Ieško, nerimsta, atranda
Petras IVANOVAS
|
Zarasų rajono Salako miestelio gyventoja
Vilija Visockienė - mažakalbė, tyli,
tačiau jos sieloje dažnai siaučia tikros
kūrybinio polėkio audros
|
|
Karpiniai reikalauja ne tik kūrybos,
fantazijos, bet ir juvelyrinio
kruopštumo, atidumo, laiko.
Karpiniuose autorė sujungė viską,
kas ją viliojo, - gamtą,
liaudiškus ornamentus, poeziją
|
|
Salakietės karpiniai suteikė jai dvasinę
palaimą, leido patirti kūrybos džiaugsmą
|
Zarasų rajono Salako miestelio gyventoja Vilija Visockienė mažakalbė, tyli, tačiau jos sieloje dažnai siaučia tikros kūrybinio polėkio audros. Jauna moteris kilusi iš Šakių. Po mokslų vidurinėje įgijo kino mechanikės specialybę, nes labai norėjo būti arčiau kino meno. Kino mechanikės darbas patiko, bet subankrutavo kino teatrai. Turėjo ir kitą aistrą - gyvūnus. Pasirinko darbą privačiame zoologijos sode, bet ir tas subankrutavo.
Zarasų rajono Salako miestelio gyventoja Vilija Visockienė - mažakalbė, tyli, tačiau jos sieloje dažnai siaučia tikros kūrybinio polėkio audros
Vėliau Vilija persikėlė laimės ir kūrybos polėkio ieškoti į vyro tėviškę - ežerų ir miškų kraštą Aukštaitiją. Augino sūnus Justiną ir Liutaurą. Kasdieniniai rūpesčiai, darbai dažnai atimdavo daug laiko, tačiau kūrybingai sielai norėjosi skrydžio. Vieną sykį moteris paėmė popierius lapus ir ėmė karpyti. Ilgai karpė, paskui dailiai suklijavo - taip ir atsirado gėlės, medžiai, gyvūnai, įvairūs ornamentai. Tokie ir buvo pirmieji salakietės karpiniai. Visi, pamatę Vilijos darbelius, nuoširdžiai girdavo juos ir žavėjosi. Tai buvo paskata toliau kurti. Kai pasibaigdavo namų ruošos darbai, sumigdavo sūnūs, Vilija sėsdavo ir vėl karpydavo. O karpiniai reikalauja ne tik kūrybos, fantazijos, bet ir juvelyrinio kruopštumo, atidumo, laiko. Kartais kūrybinis įkvėpimas taip pagaudavo, kad nepaleisdavo iki pirmųjų gaidžių. Po atkaklių kūrybos vakarų ir naktų gimė ir pirmoji paroda, kuri buvo surengta Zarasų krašto muziejuje. Pirmasis oficialus pripažinimas dar labiau paskatino kūrybai. Smailiomis žirklutė-mis jauna moteris karpydavo dar unikalesnius karpinius. Vilijos galvoje gimė įvairios fantazijos, jas ir rikiuodavo savo karpiniuose. Netrukus darbus demonstravo parodoje "Tautodailė Aukštaitijos regione". Čia jos darbai buvo labai gerai
įvertinti. Karpiniai suteikė dvasinę palaimą, leido patirti kūrybos džiaugsmą. Karpiniuose ji sujungė viską, kas ją viliojo, - gamtą, liaudiškus ornamentus, poeziją. Po to nudžiugino dar vienas įvertinimas - Vilija Visockienė tapo tautodailininkų sąjungos nare.
Žymiai anksčiau nei karpiniai Viliją suviliojo poezija. Jos eilėse atsispindi ir gamtos grožis, meilė, svaja ir ilgesys. Už originalias ir svajingas eiles Salako seniūnijos gyventojai buvo suteiktas Metų literatės vardas.
Bando Vilija ir tapyti. Moteris drobėse atgyja krašto, jau tapusio jai gimtu, vaizdai, akvarelėse žydi gėlės ir Salako krašto vaizdai. Paskutiniu metu ją vis labiau žavi fotografija. Jos pranašumas - greitas rezultatas, nors jėgų ir laiko daug reikalauja. Patinka Vilijai ir įvairius akmenukus rinkti, kurti floristikos darbus.
Grožis, poezija suteikia tikrą gyvenimo palaimą. Džiaugiasi ir Vilija, kad kasdien pasiekia vis daugiau. Ji kūrybiniuose ieškojimuose suranda grožio, o jos sukurtuose darbeliuose vis daugiau meno, meilės, šilumos. Šie atradimai ją džiugina ir dar labiau skatina ieškoti, nerimti, atrasti.
Salakas, Zarasų rajonas Autoriaus nuotraukos
Vilija VISOCKIENĖ
Eilėraščiai
Eilėraščiu patikrinkim ribas -
koks aukštis ir koks gylis ...
Kodėl erdvė, kurioj gyvenam
taip apleista - net vasarą nežydi...
* * *
Dėliojo žvaigždės Atpirkėjo vardą ...
Po vieną raidę bitės išnešiojo ...
O prie bažnyčios vartų elgetėlė
ant pirštų jas sunėrus -
ašarojo ...
* * *
Aš tau, naktie, padovanojau
savo liūdesį...
Atsidėkodama įsodinai mane
į baltą rūko valtį,
lengvai pastūmusi,
plukdei tolyn tolyn
apsnūdusia upe ...
Kiek daug eilių
apie tave sukūriau -
o tu
lengva ranka
jas deginai saulėlydžio
lauže....
Dabar aš nežinau,
kokiam esu krante...
* * *
Varpelis turi sidabrinę sielą -
ji vėjui tik paklusdama
užgieda
taip švelniai, jog mirusį
prikelt galėtų ...
Bet jis tik smėlio klausosi -
kaip tas iš lėto
srovena pro atšalusius
pirštus -
ir tarsi paukštis gieda.
* * *
Neturi mylimieji kantrybės,
nors ieško ir laukia ilgai -
mirtis, užsidėjusi kaukę,
juos įveikia gan lengvai...
Neliūdėk, žaliaskare sese,
ne tau vienai tokia dalia ...
Pažiūrėk, kaip Orfėjasneša
šaltą miglą tuščiam delne ...
* * *
O dienos buvo tokios blankios
kad pačios dusdavo,
nebepakeldamas
tos blankumas
pavasarių nebuvo
vien tik šaltis
tik ledo žvaigždės
už kreivos tvoros ...
Bet kas nutiko
kas kerus užleido
kad vieną dieną
aidinčia gija
nuo stogo nusileido
mus palietusi
varveklio giedanti dvasia ...
* * *
Čia kryžiuojas kelias
su upokšniu
susilieja akmenio ir vandenio
daina
čia įbridęs beržas plauna savo
tošį
išpaišytą sutemos ranka ...
Čia dangus galėtų atsigerti
jei tik nusileistų
truputį žemiau ...
Bet tik baltas paukštis svarsto
tūpt ar sklęsti
nuo drėgnos paunksnės
kuo toliau ...
* * *
Žolės
lyg žvakės saulėlydy geso
tarsi šauktų -
pakilk,
nebijok....
Ir tik skruzdė,
maža pakeleivė,
užsilipo ant delno
ir surišo
į dangų
skrydžiui
pakeltas rankas...
* * *
Luodžio bangos
neša saulės luotą -
saulė plaukia
Žilvino vaduoti,
O ant kranto
Eglė rasas renka -
lyg žodžius,
kuriais prabils į tamsą ...
O Sala, kur saulei žaltys guosis,
slepiasi lediniuos bangų
posmuos...
Patikėtume, kad saulei pasiseks,
bet kodėl, naktie,
vėl užpūtei bures?
* * *
Tavy pasaulį pamačiau
Ir patikėjau,
O tačiau
Nukrito žodis ant peties -
Tau pasiguos
Ar nutylės...
Dabar žinau, kas nesvarbu -
Aš tarsi smilga
Po dangum
Ir lyg ne sau
Aš gyvenau
O tik šnarėjau....
O dangau...
© 2008 XXI amžius
|