| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Aukuras - leidinys politiniams kaliniams
Nuo šiol Lietuvos politinių kalinių sąjunga turi savo periodinį leidinį Aukuras". Jį neseniai išleido LPKS Kauno skyriaus aktyvistai. Mes dar gyvi! - rašo leidėjai. - Bėga, teka laikas žmonių likimais, veidais ir pakeičia kiekvieną - be išimties. Pasikeitę ir mes, buvę politiniai kaliniai. Kai stojome kovoti su okupantais už Tėvynės Lietuvos laisvę, buvome pasiryžę paaukoti viską, net savo gyvenimus... Turėti savą, nors ir mažą leidinuką, - sena visų mūsų svajonė. Net dabar, kai ji pildosi, kas nors gali paklausti: o kam reikalingas toks leidinys, kai, rodos, tiek daug laikraščių, žurnalų, brošiūrų? Taip, spaudos tikrai daug, bet dauguma - komerciniai lediniai, spausdinantys medžiagas savajam klanui, imantys didelius pinigus iš svetimųjų. Ir nedaug leidinių, visų pirma katalikiškų, patriotinių, kurie toleruoja įvairiaspalves skaitytojų mintis, skirtingas nuomones". LPKS pirmininkas Seimo narys Antanas Stasiškis irgi džiaugiasi leidiniu, sakydamas, kad einame atkurtos Lietuvos keliu. Einame ir klumpame. Krentame į purvyną, keliamės ir vėl einame. Tik dabar pradedame suvokti, kokį baisų palikimą gavome iš okupanto. Moralinis luošumas persekioja valdžios vyrus. Neaplenkia jis ir eilinių piliečių. Melas ir godumas stumia tarnauti bet kam, be jokios atsakomybės jausmo. Bet mes einame! Naujojo leidinio 1-ajame numeryje pradėta spausdinti Sąjungos Kauno skyriaus istorija, Anelė Kupstienė pasakojime Bunkeryje po krosnimi" pristato Antano Petrikonio iš Mociškėnų k., Miroslavo vis., Alytaus apskrities, gyvenimo istoriją, pokario rezisten-cijos kovas. Kaunietis Leonas Juškevičus atsiminimuose Žiauri lemtis" pasakoja apie pagalbą partizanams ir keliones po Magadano lagerius, spausdinami poeto ir liaudies meistro iš Raudondvario Antano Ruškio samprotavimai apie okupaciją. Nors pirmieji numeriai dar ploni, tačiau jo leidėjai tikisi, kad su kiekvienu žingsniu jis tvirtės. Dėl to laukia skaitytojų atsiliepimų, rašinių apie savo išgyvenimus, gražių istorijų, įdomių nuotraukų. Nevengs spausdinti ir buvusių politinių kalinių kūrybą. Spausdiname buvusio politinio kalinio Antano Petrikonio atsiminimus, kuriuos užrašė Anelė Kupstienė, ir Arvydo Kacevičiaus pasakojimą apie partizaną Juozą Armonaitį, užvakar šventusį 85-ąsias gimimo metines. Stanislovas ABROMAVIČIUS Bunkeryje po krosnimi Anelė KUPSTIENĖ Antano Petrikonio tėviškė - Mociškėnų k., Miroslavo vlsč., Alytaus apskr. Gimė 1928 metais mažažemio valstiečio šeimoje, vaikystę lydėjo ne tik tėvelių meilė, bet ir Obelijos ežero pakrančių grožis. Vaclovas ir Marijona Petrikoniai teturėjo 1,5 ha žemės, augino keturis vaikus: Stasę (g. 1920 m.), Juozą (g. 1923 m.), Mariją (g. 1924 m.), Antaną. Tėvas su sūnumis nevengė samdytis padieniais darbi-ninkais, seserys tarnavo ūkininkams. Seimą buvo patriotiškai nusiteikusi, o pokaryje patys rėmė partizaninį judėjimą. 1945 metais broliai Juozas ir Antanas tapo Jono Grinkevičiaus-Negro būrio talkininkais, priėmė partizano priesaiką. Taip Antanas tapo Laivu. Iki 1948 m. pavasario gyveno legaliai, prasmukdavo visur, kur tik juos vadai siųsdavo. Turėjo padirbtus dokumentus, tad Antanas su J. Gy-liu-Gintaru pasiekdavo ir Kauną. Vėliau nusidangino net į Žemaitiją, susitiko su to krašto partizanais. 1949-ųjų metų rudenį grįžo namo. Susitikę su Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvonijos 3 būrio vadu Antanu Griškoniu-Jūreiviu nutarė veikti kartu. Netikėtai sužinojo, kad Alytaus saugumas gavo žinią iš Žemaitijos, kad Antanas Petrikonis nušautas prie Vainuto. Vyras suprato, kad jau negali pasirodyti viešumoje, reikia slapstytis. Brolis Juozas sumanė slėptuvę įsirengti po krosnimi. Išardė plytas, iškasė apie pusantro metro skersmens dvejų metrų gylio duobę, sudėjo naujai krosniai pamatus ir išmūrijo bunkeriuką, kuriame galėjo tilpti tik vienas žmogus. Taip ir įsikalino savo troboje Antanas. Krosnis kūrenasi, verda jovalas kiaulėms, o po geležinėm rinkėm" sėdi Antanas. Taip prabėgo žiema, atėjo 1950 m. pavasaris. Tada sumanė vyrai palengvinti savo dalią. Paliko senąjį įlipimą į bunkeriuką, o kieme, kiek toliau trobos, išrausė pustrečio metro skersmens bunkerį. Iš anksto susiruošė medžiagą, tad tai atliko pakankamai greitai. Vėliau saugumiečiai išmatuos, kad nuo jo iki krosnies troboje, iš kurios vedė požeminis tunelis, buvo lygiai 12 metrų... Į slėptuvę galėjo tilpti jau septyni vyrai, buvo stalas, ant jo stovėjo rašomoji mašinėlė. 1951 metais į bunkerį priėmė mūšyje sunkiai sužeistą Česlovą Juškelį-Deimantą, vėliau čia vietą rado Kęstučio tėvūnijos štabo viršininkas Albinas Nedzinskas-Jovaras. Gyveno ir Dzūkų rinktinės vadas Jonas Kučinskas-Tautmylis, Svyruoklis. Jie tų metų rugsėjo mėnesį išėjo. Netrukus pasklido gandas, kad Jovaras suimtas. Partizanai iš slėptuvės pasitraukė, Antanas prieglobstį rado pas kaimyną Praną Ribinską, tėvai išsikėlė gyventi kitur, o troboje liko tik 86 metų Antano senelė Ona. Jovarą KGB užverbavo, jis tapo smogiku. Sako, buvo su dviem vyrais pasirodęs ir Petrikonių sodyboje, tačiau čia nieko nerado. Jis visiems neigė gandus, kad suimtas, dėjosi toliau partizanu. Norėjo iš slėptuvės pasiimti rašomąją mašinėlę, tačiau senolei prasitarus, kad anūkas grįžo namo, išskubėjo. 1951 m. spalio 5 dieną prie sodybos buvo trise: Antanas, Vincas Jančiukas-Lakūnas (g. 1928 m.) ir Antanas Griškonis-Jūreivis (g. 1926 m.). Vyrai nutarė tą naktį pernakvoti bunkeryje ir patraukti į kitą vietą, nes Jovaru nepasitikėjo. Antanas Petrikonis prisimena tos dienos įvykius: Bunkeryje buvome trise. Išgirdę troboje triukšmą, greitai apsirengėme. Aš tuneliu nušliaužiau sužinoti, kas ten vyksta. Supratome, kad esame išduoti. Griebėme ginklus ir vienas paskui kitą šliaužėme prie vienintelio išėjimo troboje. Kadangi tunelis buvo siauras, o prie pat išėjimo ir labai žemas, viską supratome, kai išgirdome svetimus balsus. Kaip sakiau, ėjau pirmas, po manęs Jūreivis, vorelės gale - Lakūnas. Girdžiu, kaip nuo viryklės nuima puodus, geležis, plytas nuo skardos. Išgriovę įėjimą, kažkas pradėjo šaukti: Pasiduokit, esat apsupti ir priešintis nėra tikslo. Žinome, kad esate trise!.." Mes tylėjome ir laukėme, kol nuims skardą, atidarys angą. Tada tikėjomės automatų ugnimi prasiveržti. Štai pajuda skarda, aš staiga iššoku, atsistoju angoje ir noriu paleisti seriją. Deja, mano automatas nesuveikė, nes šliaužiant tuneliu į spyną pateko smėlio. Kareiviai, pamatę mane rengiantis šauti, puolė iš trobos, tik vienas jų paleido seriją virš mano galvos. Atsitraukiau atgal, o Jūreivis perdavė man savo automatą. Iškišau iš angos rankas ir iššaudžiau visą apkabą. Pasinaudoję sumaištimi, visi trys iššokome iš krosnies į kambarį. Pirmas krito Lakūnas. Jis bandė šokti per langą, tačiau buvo nukautas, ir jo kūnas įkrito atgal į kambarį. Susišaudymas truko visą valandą. Kareiviai padegė trobesius. Mums baigėsi šoviniai, liko tik pistoletai ir neveikiantis rusiškas kulkosvaidis Degteriovas". Jūreivis buvo sužeistas, tačiau dar bandė šokti per langą, bet už kelių metrų buvo nukautas. Man pavyko šiek tiek nušliaužti, tada pakilau, norėdamas kuo greičiau pasiekti krūmus. Pasipylė pragariška ugnis, kelios kulkos kliudė ranką ir koją. Dar gerokai nubėgau, kol, praradęs sąmonę, sukniubau. Taip sunkiai sužeistą ir paėmė..." Antanas Petrikonis praėjo sunkius tardymus, kankinimus, pažeminimus. Jį nuteisė 25-eriems metams lagerio. Tokia pat bausmė buvo paskirta ir senelei Onai. Šiuo metu Antanas Petrikonis gyvena Kaune, kiek leidžia sveikata, yra akyvus Sąjungos narys. Partizaną pažįsta jau visa Lietuva Arvydas KACEVIČIUS Dokumentinio filmo Nesulaužyti priesaikos" apie Juozą Ar-monaitį, LPKS Kauno skyriaus valdybos narį, peržiūrose kilo daug diskusijų. Žmonės siūlė rasti finansinių galimybių medžiagą padauginti ir padovanoti mokykloms, kad mokiniai geriau įsivaizduotų pokario partizaninio judėjimo mastus, jaunų vyrų pasiryžimą kovoti su okupantu. Tai būtų ne tik Lietuvos istorijos, bet ir pilietiškumo pamokos. Juozas Armonaitis gimė 1923 m. birželio 2 dieną Sakių apskr., Jankų vlsč., Šilgalių k. Buvo nagingas žmogus, geras muzikantas ir dainininkas. 1944 metais, kai sugrįžo okupantas, jis liko pavergtoje tėvynėje ir su ginklu rankose ją gynė. Likimas jam buvo maloningas - sunkių išbandymų keliuose jis sutiko daug į save panašių dorų žmonių, kurie lemtingu metu ištiesė pagalbos ranką, padėjo nepalūžti po išbandymų našta ir išlikti, kai jokios vilties jau nebuvo... 1947 metų sausio 29-osios naktį Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje po sunkios operacijos jis buvo suimtas. Tuomet buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanas. Šį filmą jau žiūrėjo tūkstančiai Lietuvos žmonių - Kovo 11-ąją jį rodė per televiziją. Lietuvos GGRC direktorė Dalia Kuodytė apie filmo herojų yra pasakiusi: Juozas Armonaitis yra vienas iš tūkstančių ištikimybės simbolių". Jis ir gyvenime toks: visada pirmas, pilnas iniciatyvos ir užsidegimo, nors šio žmogaus aktyvumas kartais balansuoja ant jo fizinių galimybių ribos. Žinoma, labai norėtųsi, kad šis dokumentinis filmas būtų demonstruojamas visose mokyklose. Buvę politiniai kaliniai turi viltį, kad jis bus nemokamai dalijamas mokykloms, kad vaikai jį pamatytų per istorijos ir pilietiškumo ugdymo pamokas. Nieko nesigailiu, dariau viską teisingai, - sako buvęs partizanas. -Nė akimirkai neužmiršau partizaninės priesaikos žodžių gyvas nepasiduosiu, paslapčių neišduosiu. Dalyvavau keturiose stambiose Tauro apygardos partizanų kautynėse, ketvirtojoje buvau sunkiai sužeistas. Didelė garbė buvo kovoti už Lietuvą. Mums patriotiškumo jausmas buvo diegiamas nuo lopšio. Kalėjime Viešpaties parašiau tik vieno, kad nepalūžčiau nuo kankinimų, neišduočiau draugų. Dvejus metus kartojau savo išgalvotą pavardę. Šiandien jaučiuosi laimingas, kad nieko okupantams nepasakiau, nepalūžau, nors kalėjime praradau koją, tačiau kovoti iki galo mane ragino kameros draugai, tarp kurių buvo ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas". Kauno Kalniečių vidurinės mokyklos istorijos mokytojas Romualdas Freitakas yra įsitikinęs, kad šis filmas prilygsta istorijos pamokai: Vaizdinė medžiaga ir gyvas pokalbis su buvusiu partizanu daug įdomesnis ir naudingesnis nei sausi istorijos faktai". Dažnai tenka lankytis mokyklose, kalbėtis su mokiniais ir mokytojais. Su apgailestavimu reikia pasakyti, kad dažnai pilietinis jaunimo auklėjimas patikimas atsitiktiniams žmonėms, kurie patys nesidomi mūsų praeities aktualijomis, pasitenkina tik skurdžia informavimo priemonių teikiama medžiaga. Esu patyręs, kad net žodis stribas" ne kiekvienam jaunam žmogui žinomas. Vadinasi, mokyklose per mažai kalbama apie pokario genocidą, žmonių kančias. Filme Nesulaužyti priesaikos" gilinamasi ne tik į rezistencijos kovas, bet ir į partizanų psichologiją. Dviguba nauda jaunimui, kai pas moksleivius vieši ir pats filmo herojus Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius buvęs Lietuvos partizanas Juozas Armonaitis. Juozas moka jaunimą sudominti istorija, pasakodamas apie įvykius, kuriuose jis pats dalyvavo.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |