|
Šėtoniška kelionė!
Denis MUCHAMADAS
Lenkijos, Ukrainos ir Slovakijos sienų sankirtoje, Karpatų kalnų papėdėje, įvyko kraupi tragedija. Maždaug 33-35 metų amžiaus čečėnų pabėgėlė Taisija užsimojo pereiti į Vakarus. Kartu su Taisija į šią nelengvą kelionę iškeliavo ir keturi nepilnamečiai jos vaikai: trys mergaitės - Elina, aštuonerių, Seda, dešimties, ir Fatima, dvylikos metų, - ir penkerių metų berniukas Mochamedas. Taisijos vyrą 2002 metų rudenį vieno valymo metu išsivedė Rusijos kareiviai kontraktininkai ir daugiau ji jo nebematė. Vienišos motinos Taisijos su keturiais mažamečiais vaikais gyvenimas po vyro dingimo tapo nepakeliamai sunkus. Vienintelę karvę nušovė rusų kareiviai. Jie nusipjovė tik užpakalinę koją, o visa kita paliko. Po trijų dienų benamių šunų apgraužtą maitintojos Buren-kos dvėselieną rado miške. Kaimo, kuriame jie gyveno, mokykla neveikė jau nuo pirmojo Čečėnijos karo, ir jos mergaitės augo taip pat, kaip ir daugelis kitų čečėnų vaikų, - beraštės.
Tiesa, Taisija išmokė jas skaityti ir rašyti, o vietinės pusiau legalios religinės mokyklos musulmonų šventikas mula išmokė jas skaityti ir rašyti arabiškais rašmenimis. Be to, jis jas išmokė musulmoniškos religijos ir šariato (religinių islamo priesakų) pagrindų. Tai ir visas išsilavinimas, nes artimiausioje ateityje tikėtis gauti geresnį nebuvo prasmės. Nebuvo ir jokio darbo, be to, kokia iš jos darbuotoja su mažamečiais vaikais. Tiesa, ji turėjo giminių iš vyro pusės, kurie jai padėjo kuo galėdami, bet ir jie patys vos galą su galu sudurdavo. Jos mama ir du broliai emigravo į Kazachiją, Karagandą, kuriame jie gimė ir išaugo po Stalino deportacijos, įvykusios 1944 metų vasario 23 dieną. Tuo metu vyko Antrasis pasaulinis karas ir čečėnai buvo ištremti kartu su ingu-šais, su kuriais kartu faktiškai sudaro vieną tautą. Vainach - taip jie iki šiol vadina save kartu. Šios dvi tautos buvo visiškai ištremtos pagal 58 straipsnį - kaip tautos priešai". Kartu jie sudarė beveik 800 tūkstančių žmonių. Besibaigiant pirmiesiems dvejiems deportacijos metams jų, abiejų tautų atstovų, teliko apie tris šimtus tūkstančių žmonių. Tiesa, sovietinė darbininkų-krikščionių" valstybė jums gali pateikti kitus skaičius, paimtus iš oficialių statistinių duomenų. Bet nė vienu oficialiu valstybinių įstaigų skaičiumi nebuvo galima tikėti. Pagrindinė tautinių masių auklėjimo priemonė pirmojoje pasaulyje išvystytoje" socialistinėje valstybėje buvo melas, provokacija ir tikėjimo žlugdymas. Ir šita teisinė betvarkė buvo kuriama masinės informacijos priemonėmis, pasinaudojant tokiais pat melagingais Valstybinio statistikos komiteto duomenimis.
Taisija buvo ne kartą girdėjusi, kad daugeliui čečėnų pavyko nusigauti į Vakarų Europos šalis, kur tokiems kaip ji yra suteikiami valstybės išlaikomi butai ir dar yra mokama, baisu net pagalvoti, iki 10 tūkstančių rublių per mėnesį žmogui, duodami drabužiai, batai, nemokamai gydoma, labdaringos organizacijos, privatūs asmenys ir Bažnyčios dovanoja dovanas. Ir Taisija nusprendė, kad ir kas nutiktų, nusigauti iki tų Dievo palaimintų Vakarų. Tik ją įspėjo jokiais būdais nepasilikti buvusio soclagerio valstybėse.
Ji pardavė viską, ką tik buvo galima parduoti, ir susirinkusi šiek tiek pinigų rubliais ir JAV doleriais, nusigavo iki Mineralinių Vandenų stoties. Būtent nusigavo, kadangi jai, kaip če-čėnei, tai padaryti nebuvo lengva. Užkardose žmonės su ginklais rankose ir maskuojamosiomis uniformomis uždavė daug klausimų, į kuriuos atsakyti neapsišvietusiam žmogui buvo labai sunku, o tai reiškė, kad teko daug mokėti. Nors klausimai buvo standartiniai: kur, ko, kodėl, tačiau labai dažnai klausiančiųjų atsakymai netenkino. Bet ji gerai žinojo, kad šiuos žmones domina ne atsakymai, o tik pinigai, kurių ji turi tiek mažai. O kadangi ji turi mažai pinigų, jos laukė ne tik gąsdinanti nežinomybė, bet ir dar didesni sunkumai. Pavyzdžiui, ji neįsivaizdavo, kur jie praleis pirmąją naktį išlipę iš traukinio. Ir taip ji su savo vaikais važiavo kažkur į Vakarus, faktiškai į fatališką neišvengiamybę, kur jos niekas nelaukia, kur jai niekas neišties pagalbos rankos, kur jos niekas nepadrąsins šiltu žodžiu, neužjaus.
Mineraliniuose Vandenyse ji visiems nupirko bilietus traukinio Kislovodskas-Kijevas miegamąjį vagoną - iki galutinės stotelės. Ji žinojo, kad ten turės nupirkti bilietus į traukinį, važiuojantį iki Lucko stotelės, ten nusigauti iki kurio nors kontrolės punkto prie Lenkijos ir Ukrainos sienos. Ji galėjo pasikliauti tik savimi, savo jėgomis ir menkomis galimybėmis. Be to, ji žinojo, kad iki kol pasieks galinę stotelę, ji privalo slėpti savo kelionės tikslą. Laikai, kai čečėnų pabėgėlius be kliūčių praleisdavo per Europos valstybių sienas, prabėgo negrįžtamai. Visame pasaulyje iki 2002 metų po Kristaus gimimo destruktyvių elementų pajamos iš įvairaus plauko pabėgėlių migracijos verslo siekė septynis milijardus dolerių. Tai yra visiškai tikslūs, oficialūs skaičiai, paimti iš įvairių šalių masinės informacijos priemonių. Paskutiniu metu senoji Europa jau suspėjo nuo buvusios Sovietų Sąjungos šalių atsitverti naujomis Europos Sąjungos narėmis iš buvusio soclagerio. Jeigu prieš penkerius metus pasieniečiai iš kiekvieno valstybės sieną kertančio žmogaus reikalavo po 100 JAV dolerių, tai mūsų laikais ši suma padvigubėjo - už sienos kirtimą be vizos vienam žmogui reikia mokėti jau po 200 dolerių, ir derėtis čia buvo ne vieta.
Daugelis čečėnų bandė gauti vizą išvažiavimui ir bent kiek ilgesniam gyvenimui Lietuvos Respublikoje, bet iš tikrųjų tai pasirodė esant neįmanoma. Pavyzdžiui, 2005 metų vasarą, turėdama trumpalaikę vizą, į Lietuvą atvažiavo buvusio Ičkerijos vidaus reikalų ministro pavaduotojo Chačukajevo žmona su nepilnamečiu sūnumi. Tuo metu jis pats su pilnamete dukra Elina kaip pabėgėlis iš Čečėnijos čia gyveno jau trejus su puse metų ir turėjo politinio pabėgėlio statusą. Greitai baigėsi viza ir moteriai buvo pasiūlyta išvykti iš Lietuvos teritorijos, nors čia buvo jos dukra bei vyras. Be to, išvažiuoti vietinė valdžia leido tik viena kryptimi - atgal į Rusiją. Savo atsisakymą jie motyvavo tuo, kad karas Čečėnijoje jau baigėsi. Apskritai šios istorijos tęsinys buvo labai nemalonus, visi pateko į kalėjimą ir dėl to žuvo vaikas. Teismai dar ir dabar nesibaigė ir byla net yra perduota Europos žmogaus teisių teismui... O sumokėti už bevizį sienos kirtimą legaliuose punktuose 2000 JAV dolerių ji negalėjo, nes tiek pinigų neturėjo.
Reikėjo rasti vedlius ir su jais derėtis. O pinigų jai liko mažai ir dar reikia nors kiek palikti vaikams. Taip svarstydama, ji važiavo, su liūdesiu žvelgdama į linksmai žaidžiančius vaikus, kurie pirmą kartą važiavo seno, susidėvėjusio, daug ką mačiusio traukinio keleiviniame miegamajame vagone. Jiems tai rodėsi esanti neregėta prabanga. Nors ir ji pati pirmą kartą važiavo taip toli viena su vaikais. Kiekvienoje stotelėje į vagoną įeidavo žmonės su karinėmis uniformomis ir ginklais, jie reikalavo dokumentų, iškratydavo iš krepšių visą jų varganą, neįmantrų bagažą, aiškiai bjaurėdamiesi po jį naršė, uždavinėdami tuos pačius klausimus, ir galiausiai nesivaržydami reikalavo pinigų, kitu atveju grasino išlaipinti iš traukinio ir nuvesti į miliciją. Išsigandę vaikai nutilę glaudėsi prie motinos. Iš šių žmonių jie nieko gero nelaukė - jie išaugo aidint ginklų salvėms, automatų serijoms, sprogimams, gaisrams, valymams. Vyresniosios mergaitės prisiminė, kaip išsivedė tėtį ir daugiau jos jo niekada nematė.
Kartą Taisijai teko omonininkams atiduoti tūkstantį rublių, nes jie grasino ją išlaipinti iš traukinio. O tai būtų buvę labai pavojinga -būtų prarasti bilietai ir niekas negalėtų pasakyti, kas su jais būtų atsitikę, jei jie būtų pasitraukę iš traukinio. Aplink tvyrojo baimė, o milicija ir kariškiai buvo dar pavojingesni. Tai atsitiko prie Rusijos ir Ukrainos sienos, Ilo-vos muitinės poste. Ukrainos pasienietis išjos pareikalavo 500 JAV dolerių. Ji neatsimena, už ką turėjo mokėti pinigus, bet iš nevilties ir sielvarto Taisija užstaugė balsu, vagone buvę žmonės susidomėjo, o pasienietis pasimetė ir paliko ją ramybėje. Aš prisimenu, kaip iš mūsų pačių ukrainiečių pasienietis tame pačiame Ilovos pasienio punkte reikalavo iškart 10 tūkstančių rublių - vienos čečėnės moters, kuri pakeliui prisijungė prie mūsų, paso galiojimas buvo pasibaigęs, ir pasienietis grasinosi visus mus išlaipinti iš traukinio. Problema buvo ta, kad Taisija neturėjo kelionės paso nei sau, nei vaikams. Rusijoje būtina turėti vidaus piliečio pasą, kuriame yra nurodyti visi duomenys apie žmogų, jo tautybė ir registracijos adresas. Pagal šį dokumentą atitinkamai ir žiūrima į žmogų. Kelionės pasas yra velniškas nusikaltėlių valdžios išradimas. Pagal įstatymą šie pasai turi būti automatiškai išduodami išvažiuojančiam į užsienį žmogui, jam pateikus Rusijos piliečio vidaus pasą, o faktiškai visa ši procedūra valdžiai yra papildoma galimybė išsireikalauti kyšių. Čečėnijos Respublikoje tam, kad gautum kelionės pasą, reikia sumokėti 700 JAV dolerių už vieną dokumentą, o jį turėti privalo visi, net krūtimi maitinami vaikai. Nelaimingoji Taisija negalėjo sumokėti tokių pinigų. Rusijoje, kaip ir visose postsocialistinėse valstybėse, milicijos, policijos ir žemesniojo rango pareigūnų atlyginimai yra maži, todėl jiems suteikiama galimybė užsidirbti eilinių piliečių sąskaita, tuo pačiu įdiegiant teisinę betvarkę ir korupciją jų valdomoje valstybėje.
Tas pats tinka ir Lietuvos Respublikai - visa tai pats patyriau, asmeniškai išgyvenau visą šį teisinį nihilizmą. Postsovietiniai teisėjai yra absoliučiai neobjektyvūs - juk jie yra ne išrinkti, o paskirti iš aukščiau. Visa tai gana smulkiai ir objektyviai esu aprašęs savo knygoje Susitikimas su velniu". Eiliniai lietuviai manimi nenorėjo tikėti, kad jų valstybėje žmogų, kuris nedavė kyšio, gali pasodinti į kalėjimą, net jei jis visiškai nekaltas, o aš galiu net pasakyti pavardes ir vardus teisėjų, su kuriais buvau susidūręs aš ir mano giminaičiai.
Ir taip mokėdama visiems, kas tik jai pastodavo kelią ir reikalavo pinigų, Taisija atvyko į Lucką, Ukrainos vakaruose, netoli Lenkijos sienos. Iš Lucko ji už 50 dolerių nusisamdę taksi ir atvyko į pasienio muitinės postą. Pateikusi turimus dokumentus, kartu pateikė pareiškimą, kad ji kartu su savo vaikais yra bėgliai iš Čečėnijos Respublikos. Jai pasakė, kad karas Čečėnijoje jau baigėsi ir kad nei jai, nei jos vaikams niekas negresia, todėl ji galinti grįžti atgal.
Tada atsirado geradėjas, kuris jai pasakė, kad už 200 JAV dolerių už žmogų ją su vaikais įleis į Lenkiją, bet Taisija atsisakė šio žmogaus paslaugų - pinigų ji turėjo labai mažai -jų paprasčiausiai niekam nebeužteko. Tada ji pabandė praeiti kitame poste, bet galiausiai jai vėl buvo atsakyta.
Ieškodama išeities iš padėties ji surado du žmones, kurie už prieinamą užmokestį pažadėjo juos visus pervesti per sieną į Lenkijos pusę. Kiek ji jiems sumokėjo, nežinia. Svarbu tai, kad Taisija su vaikais atsidūrė pačioje Len-kijos-Ukrainos-Slovakijos sienų sankirtoje Karpatų papėdėje. Si Lenkijos dalis ypatinga tuo, kad ji mažai apgyvendinta ir čia kažkada buvo sutelktos didelės Ukrainos, Lenkijos, Slovakijos nacionalistų grupės, taip pat čia buvo apsistoję nuo savo karinių junginių atsilikę hitlerininkai. Gailiaširdžiai" vedliai patarė Taisijai laikytis toliau nuo sienos, nes jei juos sulaikys lenkų pasieniečiai, juos išprašys atgal į Ukrainą. Taisija su vaikais, klausydama vedlių patarimo, nuėjo gilyn į mišką, stengdamasi kuo toliau atsitraukti nuo sienos. Bet kalnuose oras keičiasi labai greitai. Staiga dangus apsiniaukė, pasidarė tamsu, medžių viršūnėse suūžė vėjas, staiga atvėso, pradėjo lyti šaltas lietus, netrukus virtęs sniegu. Kai jie išvyko iš Čečėnijos, buvo karšta kaukazietiška vasara, todėl jie neturėjo šiltų drabužių ir apsiaustų. Greitai visi peršlapo iki paskutinio siūlelio, nuo blogo oro nebuvo kur pasislėpti. Taisija su vaikais pakliuvo į patį audros sūkurį. Vaikai verkė iš baimės ir šalčio. Pamažu atėjo tamsi naktis, bet nelaimės nesibaigė. Greitai jie visi iš nuovargio nugriuvo ant žemės ir užmigo. Paryčiui motina atsibudo nuo šalčio, mažasis Machomedas tyliai inkštė per sapnus, visos trys mergaitės degė kaip ugnyje -joms buvo pakilusi labai aukšta temperatūra.
Taisija visus pažadino - reikėjo eiti, nes kitaip laukė mirtis. Vaikai sunkiai atsibudo, nenoriai kėlėsi ir nenorėjo eiti. Bet eiti buvo būtina. Ir jie ėjo, ieškodami kelio, žmonių apgyvendintos vietos. Eiti buvo sunku, lietus mainėsi su sniegu, kojos slydinėjo tirštame klampiame purve, šlapios kojos nuo šalčio sume-dėjo, nenorėjo klausyti. Kiek laiko jie taip ėjo, ji pasakyti negalėjo, jie daug kartų prisėdo pailsėti, ir tada vaikai atsisakydavo keltis, bet motina juos atkakliai vertė eiti pirmyn. Greitai vėl pradėjo temti, bet nei kelio, nei žmonių apgyvendintos vietos ženklų jie visą dieną taip ir neaptiko. Teko vėl, pavakarieniavus skurdaus maisto likučiais, apsinakvoti ant šakų ir lapų krūvų. Bet ir tokiame guolyje visi greitai užmigo, nes buvo iškankinti ilgo žygio.
Motina naktį kelis kartus atsibudo ir taisė šakeles, kuriomis buvo apklojusi vaikus, o vėjas nerimo. Kai ji prabudo auštant, sūnus blaškėsi per miegus ir kažką kliedėdamas murmėjo, o mergaitės įtartinai tylėjo. Motinai jas pašaukus, jos neatsiliepė. Taisija su siaubu bandė jas išjudinti ir pažadinti, bet jos per naktį suakmenėjo, jų veidai apsitraukė ledo plutele - jos mirtinai sušalo. Ji jas suguldė arčiau viena kitos, paėmė į rankas lyg ugnis degantį sūnų ir pasileido ieškoti kelio, žmonių ar kieno nors pagalbos. Jai sukosi galva, ji ėjo kaip sapne ir visą laiką bijojo susmukti ir netekti sąmonės.
Taip ji ėjo, kol atsitiktinai susidūrė su pasieniečiais, kurie jų ieškodami ėjo jų pėdomis, nes rado išardytą spygliuotos vielos tvorą. Mergaičių lavonus taip pat greitai surado pagal pėdsakus drėgnoje žemėje. Pasieniečiai iškvietė mašiną ir atvežė juos į užkardą. Kai paaiškėjo, kad apklausti moters nepavyks, kartu su išlikusiu gyvu vaiku juos atvežė į ligoninę. Po dviejų dienų gydytojai konstatavo, kad nelaiminga moteris išprotėjo. Berniukui buvo plaučių uždegimas, jis buvo ištiktas komos, inkstai nefunkcionavo... Gydytojai baiminosi dėl jo gyvybės.
© 2008 XXI amžius
|