|
Posovietinės teisėtvarkos specbaras
Vytautas LANDSBERGIS
Tai vyksta Lietuvoje. Čekistų ir KGB informatorių garbės dalykai yra susiję su naujos karjeros galimybėmis ir įtakos valstybės institucijose atkūrimu, todėl svarbūs.
Kai kurios šio pobūdžio bylos teismuose darosi panašios ir į visišką istorijos perrašymą, ap-verčiant faktus ir įstatymus aukštyn kojom.
Mat vis dar skiriamės nuo Rusijos, tai gal negerai. Ten čekistų struktūros, kad ir kokiais vardais būtų vadinęsis ilgametis partijos durklas", išdidžiai mena kruviną savo galybės, tad ir šlovės, laikotarpį. Jo pabaiga virtusi net žmonijos tragedija". Lietuvoje tai okupacinės priespaudos, masinių ir individualių represijų, nusikalstamo kolaboravimo ir nešlovės laikotarpis. Pati struktūra - nusikalstama organizacija. (Žr. 1998 m. Įstatymą dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos".) Rusijoje, anot garsiojo žmogaus teisių gynėjo S. Kovaliovo, buvusioji KGB tapo valdančiąja partija; Lietuvoje dar ne visai, tik norėtų. Štai kodėl šios bylos Lietuvoje turi valstybinę, ne vien moralinę reikšmę. Teismų praktikoje per jas atsispindi ir teismų užvaldymo lygmuo.
Algis Klimaitis iškėlė bylą keliolikai žymių asmenų, kurių pasirašytame rašte jis pavadintas KGB agentu. Taip pat laikraščiui, kuris išspausdino tą memorandumą.
Kadangi pareiškimas lietė Šatrijos" 2004 metų kandidatavimą j Lietuvos prezidento postą ir tuo pačiu - užsimotą negailestingą valstybės kompromitaciją, matome, jog A. Klimaičio byla užgriebia platesnį specba-rą, negu tik vieno asmens garbė.
Byloje turi būti svarstoma A. Klimaičio kaip Kliugerio" tapatybė ir jo bendradarbiavimo su KGB pobūdis. Išlikusiuose nusikalstamos organizacijos dokumentuose Kliugeris" dažniausiai apibūdinamas kaip užsienio šaltinis" - zakordonnyj istočnik". Jeigu šaltinis, tai ko? Suprantama, informacijos. Pats berods teigia informavęs nesąmoningai, tiesiog dažnai ir plačiai plepėdamas su jį apgaunančiais, dokumentų neparodžiusiais KGB pareigūnais. Todėl nebuvęs agentu. Tačiau apgavikams, kurie jį ataskaitose užgauliai vadino šaltiniu" bei agentu", bylos nekelia. Kodėl?
Atlyginimai, kurių pagal ataskaitas tarsi gaudavęs, tai dar atskiras nesąmoningo bendradarbiavimo elementas, kurį teismas, be abejo, ištirs.
Pavyzdžiui, vienoje į Maskvą siųstoje 1991 m. pradžios ataskaitoje LSSR" KGB padalinio vadovas S. Čaplinas rašo, kad Kliugeris kuris organizuojąs KGB naudingas Lietuvos veikėjų keliones į Vakarus, iš-leidžiąs tam nemažus pinigus. Jo įsteigtos (galbūt priedangai) firmos pajamų tam nepakanka, todėl SSRS KGB prašoma pervesti į LSSR organizacijos pirmojo skyriaus sąskaitą 3000 VFR markių, kurios būsią išmokėtos Kliugeriui. Taip organizacija norinti paskatinti ir dar labiau įtvirtinti agentą darbe su mumis".
Jeigu A. Klimaitis būtų ne šių ataskaitų Kliugeris, tada prasmės neturėtų ginčas, kodėl kažką, ne jį, dažniausiai vadinę užsieniniu informacijos šaltiniu, bet ne agentu. Prašom neįžeisti žmogaus, seserie Nijole Sadū-naite, profesoriai A. Tyla ir R. Pakalni, Kovo 11-osios akto signatarai ir Sausio 13-osios žuvusiųjų tėvai, kurie pasirašėt aną viešą memorandumą dėl KGB talkininkės Šatrijos" valstybiško nepatikimumo.
Beje, vienas panašių teismų, kurio buvo paprašyta paneigti Aukščiausiojo Teismo 1992 metų galutinę ir neskundžiamą išvadą būtent dėl Šatrijos", padarė žemesnio lygmens aukštesnę išvadą, kad rašytinis sutikimas bendradarbiauti, dar patvirtintas kitais ištirtais archyviniais pėdsakais, nereiškiąs bendradarbiavimo, jeigu bendradarbiai nūnai liudija kitaip. (Spėjamai kitaip, nes liūdnai pagarsėjusio G. Baziulio vadovautas teismas viską įslaptino.) Dabar A. Klimaitis ir jo globėjai, regis, tikisi panašaus teismo.
Kliugeris, taip, bet sąmoningai nebendradarbiavęs. Arba ne Kliugeris, bet atsitiktinai atsidurdavęs analogiškose situacijose kaip ataskaitų Kliugeris. Tai sekretoria-vimas Europos Parlamento Baltų intergru-pėje, talka Intergrupės narių delegacijos kelionei į Lietuvą 1989 m. sausį ir K. Prunskienės idėjai kurti Lietuvoje opozicinę socialliberalų partiją kartu su broliu R. Stankevičium ir A. Klimaičiu 1991-1992 metais. Taip jau 1991 m. vasario 19 dieną Bonoje ji svarstė klausimą dėl politinės ir materialinės pagalbos Lietuvai, bet pirmiausiai -naujai K. Prunskienės grupuotei (K. Prunskienės keliones į Hamburgą ir Briuselį ir buvimą ten finansavo Kliugeris")". Šie dalykai aprašyti S. Čaplino to laikotarpio pranešime į Maskvą SSRS KGB pirmininko pavaduotojui generolui L. Šebaršinui.
Galų gale socialliberalų partiją įkūrė A. Paulauskas, kuris būdamas Generaliniu prokuroru, tyrė Kliugerio" kaip galimo šnipo ir aferisto bylą, net pats vyko į Hamburgą dėl A. Klimaičio įsteigtų įtartinų Lit-kommerz" ir AVA" (Algis, Vladimiras, Algirdas) firmų, kad ir eiga, ir medžiaga būtų asmeniškai kontroliuojamos. Generalinėje prokuratūroje visa tai turėtų būti išlikę nesunaikinta, tad ir A. Klimaičio garbės bylai labai naudinga. Patikrins. Juk teismas turi siekti teisybės nustatymo, ar ne?
© 2008 XXI amžius
|