|
Ne skaldyti, bet vienyti
Jonas KAČERAUSKAS
Kadaise Baltijos kelias" buvo populiarus laikraštis, žmonės jį greit išgraibstydavo, tikėdamiesi rasti kažką nauja, gražaus šioje įgrisusioje, daugiausia iš sovietmečio likusių partiečių rietenų jūroje. Atsitiktinai į mano rankas pateko Baltijos kelias" (2008 m., Nr. 1). Skaitau Vytauto Radžvilo straipsnį Deganti dešiniųjų žemė": Lietuvos patriotinės ir valstybinės jėgos naikinamos jau seniai. Šalies nepriklausomybė dar nebuvo (...) pripažinta, o jau prasidėjo neaiškių" ir nepatikimų" elementų valymas..." Kubilinei dešiniųjų nomenklatūrai neliko nieko kito, kaip būti kairiosios kirkilinės vyriausybės priedėliu..." irt. t.
Stebiuosi, iš kur tokios piktos, pilnos neapykantos mintys, skaldančios visuomenę, galėjo kilti pono V. Radžvilo galvoje. Nesu Tėvynės sąjungos narys, bet pasakyti savo nuomonę, ginti bet kurią partiją ar neteisingai kaltinamą žmogų turėtų visi. Kiek žinau, Tėvynės sąjunga yra viena iš rimčiausių partijų, jai vadovauja žinomų lituanistų sūnus Andrius - doras, sąžiningas žmogus. Kodėl ponas V. Radžvilas mato degančią dešiniųjų žemę"? Kokios patriotinės ir valstybinės jėgos buvo naikinamos - galbūt turima mintyje KGB? Konservatorių buvimas kirkilinės vyriausybės priedėliu" įrodo, kad ši partija idėjiškai stovi aukščiau už kitas partijas - už asmeninę partijos gerovę, ambicijas jai svarbiau valstybės ir žmonių gerovė.
Nejučiomis kyla mintys...
Tylioje, religingoje visuomenės dalyje glū-dėjęs gilus tikėjimas į Dievą ir viltis, kad Lietuva vėl kada nors bus laisva, susidarius palankioms sąlygoms, dinamiškai virto dainuojančia revoliucija. Lietuva, vadovaujant prof. V. Landsbergiui, tapo vėl laisva, nepriklausoma valstybė. Tik jos piliečiai jau ne tokie, kokie buvo 1918-1940 metais. Nebe toks šiandien ir pasaulis. Anoji buvo Maironio-Vaižganto Lietuva, ji išugdė jaunąją kartą -dorą, darbščią, mylinčią Dievą ir tėvynę. Jos moraliniais vaisiais naudojamės ir šiandien.
Dabar, ačiū Dievui, mes gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, sostinė yra Vilnius, mums priklauso Klaipėdos kraštas. Turime džiaugtis, kad galima laisvai kalbėti, rašyti, kad esame Europos Sąjungos nariai. Deja, džiaugsmą aptemdo sunkios ir vis blogėjančios ekonominės sąlygos, moralinis nuosmukis, emigracija, kai kurių politikų vykdomas tautos skaldymas, Vyriausybės, Seimo abejingumas sprendžiant svarbias problemas. Pavyzdžiui, kam reikėjo Vilniuje įkurti universiteto filialą su lenkų dėstomąja kalba? Verbuojami lenkai iš Baltarusijos" (Veidas, 2008 m., Nr. 13), be abejo, ir iš Rusijos, Ukrainos, o jų ten per milijoną. Tai Trojos arklys Vilniuje. Būtų pateisinama, jei Vilniaus universiteto filialas būtų įkurtas Seinuose su lietuvių dėstomąja kalba.
Vyriausybė nesiima priemonių finansiškai skriaudžiamų Vilniaus krašto lietuvių moksleivių, naikinamų lietuviškų mokyklų apginti.
Spauda
Mūsų spauda taip mėgsta rašyti apie tuos, kurie kelia ne susižavėjimo jausmą, o pasibjaurėjimą. O kas aprašo mūsų iškilias asmenybes, visiems reikalingų profesijų žmones", - klausia žurnalo Veidas" skaitytojas. Vartau XXI amžių", Lietuvos aidą", Vorutą", Gimtinę". Žaviuos dvasingais straipsniais apie įvairių profesijų žmones. Rašo profesoriai, mokslo daktarai, gydytojai, mokytojai, namų šeimininkės - visi, kas bent kiek valdo plunksną ir netingi. Gaila, kad šių laikraščių tiražai maži. Jie neturi pinigų reklamai, jų straipsniai, išskyrus Lietuvos aidą", nepristatomi rytmetinėje spaudos apžvalgoje. Milijonai litų kasmet skiriami spaudai paremti, deja, tik ne krikščioniškajai (E. Šiugžda, XXI amžius", 2008 m, Nr. 26). Remiama toji spauda, kuri nekelia moralinio lygio, neugdo taurių asmenybių, nemažina nusikaltimų, beprasmių mirčių.
Mes per giliai įklimpom į moralinio nuosmukio liūną, po kojų pamynę šimtmečiais puoselėtus idealus: religiją, Dešimtį Dievo įsakymų. Per daug nusikaltimų, beprasmių mirčių, tampymosi po teismus, per daug beglobių, našlaičių vaikų. Gyvenimas pasidarė nesaugus ir trapus. Bažnyčia lietuviui, kaip ir žydui sinagoga, - tautinio solidarumo tvirtovė, jėgų, vilties šaltinis. Ji neprarado reikšmės ir šiandien. Sovietmečiu niekas taip nenukentėjo, kaip religinė bendruomenė. Vyriausybė turėtų remti katalikišką spaudą, sudaryti geresnes sąlygas visose informacijos priemonėse (televizijos kanaluose) pasisakyti kunigams, aktyviems krikščionims. Visuomenė turi būti aktyvesnė - veikti ir skatinti kitus. Manau, kad tik darniose katalikiškose šeimose, mokyklose užauga tvirti, aukštos moralės žmonės. Kodėl Vengrijos vyriausybė gali paremti krikščioniškąją spaudą, o Lietuvos ne?
Pavojaus signalai
Prarasti tėvynę kiekvienam žmogui yra tragedija. Žydų tauta, praradusi tėvynę, buvo išblaškyta po pasaulį, ir tik dėl religijos tūkstančius metų išliko gyva, išsaugojo savo papročius, kalbą, kol 1948 metais sukūrė savo nepriklausomą valstybę - Izraelį.
Šiandien iškilo tautos sunykimo pavojus. Tauta nyksta, kai tautiečiai emigruoja į kitas šalis, kai žmonės žūsta keliuose, gaisruose, kai tūkstančiai tautiečių degraduoja, vartodami alkoholį ir kitus narkotikus, kai girtuoklių šeimose gimsta nepilnaverčiai vaikai, kai kasmet nužudoma dešimtys tūkstančių negimusių kūdikių. Mažą tautą silpnina mišrios šeimos (tokių vedybų 2007 m. Vilniuje buvo apie trečdalis, o Lietuvoje apie 10 proc.), taip pat negausios šeimos. Liūdna, kad atsisakoma tradicinės šeimos, kad šeimose nepuose-lėjamos dvasinės vertybės, o mokyklose neugdomas patriotizmas, sumenkinami garsių žmonių darbai, asmenybės.
Artėjant rinkimams
Neišvengiamai artėja rinkimai. Kam mažai valstybei reikia tiek partijų - užtektų dviejų trijų: viena dešinioji, kita kairioji ir trečia vidurio galėtų būti Krikščionių demokratų. Ši partija krikščioniškajai Lietuvai yra artima. Tačiau, matyt, kažkam reikėjo ją sunaikinti, tikriausiai tiems, kurie siekia visas dešiniąsias (tarp jų ir Tėvynės sąjungą) sunaikinti.
Sakoma Valdžia yra tokia, kokią piliečiai išsirenka". Kaip išsirinkti kitokią, geresnę, kai kandidatus parenka partijos? Laimi toji partija, kuri turi daugiau pinigų, kurios rankose masinės informacijos priemonės, kuri sugeba psichologiškai paveikti rinkėjus. Klysta tie politikai, kurie mano, kad rinkėjai supranta, kuri partija gali šaliai atstovauti (Seime, vyriausybėje). Dauguma žmonių nesigilina, neanalizuoja partijų veiklos. Būna, kad religingas pilietis balsuoja už aršų religijos priešą ar kitatautį atėjūną vien todėl, kad jis gražus, simpatiškas, moka su žmonėmis bendrauti, patiki gražiais jo pažadais. Didelė dalis visuomenės laikosi pasyviai - nebalsuoja.
Gal būtų gerai, kad nebalsavusiųjų piliečių pavardės atsispindėtų tam tikruose sąrašuose, pvz., pilietis nori gauti kompensaciją už šildymą, seniūnijos darbuotojas galėtų priminti, kodėl nebalsavai. Tai būtų priemonė pilietiškumui ugdyti.
Kas pažadins pasyviąją tautos dalį?
Kas sulaikys smunkančią visuomenės moralę, nykstančią lietuvių tautą, jei ne dori, aukštos moralės, dvasingi žmonės, idealistai. Tokių daugiausia tylioje, pasyvioje visuomenės dalyje. Tik jie nenori kištis į politiką. Kadaise A. Maceina rašė, kad bendromis jėgomis galima sukurti valstybę, kurios pagrindas būtų meilė, teisingumas ir kultūra. Kad tai įvyktų, reikia pažadinti kuriamąją tautos energiją" (Naujoji Romuva, 1936 m., Nr. 8).
Nelikime pasyvūs, abejingi. Visi kurkime naują, gražesnę, teisingesnę Lietuvą. Vyresniosios kartos žmonės prisimena, kokie aktyvūs lietuviai buvo prieškario Lietuvoje. Jaunuoliai, turintys vos keturių skyrių išsilavinimą, sugebėdavo savame kaime, miestelyje suorganizuoti Jaunosios Lietuvos", Pavasarininkų, Šaulių, skautų kuopą, skyrių, aktyviai veikti. Šiandien daug puikių žmonių yra Lietuvių katalikų mokslų akademijoje, buvusioje Krikščionių demokratų partijoje, Ateitininkų, Šaulių, Skautų sąjungose ar kitose organizacijose ir pavienių aukštos moralės asmenų iš pavyzdingų šeimų arba iš užsienio lietuvių, gyvenančių Lietuvoje. Vienus galėtų įtraukti į rinkimų sąrašus Tėvynės sąjunga, kiti, suderinę su Tėvynės sąjunga, kad išvengtų konkurencijos, balotiruotis pavieniui, nesvarbu, kad to daryti neleidžia kai kurių organizacijų nuostatai.
Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais buvo populiarus šūkis: Kai tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, tik pareigą ginti ją". Šiuo atveju, kai tauta pavojuje, kandidatus į Seimą galėtų pasiūlyti ir parapijų komitetai. Tuos žmones turėtų aktyviai remti parapijiečiai. Būtina sukurti komitetą, panašų į prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje veikusį Katalikų veikimo centrą ar dar neseniai veikusią Piliečių chartiją, kuri imtųsi priemonių žmones suvienyti visuomeninei veiklai. Komitetas, sudarytas iš aukštos moralės respublikoje žinomų žmonių, turėtų rasti racionaliausią būdą, kaip pažadinti, suaktyvinti pasyviąją visuomenės dalį kovai su blogiu. Kad ir kokie būtų dvasingi pamokslai bažnyčiose ar straipsniai mažais tiražais išeinančioje spaudoje, šiandien jie neduoda reikiamo efekto. Gaila, kad mūsų visuomenė domisi daugiausia kriminalais ir pramogomis.
Nežiūrėkime, kokia moderni Europa, neplagijuokime jos kultūros, kurkime savąją. Kuo būsime skirtingesni, tuo kitiems įdomesni.
Te niekad neišblėsta tie idealai, kuriais vadovaudamiesi ėjo knygnešiai, Lietuvos valstybės kūrėjai, partizanai, kovotojai už Bažnyčios, tautos laisvę, žmogaus teises, už dorą, taurų žmogų.
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|