Atnaujintas 2008 m. birželio 18 d.
Nr. 46
(1639)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kalinio T-83 atsiminimai

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Pirmose Lietuvos motociklininkų
varžybose iš juodastriukių baikerių
Antanas Ilgauskas išsiskyrė
amžiumi ir baltu megztinuku

Didžioji svajonė - motociklas

Išgirdusi apie aną savaitę Kaune vykusias automobilių varžybas, prisi­miniau ir prieš gerą dešimtmetį pana­šiose šventėse energingai antikvarinio „Harley Davidson" motociklo vairą su­kiojantį, ne pagal amžių jaunatviškai žvalų žilagalvį senuką. Tarp juodastriu-kių baikerių Antanas Ilgauskas išsisky­rė ne amžiumi, baltu aptemptu megz­tinuku, o energija ir optimizmu. Pa­klaustas, iš kur gauna tiek energijos, kurios šiam, jau amžinybėn iškeliavu­siam, žmogui pavydėjo visi, kas tik jį pažinojo, atsakydavo: „Sportuoti rei­kia nuo pat gimimo ir sulauksi 150 me­tų!" Tiek A. Ilgauskas nesulaukė - į amžiną poilsio vietą iškeliavo 2002 me­tų gruodį, baigdamas 89 metus. (Iki 90 -ojo gimtadienio pristigo nepilnų dviejų mėnesių.)

Gal birželio pirmą savaitę Kau­ne vykusių baikerių varžybos nieka­da ir nebūtų įvykę, jei ne šios spor­to šakos pradininkas - kaunietis Antanas Ilgauskas (1913 - 2002). Jis tapo 1932 metais įkurto Lietuvos motociklininkų klubo pirmininku ir jam vadovavo iki 1940-ųjų liepos mėnesio. Po Lietuvos sportininkų vizito į Maskvą, A. Ilgausko sporti­nė karjera pasibaigė. Grįžęs iš Maskvos savo vietoje jis rado kitą, sovietams lojalesnį klubo pirminin­ką. Nuo to laiko A. Ilgausko gyve­nime prasidėjo juodas periodas.

Pasakojimą apie Antaną Ilgaus-ką pradėsiu ištrauka iš praėjusio amžiaus sovietmečio spaudos: „Kaune vyksta antrasis Lietuvoje se­novinių automobilių sąskrydis. Sek­madienio rytą Sąjungos aikštėje Vi­lijampolėje startuoja ralis, kurio tra­sa - į Vilnių. Vienas sąskrydžio ini­ciatorių ir organizatorių - iki 1940 metų Lietuvos automobilių klubui vadovavęs A. Ilgauskas. Ralyje jis kartu su dukrele Saule dalyvauja iš­saugotu 1938 metų gamybos moto­ciklu „Harley Davidson"... Tačiau tai dar nebuvo atkurtos motociklinin­kų varžybos, tai buvo tik senovinių automobilių paradas. Apie tikrąjį Lietuvos motociklininkų sportą ne­užsiminta nė žodžiu. O istorija bu­vo tokia. Pirmosios tikrosios moto­ciklininkų varžybos „Aplink Lietu­vą" buvo surengtos 1931 metais. Tuometinis Prezidentas Antanas Smetona įsteigė specialų prizą -taurę. Ji turėjo visam laikui atitekti tam sportininkui, kuris tris kartus iš eilės laimės lenktynes „Aplink Lietuvą". Nedaug trūko, kad Pre­zidento taurė būtų paskirta tuomet garsiam lenktynininkui Pranui Hik-sai. Jis laimėjo pirmuosius du ralius „Aplink Lietuvą", vykusius 1931 ir 1932 metais. Jis pirmasis iš Lietu­vos lenktynininkų du kartus dalyva­vo ir garsino savo šalį „Monte Car-lo" ralyje. Trečiasis automobilių ra­lis „Aplink Lietuvą" dėl įvairių or­ganizacinių nesklandumų buvo su­rengtas tik 1937 metais. Kaip jau minėta, ir jame ilgai pirmavo dvie­jų pirmųjų ralių nugalėtojas P. Hik-sa, tačiau prie Utenos jis, nenorė­damas suvažinėti į kelią išbėgusio vaiko, staiga pasuko vairą ir apvirto. 1937 m. ralį „Aplink Lietuvą" laimėjo M. Slavinskas, važiavęs „Adler" markės automobiliu. Jo ir P. Hiksos pavardės yra išgraviruo­tos ant Antano Smetonos įsteigtos Prezidento taurės, kuri dabar sau­goma Kauno istorijos muziejuje. 1937 metais ralyje „Aplink Lietu­vą" dalyvavo jau ir Antanas Ilgaus­kas, o 1938 m. šios lenktynės tapo tautinės olimpiados dalimi. Jas nu­galėjęs A. Ilgauskas buvo trečiasis asmuo gavęs čempiono titulą ir ta­po pirmuoju jau pavadintos tauti­nės olimpiados nugalėtoju. Pasako­damas apie minėtas varžybas A. Il­gauskas sakė: „Taisyklės buvo to­kios: leidžiamas greitis plentais -60, vieškeliais - 40-50 km/val. Šito greičio reikėjo laikytis. Kelionės knygutėje buvo nustatytas laikas. Privalėjau nevėluoti, bet ir neviršy­ti greičio, kad atvažiuočiau tiksliai nurodytu laiku. Prie pašto arba po­licijos sustodavau, įbėgdavau, ten knygutėje uždėdavo spaudą, kuria­me pažymėdavo datą ir laiką. Kai kurie automobilininkai ir motocik­lininkai važiavo be žemėlapių, o ki­ti nusprendė sekti važiuojančius priekyje. Daugiausia eibių prikrėtę Amerikos lietuvių bendrovės ekipa­žas. Sankryžoje jie išjudindavo stul­pus su rodyklėmis ir užlankstydavo lenteles su vietovių pavadinimais. Atlenkti lentelę - ne problema, bet jeigu stulpas pajudintas - tai jis ga­li būti ir apsuktas. Niekas šito ne­žinojo, tai ir nuvažiuodavo ne tuo keliu", - pasakojo buvęs Lietuvos automobilių klubo pirmininkas An­tanas Ilgauskas, kai 1996 metais au­tomobilininko Stasio Brunzos pa­stangomis buvo atgaivintas ralis „Aplink Lietuvą" šalies Prezidento taurei laimėti. Ir ne tik džiaugėsi, bet ir pats dalyvavo - važiavo tuo pačiu antikvariniu „Harley David­son", kuriuo startavo ir 1938 metais. Dar anksčiau, 1989 metų rugsėjo 16 dieną, 76 metų Antanas Ilgauskas dalyvavo Čekoslovakijos senovinių mašinų „Padorlickij-89" ralyje. Į šias varžybas svečių teisėmis vyko ir Lietuvos senovinių mašinų „Rie-duva" klubo nariai, kuriam priklau­sė ir Antanas. Duodamas tada in­terviu motociklų sporto veteranas pasakojo: „Iš Lietuvos vyko 8 žmo­nės: du ekipažai lengvųjų automo­bilių - tai „Zis-111", „Ford " ir ma­no motociklas - „Harley David­son". Motociklams buvo tokios są­lygos: sukantis negalima liesti ko­jomis žemės. Aš padariau tokį spor­tinį triuką - įsibėgėjęs staigiai stab­džiau ir užlaužiau vairą, mane iškart apsuko. Čekai plojo. Šią kliūtį lai­mėjau - mano laikas buvo geriau­sias." Nors kitose kliūtyse A. Ilgaus-ką, kaip dažnai yra nutikę šio žmo­gaus gyvenime, „pavedė" šturma­nas, kuris suklydo ir teko nuvykti ne į tą vietą, bet visgi baikerių vetera­nas iš Čekoslovakijos tuščiomis ne­grįžo - užėmė ketvirtą vietą ir par­sivežė prizą. „Iš visų dalyvių buvau vyriausias, tačiau nežiūrint to ir blo­go oro, gavau prizinę vietą, - prisi­minė tada jau aštuntą dešimtį įpu­sėjęs motociklininkas. - Man pasisekė. Nors labai lijo, buvo ir nesėk­mių, ne kartą slydau po keliasde­šimt metrų."

Savo svajonės - sporto - A. Il­gauskas neatsisakė niekada, nesvar­bu, kad dėl jos teko paaukoti net vienuolika metų Vorkutos lageryje. Taigi, 1944 metais patekęs į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, A. Ilgaus­kas savo motinos labiausiai prašė iš­saugoti 1938 metais kaip prizą gau­tą „Harley Davidson" motociklą. Beje, 1938 metų ralio varžybos irgi nebuvo lengvos - lijo ne tik smar­kus lietus, bet dar ir Vilnius buvo okupuotas... Beje, su „Harley Da­vidson" vardu susijusios A. Ilgaus­ko ne tik pergalės, bet ir nesėkmės. Šioje firmoje Lietuvoje dirbo kitas motociklų sporto entuziastas - Jo­sifas Fridbergas, kuriam 1938 metų varžybose nepavyko nieko laimėti. Po varžybų jis griežė dantį ant klu­bo pirmininko Antano Ilgausko ir laukė progos kada nors jam atker­šyti. Proga pasitaikė - tai buvo 1944 -ieji, kai sovietai išviję vokiečius vėl sugrįžo į Lietuvą.

„Nužeminsiu, sugniuždysiu, sunaikinsiu"

Tokį planą Lietuvai praėjusio am­žiaus viduryje, pradėdamas didįjį mū­sų šalies piliečių naikinimą ir trėmi­mą Sibiran, buvo parengęs vienas di­džiausių pasaulio budelių ir krauge­rių - Sovietų Sąjungos vadovas Stali­nas. Mums, gimusiems ir augusiems po Stalino mirties, sunku įsivaizduoti tuos baisumus, kuriuos tarsi baisią pa­saką pasakodavo seneliai, tėvai ar ki­ti anuos laikus menantys žmonės. Vienas tokių mano sutiktų žmonių buvo prieš 70 metų (1938 m.) Tauti­nės olimpiados „Aplink Lietuvą" čempionas Antanas Ilgauskas. Žvel­gdamas į besišypsantį Antano veidą negalėjai net numanyti, kokį gyveni­mo bagažą sukaupęs šis žmogus. Die­vas, paskyręs ypatingą datą išvysti pa­saulį (1913 metų vasario 16 dieną), jam skyrė ir sudėtingą likimą. Anta­nas Ilgauskas, vaikystėje patyręs dva­sinių sukrėtimų dėl tėvų skyrybų, jau­nystėje iškopęs į šlovės zenitą ir pra­ėjęs Stalino gulagus, iškentęs badą, smurtą, ne kartą mirčiai žvelgęs į akis, net nenusisekus šeimyniniam gyveni­mui išliko stipriu, nepraradusiu gyve­nimo džiaugsmo žmogumi. Į klausi­mą, kaip gyvenate, visada energingai atsakydavo: „Kasdien geriau!"...

„Sunkiausia yra pasakoti apie save ir įrodinėti, kad nesi žmogžu­dys, šaudęs žydus ar kitus piliečius ir už tai sovietinės „troikos" nuteis­tas „sušaudyti", - prieš 18 metų duodamas man interviu pasakojo Antanas Ilgauskas. - Dar ir šian­dien baimės ir siaubo šešėlis tebe­kybo virš mano galvos, o ausyse te­beskamba žodžiai: vojennyj tribū­nai Pribaltijskovo okruga postano-vil: vysšaja merą nakazanija - čerez rastriel!" (Pabaltijo apskrities kari­nis tribunolas nutarė: aukščiausia bausmė - sušaudyti!) Anos nepri­klausomos Lietuvos metais buvau paprasčiausias sportininkas. Visą gyvenimą tik autoralis buvo ir liko mano didžiausias hobis. Seni kau­niečiai, šios sporto šakos mėgėjai, mane gerai prisimena, nes buvau ži­nomas ne tik tuometinėje Lietuvo­je, bet ir užsienyje. Galiu pasakyti, kad visur sportininkai buvo mėgstami ir gerbiami - tik stalininėje ga­dynėje už sportinius pasiekimus bu­vo galima „užsidirbti" ne garbę, o mirties bausmę. Tai buvo vieninte­lė valstybė, kurioje šitaip apdova­nodavo kažką daugiau gyvenime pasiekusį žmogų. Aišku, šitokį „ap­dovanojimą" gaudavo dažniausiai tie, kuriems buvo pavydima sėk­mės. Pavydas - pati didžiausia žmo­nijos yda (1938 metų pergalė Tau­tinėje olimpiadoje A. Ilgauską ne tik išgarsino, bet ir įžiebė varžovų pavydą -G. B.). Taigi, vienuolikos metų „garbę" Stalino gulaguose ga­vau vieno savo konkurento, tąkart nelaimėjusio varžybose, dėka. Šian­dien drąsiai galiu tą žmogų įvardin­ti, nes kiti laikai, o ir pats žmogus jau miręs, tai - Josifas Fridbergas, Kaune žinomas Fimkos vardu."

Antanas Ilgauskas sportavo nuo pat vaikystės - bėgo krosą, keletą metų mynė dviračio pedalus, o nuo 1930-ųjų sėdo prie motociklo vairo. 1940-ųjų liepos mėnesį Lietuvos fiz-kultūrininkai buvo pakvieti pasirodyti į Maskvą. „Su lietuvių sportininkų de­legacija į Maskvą vykau ir aš, - pasa­kojo A. Ilgauskas. - Pamenu stotyje „Belaruskij vokzal" mus, fizkultūri-ninkus iš Lietuvos, sutiko „Dinamo" („Dinamo" buvo saugumiečių ko­manda) sportininkai. Mes Sovietų Są­jungoje buvome pirmieji sportininkai užsieniečiai. Tuo metu į tarybų (so­vietų) Rusiją kitų šalių sportininkai sportuoti nevykdavo. Geležinkelio stotyje mus pasitiko tokių šūkiu: Da zdravstvujet fizkulturniki osvobož-dionych stran iz golodajuščej Litvy! (Tegyvuoja išsivadavusių šalių „fiz-kultūristai" iš badaujančios Lietu­vos!) Daugelis sportininkų lietuvių, kitaip negu aš, nesuprasdami rusų kalbos, džiugiai atsakė į tokį pasvei­kinimą. Vienas sportininkų paste­bėjęs, kad patylėjau, manęs paklau­sė: „Ką jie sakė?" „Sakė, kad mes atvykome iš badaujančios Lietu­vos", - atsakiau. „Ot, rupūžės, -pa­sipiktino kolega, - juk tai melas!" „Ša, tegul galvoja kaip nori. Pradė­si aiškinti - tik blogiau bus," - pa­sakiau spausdamas tarp kojų didelį lagaminą, kurį visada imdavau į už­sienį. Mano lagaminas buvo pri­kimštas konservuotų mėsos pro­duktų - kumpio, vištų šlaunelių drebučiuose ir geriausių lietuviškų saldumynų bei gėrimų - saldainių, krupniko, konjako ir pan. Neduok, Dieve, pamaniau, netyčia atsiver­tų ir pabirtų gėrybės, kurias „alka­ni" lietuviai atsivežė... Šito, žino­jau, man niekada nedovanotų. „Provokacija!" - šauktų. Vežiausi maistą, nes tą daryti buvau įpratęs. Dažnai užsieniečiams veždavome lietuviškų vaišių, o jie atveždavo mums savų. Todėl ir į šią kelionę kai ką įsimečiau.

Po to mus nuvežė į viešbutį „No-vomoskovskoje". Dviejų kambarių viešbučio numeryje taip pat bijojau praverti lagaminą, nes turėjome sar­gybą. Prie durų, prieškambaryje, mus, sportininkus iš Lietuvos, „gar­bingai" saugojo du ištikimi čekistai ir akylai sekė kiekvieną mūsų jude­sį. Kartą grįžęs į viešbutį pastebėjau, kad lagaminas lyg ne taip padėtas. Nieko paimta nebuvo, bet krata da­ryta ir, matyt, labai nustebta jame iš „badaujančios" Lietuvos radus de­ficitinių maisto produktų.

Kartą prie viešbučio susipažino­me su rusėmis merginomis (juk jauni buvome). Jos mus pakvietė pas save į namus, nes eiti į viešą vietą (restora­ną, kavinę) tada buvo nesaugu. Ėjo­me pas jas trise. Aš pasiėmiau ir savo gėrybių lagaminą. Kai susėdom prie stalo, ėmiau traukti iš lagamino kum­pius, saldainius ir butelį „Krupniko". Tai pamatę, merginų tėvai senukai nusistebėdami net apsiverkė: „Tai jūs iš „badaujančios" Lietuvos tokių gė­rybių atsivežei?.. Mums šitoks mais­tas jau seniai net nesisapnuoja. Dir­bam, vargstam nuo aušros lig sute­mos, o pagerėjimo kaip nematyt, taip nematyt..." „Ką jūs čia šnekat! - šo­ko juos kaltinti viena tarp mūsų bu­vusi komsomolka. - Nėra pas mus jo­kio bado, pas mus viskas gerai ir vis­ko yra". Ir puolė liaupsinti savo san­tvarką. Matyt, bijojo vargšelė, nes kai paskutinį kartą į svečius nuėjome, ji sovietinio gyvenimo jau negyrė.

Po vieno sportinio pasirodymo mus nuvežė parodyti „kolchozų". Kiek pavažiavę už Maskvos, buvom nuvesti į gražų sodą, kur stovėjo trys ilgi stalai, ant jų buvo prikrauta to­kių gėrybių, kokias net didieji va­dai retai ant savo stalo regėdavo. Sutiko mus su armonikom iš lankų besirenkantys „kolchoznikai".

Mums buvo suorganizuotas pa­rodomasis spektaklis: „Ak, kaip ge­ra kolchoze". Tik pulkit ir Lietuvoj tokius kurkit. Pastebėjau, kad tie „kolchoznikai" ant stalų sukrautas maisto gėrybes pirmą kartą savo gy­venime mato ir pirmą kartą prie to­kio stalo sėda... „Ot, tai geras gyve­nimas „kolchoze", - nusistebėjo vie­nas mūsiškių - Visi žmonės linksmi ir valgyt, ir gert kiek nori. Viena lai­mė tokie „kolchozai"...Taigi, propa­ganda gerai suveikė. Stalinas išma­nė apgavystės meną ir žinojo, kaip elgtis, kaip žmonėms galvą apsuk­ti, akis apdumti, o paskui - visos kortos jo rankose.

Vienoje sporto šventėje, į kurią buvom nuvežti, teko matyti ir patį Staliną. Stalinui buvome pristatyti kaip sportininkai iš badaujančios Lie­tuvos. Stalinas mus pasveikino, mes jam atsakėm šaukdami: Valio! Stali­ną visi gerbė, jo visi bijojo, bijojome ir mes. Nuo manęs Stalinas tada bu­vo vos už kelių metrų. Pažvelgė į mus ir pamojavo. Bet pamojavo ne taip, kaip esam įpratę ir mojuojam dabar. Jo rankos delnas buvo atsuktas į apa­čią. Jis ištiesė ranką į priekį ir kelis kartus padarė judesį iš viršaus į apa­čią, tarsi sakydamas: „nužeminsiu, su­gniuždysiu, sunaikinsiu".

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija