| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
1863 metų sukilimas ir dvasininkija Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Šiemet sukanka 145 metai nuo 1863 metų sukilimo. Pusantro šimto metų nėra labai ilgas laiko tarpas. Žmonių atmintis dar išsaugojo iš kartos į kartą perduodamus savo gentainių, sukilimo dalyvių, vardus ir pavardes. Prof. Antanas Tyla sako: Mano senelis, turėjęs tokį pat vardą ir pavardę kaip ir aš, buvo to sukilimo dalyvis". Sukilimo dalyviai siekė išsivaduoti iš Rusijos jungo, atkurti valstybingumą, kėlė socialinius reikalavimus. Sukilimas apėmė visų luomų žmones: bajorus, valstiečius, dvasininkus. Nors moterims buvo uždrausta tiesiogiai dalyvauti sukilime, jos kuo galėdamos padėjo vyrams: buvo ryšininkės, slaugytojos, virėjos, drabužių siuvėjos. Bene pirmasis sukilimo sukaktį paminėjo Lietuvos nacionalinis muziejus, surengęs parodą 1863 metų sukilimas Lietuvoje". Paroda atidaryta gegužės 8 dieną. Joje pirmą kartą pristatomi prieš dvidešimt metų Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje surasti sukilimo dokumentai iš slapto sukilėlių archyvo. Parodoje eksponuojami sukilimo dalyvių daiktai, jų fotografijos, dokumentai, ginklai. Galima pamatyti spausdinimo mašiną, kuria buvo dauginami sukilimo dokumentai, iš Kelmės krašto muziejaus pasiskolintą unikalią sukilėlių bažnytinę vėliavą, dailininko A. Grott-gerio paveikslų ciklą, vaizduojantį sukilimo momentus, ir daugelį kitų įdomių eksponatų. Pasak muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, tai pirmoji tokia plati paroda apie 1863 metų sukilimą. Dalis eksponatų pasiskolinta iš Šiaulių Aušros", Telšių Alkos" muziejų, Lietuvos valstybės istorijos archyvo. Gegužės 12-13 dienomis Lietuvos istorijos institutas surengė tarptautinę konferenciją Dvasininkija ir 1863 metų sukilimas buvusios abiejų tautų respublikos žemėse", pranešimus skaitė ne tik Lietuvos istorikai, bet ir Varmijos-Mozūrijos universiteto Olštyne, Liublino Jono Pauliaus II katalikų universiteto mokslininkai. Anuo metu bažnyčia buvo vienintelė vieta, kur gausiai susirinkdavo žmonės. Bažnyčiose vyko svarbiausi parengiamieji sukilimo darbai, bažnyčios tapo sukilėlių idėjų skelbimo tribūnomis. Čia buvo giedamos patriotinės giesmės, skaitomi sukilimo dokumentai, žmonės kviečiami įsitraukti į sukilimą. Vyskupai viešai ir tiesiogiai sukilimo nepalaikė, nes buvo davę privalomą priesaiką tarnauti monarchijai. Tie, kurie pritarė sukilimui, tai darė viešai nedeklaruodami, todėl išvengė represijų (vysk. Motiejus Valančius). Kas kita kunigai. Manoma, kad apie 20 proc. kunigų savo noru palaikė sukilėlius. Beje, sukilimo būrių vadovai turėjo didelius įgaliojimus. Jie įpareigodavo klebonus perskaityti sukilimo manifestus ir ta tema pasakyti pamokslus, raginti parapijiečius remti sukilėlius maisto produktais, drabužiais. Klebonai pasirinkimo neturėjo -jiems už nepaklusnumą buvo grasinama mirties bausme, nors priežasčių šalintis nuo sukilimo atsirasdavo nemažai: kelionė pas ligonius, liturginės apeigos, turėjusios vykti griežtai nustatytu laiku, ir t.t. Tačiau pernelyg didelis atsargumas ne visada išeidavo į gera. Štai pas Anykščių dekaną Ferdinandą Stulginskį sukilėliai atvyko per pamaldas ir pareikalavo perskaityti manifestą. Kai dekanas atsisakė tai daryti, manifestą perskaitė pats sukilimo vadas kun. Antanas Mackevičius. Sukilėliai dekaną suėmė ir pusantros paros išlaikė nelaisvėje. Caro valdininkai dėl to įtarė jį bendradarbiaujant su sukilėliais ir ištrėmė į Sibirą sunkiųjų darbų katorgai. Sukilimui pralaimėjus, caro įtūžis liejosi įvairiomis formomis: buvo žiauriai baudžiami sukilimo dalyviai, uždarinėjamos bažnyčios ir vienuolynai, uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, rusifikuojamas kraštas. Istorikai sutaria: žiauriausiai buvo baudžiami dvasininkai. Pirmasis Vilniuje, Lukiškių aikštėje, viešai sušaudytas sukilimo dalyvis buvo kun. Stanislovas Išora (1838-1863). Prasidėjus sukilimui, jis Žaludko bažnyčioje (Lydos apskr.) viešai iš sakyklos perskaitė atsišaukimą, kuriuo valstiečiai buvo raginami prisidėti prie sukilimo. Po to pats pasitraukė pas sukilėlius. Jo neradę, caro pareigūnai suėmė bažnyčios kleboną. Tai sužinojęs ir pagailėjęs klebono, kun. S. Išora pats pasidavė; iš pradžių buvo nuteistas penkeriems metams katorgos darbų, paskui Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1863 metų birželio 3 dieną. Vienas sukilimo vadų kun. Antanas Mackevičius (1828-1863) buvo kilęs iš neturtingų valstiečių šeimos, gabus, troškęs mokslo, pėsčias iš Žemaitijos atėjęs į Vilnių ir sėkmingai įstojęs į gimnaziją, baigęs Varnių kunigų seminariją, dirbęs Krekenavoje ir Paberžėje, labai mylėjo liaudį. Jis dažnai lankėsi valstiečių namuose, gerai suprato jų varganą buitį. Kun. A. Mackevičius tuoj pat įsijungė į sukilimą, turėdamas tikslą iškovoti lietuvių tautai politines teises, tautinį savarankiškumą. Jam nebuvo priimtinas lenkų sukilėlių noras sudaryti bendrą Lenkijos-Lietuvos valstybę. Žmonės mylimu kunigu tikėjo, netrukus susidarė kelių šimtų dalgiais ginkluotų valstiečių būrys kartu su savo mylimu kunigu išėjęs kovoti už laisvę. Kun. A. Mackevičius, vadovaudamas būriui, vilkėjo kunigo drabužiais. Artimai bendraudamas su kitu sukilimo vadu Zigmantu Sierakausku, A. Mackevičius kovėsi Panevėžio apskrityje. Sunkiai sužeidus ir paėmus į nelaisvę Z. Sierakauską, A. Mackevičius vadovavo ir jo būriams. Paskutinės jo vadovautos kautynės įvyko prie Vilkijos. Gruodžio 17 dieną A. Mackevičius buvo suimtas, vežiotas po kraštą, norint įtikinti valstiečius, kad sukilimas baigtas, kad toliau nebėra prasmės kovoti. Rusai A. Mackevičiui pažadėjo laisvę, jeigu jis išduotų kitus sukilimo vadus. Tai daryti jis griežtai atsisakė, per tardymą laikėsi didvyriškai. Kiek palaikytas Kauno kalėjime, kun. A.Mackevičius 1863 metų gruodžio 28-ąją buvo viešai pakartas Kaune. Kun. A. Mackevičiaus auka už tėvynę niekada nebuvo užmiršta. Manome, kad jo didvyriško gyvenimo pavyzdys kovai už laisvę įkvėpė pokario partizanus. Apie jo žygdarbius tėvynei sovietmečiu noriai pasakodavo ilgametis Paberžės klebonas kun. Mykolas Dobro-volskas - tėvas Stanislovas. Juk būtent iš Paberžės kun. A. Mackevičius su dideliu būriu valstiečių išėjo į sukilimą. Liublino Jono Pauliaus II katalikų universiteto habil. dr. Eugelniusz Niebielski papasakojo apie sukilimo dalyvį kun. Stanislovą Matras (1836-1917). Jis gimė amatininkų šeimoje, žavėjosi patriotinėmis idėjomis, įsijungė į sukilimą. Bažnyčioje priiminėjo sukilėlių priesaikas, kartu su sukilėliais dalyvavo mūšiuose. Nors jo ieškojo, bet jam vis pavykdavo pasislėpti. Jo vietoj buvo areštuotas klebonas, apvogta klebonija. Pagaliau kun. Stanislovas Matras buvo išduotas, suimtas, ištremtas į Sibirą. Kelionė prie Baikalo kartu su kriminalistais buvo ilga, sunki ir varginanti: kunigas apvogtas, sužeistas. Vėliau grįžo į Galiciją, dirbo moterų vienuolyne kapelionu. JAV yra išleistas kun. S. Matras kelių tomų dienoraštis. Kun. Jan Kosmowski, MIC, papasakojo apie kun. Kristupo Svir-nicko, MIC, (1814-1894) didvyrišką gyvenimą. Sis lietuvis kunigas tiesiogiai 1863 metų sukilime dalyvauti negalėjo. Už draudžiamos literatūros slėpimą vienuolyne 1848 metais jis buvo ištremtas į Irkutską. 1856 metų amnestija suteikė jam teisę grįžti į tėvynę. Tačiau tuomet Sibire buvo daug ištremtų iš tėvynės žmonių. Netrukus Sibiras pasipildė 1863 metų sukilimo dalyviais. Kun. Stanislovas nusprendė tapti jų sielovadininku. Čia galėsiu daugiau patarnauti nelaimingiesiems. Kol turėsiu sveikatos, niekur nuo jų nesitrauksiu", - sakė. Ir tarnavo 42 metus. Žiemą, kai užšaldavo vandens telkiniai, kun. Stanislovas šunų kinkiniu tempiamomis rogutėmis skubėdavo pas kiekvieną jo laukiantį kataliką tremtinį. Jis ne tik suteikdavo religinius patarnavimus, bet ir daug kalbėjo apie Dievo gailestingumą, guodė žmones. Ne veltui buvo pramintas Angelu Guodėju. Kun. Stanislovas rūpinosi našlaičiais, Sibire buvo įsteigęs našlaičių globos namus ir mokyklą. 1879 metais sudegus Irkutsko katalikų medinei bažnyčiai, kun. K. Švir-nicko rūpesčiu buvo pastatyta nauja mūrinė. Šventasis Sostas aukštai įvertino jo pasiaukojantį darbą. 1883 metais, švenčiant auksinį kunigystės jubiliejų, popiežius Leonas XIII atsiuntė jam palaiminimą ir dovanų: taurę ir mišiolą. Kun. K. Švirnicką gerbė ne tik katalikai, bet ir kitų tikėjimų žmonės. Kuklias viso gyvenimo santaupas jis paliko bažnyčiai ir savo įkurtai mokyklai. Šis meilės apaštalas buvo nužudytas banditų, palaidotas Sibire. Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis (1810-1891), skleidęs blaivybės idėjas, rūpinęsis valstiečių dvasiniu tobulėjimu, rašęs protestus prieš baudžiavą, matydamas caro represijas prieš sukilėlius, negalėjo tylėti. Jis kreipėsi į M. Muravjovą, prašydamas tas represijas nutraukti. Už tai buvo Rusijos valdžios ištremtas į Viatką. Daug aukų pareikalavo 1863 metų sukilimas, tačiau už laisvę pralietas kraujas, iškentėtos kančios veltui nenuėjo. Sukilimas klibino patvaldystės pamatus, stiprino jaunos kartos žmonių norą siekti laisvės. Šiandien su meile ir pagarba prisimename 1863 metų sukilėlius, tarp kurių buvo daug Katalikų Bažnyčios dvasininkų.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |