoja V. Norvaišienė ir kiti). Aktorių profesionalų gretose buvo ir Gustaičių sūnus Algimantas.

Bostone vykdavo ir įvairių renginių, skirtų tautinėms, religinėms šventėms ar jubiliejams. A. Gustaitienė mielai padėdavo parengti ar surežisuoti šių renginių menines programas. Pasirodydavo ir kaip skaitovė.

Apie A. Gustaitienės talką lietuviškam radijui „Laisvės varpas" 1996 metais nekrologe „Darbininko" dienraštyje buvo rašoma:

„Ji ne tik dalyvaudavo rengiant radijo programas, bet rūpestingai su savo vyru, šviesaus atminimo rašytoju Antanu Gustaičiu, globodavo iš toliau pakviestus ir atvykusius

tos programos kultūrinių renginių atlikėjus.

Taip įsitraukusi į teatrinį gyvenimą, aktorė Aleksandra Gustaitienė visuomet siekė kuo aukštesnio meninio vaidmenų lygio (...) jos vaidinimai atlikdavo kelis uždavinius: vienijo lietuvius į kultūrinius renginius, sudarė sąlygas pramokti vaidybinio meno tiems, kurie jį mėgo ir turėjo tam talento, įrodė, kad net sunkiausiomis sąlygomis galima pasiekti aukštesnių meno pakopų".

Abiejų Gustaičių kultūrinė veikla buvo neįtikėtinai plati. Jau anksčiau esu aprašiusi A. Gustaičio kryžiaus kelius, budinant įvairiose lietuviškose salose kultūrinę atmintį (atidėjęs į šalį savuosius rankraščius, važinėjo skaitydamas paskaitas, organizuodavo literatūros vakarus). O kiek triūso įdėjo rinkdamas jau mirusio žymaus aktoriaus Henriko Kačinsko balso įrašus plokštelei. Tai unikalus darbas išeivijos sąlygomis. Ir lėšų reikėjo plokštelei išleisti, įrašų restauravimui surinkti. Antanas ir Aleksandra kartu prie to prisidėjo savo nemaža auka.

Aleksandras ir Antanas Gustaičiai buvo lyg ir dvi obuolio pusės, kurias lygiai sudėjus ir nepasakysi, kad būta skilčių. Jie vienas kitą puikiai suprato ir rėmė, nesusimąstydami, kas viršesnis ar daugiau nuveikęs. Tai buvo Lietuvai, jos kultūrai skirtas gyvenimas.

© 2008 „XXI amžius“