Kai lieka tik viltis
Povilas JAKUČIONIS.
Seimo narys
Jau daug kartų minime Gedulo ir
Vilties dieną ir vis dar gėla neatlėgsta, vis
dar rusena viltis, kad istorinis teisingumas
švęs pergalę: aukos bus pagerbtos, o budeliai gaus teismo nustatytą bausmę. Nusikaltimai yra akivaizdūs, aukos skaičiuojamos šimtais tūkstančių. Nusikaltėlių nei Lietuvos teisėsauga, nei
tarptautinės organizacijos neranda". Neranda,
nes neieško. Todėl kiekvienais metais
minint siaubingų nusikaltimų žmoniškumui
sukaktis vėl ir vėl keliamas klausimas, koks iš tikro yra nepriklausomos
Lietuvos valstybės požiūris į Laisvės kovų
dalyvius ir okupanto kolaborantus? Oficialių asmenų kalbos dažnai būna labai gražios ir guodžian-čios, tačiau veiksmų nėra jokių. Taigi, darytina išvada, kad tas požiūris yra vienodas, o
kaltųjų nėra!? Absurdas. Nesąmonė.
Kreipkimės į statistiką. 1941 m.
birželio 14-22 dienomis per savaitę okupantai,
padedami vietinių kolaborantų (partinio ir sovietinio aktyvo, o ypač komjaunuolių), suėmė, įkalino, nužudė, ištrėmė bemaž 30 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Per kitą Didįjį trėmimą 1948 m.
gegužės 22-23 dienomis ištremta 37 tūkst.
žmonių. Tremiant dalyvavo apie 30 tūkst.
kareivių ir stribų bei 11,5
tūkst. partinio ir sovietinio aktyvo narių.
Okupantai, atvykę iš tolimųjų Rusijos vietovių,
suprantama, negalėjo sudarinėti tremiamųjų sąrašų ir
surasti juos svetimame krašte. Šias paslaugas" atliko kolaborantai. Bet dabar jų, teisėsaugos akimis, lyg ir nėra. Neįtikėtina: daug aukų iki šių dienų išgyveno, o visi
skundikai ir žudikai išmirė? Jų nebėra ir baigta. Sakoma,
palikime istoriją istorikams - gal prof. Truskai,
gal dr. Nikžentaičiui - ir pirmyn į šviesią
ateitį su visu sovietiniu bagažu. Tik ar toli
nueisime ir kur nueisime neatsiskaitę su
praeitimi?
Ar galima pamiršti žudynes Rainiuose, Kretingoje, Panevėžyje, Raseiniuose, Sar-gėnuose, masinius sušaudymus Pravieniškėse, Červenėje, vykusius 1941 metais? Ar partizanų nukankinimus sugniuždant jų galvas apvyniojus spygliuota viela
ir spaudžiant iki kaukolės sulaužymo. Kaip visa tai
galima pateisinti žmogiška logika?
Žinoma, tą daugiausia darė NKVD, MGB, KGB, bet juos vedžiojo ir aukas nurodė vietinis aktyvas", ir
jis žinojo, kur užkasti išniekinti
nukankintųjų kūnai. Žinojo, bet nesakė, o teisėsauga nesugebėjo ar nenorėjo jų priversti kalbėti. Tikėtina, kad ne-noriir dabar, nes štai buvusi politinį kalinį Algirdą Petruševičių kaip mat įkišo į kalėjimą surengę provokaciją ar imitaciją.
Neseniai Utenos rajono apylinkės prokurorai
apstulbino pareiškę, kad jie nerado įrodymų, jog
Petras Misiukonis ir kiti KGB turėjo tikslą
sunaikinti paskutinį Lietuvospartizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną ir bylą nutraukė. Gal jie neskaitė KGB operatyvinės veiklos instrukcijų, kad visi partizanai (jų leksikonu - banditai) turi būti likviduojami (naikinami)?
Dereabilituojantys partizanus teismai jiems taiko kitokią
tvarką, nei buvusiems stribams. Partizanus teisia" pagal KGB prieš 50
metų sukurptas bylas ir nevykdo naujo tyrimo. Tuo tarpu stribų ar KGB agentų kaltę privalo įrodyti gyvi įvykių liudininkai.
Tam įrašų jų asmens bylose nepakanka.
Tad lyg ir nėra klausimo, ką gina ir saugo
mūsų teisėsauga.
Šių metų pradžioje Seimas priėmė gerą rezoliuciją
Dėl Lietuvos partizanų vadų, Lietuvos
Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos prezidiumo
pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto,
gynybos pajėgų vado generolo Adolfo
Ramanausko-Vanago ir kitų nužudytų
laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų nustatymo ir tinkamo
sutvarkymo". Iki šiolei
nepadaryta nieko. Tik tremtinių visuomeninės organizacijos, nužudytųjų
artimieji savo iniciatyva ir savo
lėšomis tebeieško nužudytų partizanų
užkasimo vietų, jas tvarko ir stato
atminimo ženklus.
Gražų pavyzdį valdžiai rodo Lietuvos jaunimo organizacijos, rengdamos ekspedicijas Misija Sibiras", vykdamas tvarkyti apleistų
tremtinių kapinių Sibire. Tuo tarpu Vyriausybė
jau dešimtmetį bergždžiai derasi su
Rusijos valdžia dėl sovietų armijos karių kapų Lietuvoje ir Sibiro
tremtinių kapų tvarkymo. Lietuvoje kapinės pavyzdingai tvarkomos, o Sibire - jau sunykę ir apaugę mišku. Reikia ryžtingų veiksmų, kitaip rezultatų
nebus. Reikia tokio demaršo, kokį ministras P.
Vaitiekūnas padarė dėl ES ir Rusijos derybų
mandato.
Reikėtų pasakyti dar keletą žodžių
apie sovietinio genocido aukų atminties
įamžinimą Lietuvoje. Jau daug metų vaisingai
darbuojasi Genocido centras, nors jam vis
trūksta lėšų ir buvę tremtiniai kartais skundžiasi
per dideliu biurokratizmu. Daug ir vaisingai dirba tremtinių ir politinių kalinių visuomeninės organizacijos, taip pat žuvusių ir negrįžusių artimieji, statydami kryžius ir paminklus.
Bet svarbiausio paminklo - Laisvės simbolio Lukiškių aikštėje vis dar nėra, nors keli premjerai ir merai žadėjo, kad paminklas stovės iki Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo. Deja, ir ketvirtasis paminklo projektavimo konkursas, galima sakyti, žlugo. Nė vienas konkurso dalyvis
nepristatė priimtino Laisvės paminklo projekto.
Reikia paminklo Negrįžusiems", ypač 1941 m. birželio 14 dienos tremtiniams, kurių dauguma mirė Sibire ir prie Laptevų jūros nuo šalčio, bado ir vergiško darbo. Lap-teviečių
tremtinių pastangomis sukurtą paminklą,
skirtą Jakutsko miestui, teko pastatyti
Vilniuje, Aukų gatvėje. Tai dar vienas faktas parodantis Rusijos valdžios, atsisakiusios jį pastatyti, požiūrį į tremtinius.
Per iškilmingą posėdį, skirtą paminėti 1948 m. gegužės 22 dienos tremties 60 metų sukaktį, Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas Algis Čaplikas kalbėjo, kad reikia gero lietuviško istorinio filmo, tokio kaip Sind-lerio sąrašas" arba Katynė". Žinoma,
seniai jau reikėjo. Bet štai sumanytas filmas Sibiro Madona" iki šiol
negauna valstybės paramos, nors jau
pradėtas filmuoti. Taigi, žodžiai -
sau, darbai - sau. Belieka tik Viltis.
Kalba, pasakyta birželio 12-ąją,
iškilmingame posėdyje, skirtame Gedulo ir
vilties, Okupacijos ir genocido atmintinų
dienų bei Lietuvos laisvės lygos 30-mečiui
paminėti
© 2008 XXI amžius
|