1940 metų okupacija ir nūdiena
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Birželio 15-ąją Lietuvos Sąjūdis
pakvietė į Lietuvos Mokslų akademijos salę diskusijai.
Prisirinko labai daug norinčių išgirsti, ką
pasakys Sąjūdžio garbės pirmininkas, ES parlamentaras prof. Vytautas Landsbergis, Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas,
generolas Jonas Kronkaitis, doc. dr. Romas Batūra, parlamentaras Emanuelis Zingeris ir kiti.
1940 metų birželio 15-osios ankstyvą
rytą, sovietinė Rusija, sulaužiusi taikos sutartį, pradėjo Lietuvos
okupaciją. Pirmoji auka - užkardos
viršininkas Aleksandras Barauskas, su
šeima gyvenęs miškuose netoli Varėnos. Išgirdęs šūvius jis išėjo į lauką ir šeimos akivaizdoje buvo
žiauriai nužudytas. Žinia apie šį siaubingą smurtą turėjo išgąsdinti
lietuvius. Dabar ten pastatytas paminklas.
Doc. R. Batūra šioje vietoje siūlė
įrengti europinio masto muziejų su schemomis, kuriame galėtų lankytis mokiniai, užsieniečių ekskursijos.
Raudonosios armijos teroras užliejo
visą šalį. Tautos naikinimas pradėtas nuo kariškių,
mokytojų, kunigų, vienuolių, ūkininkų... Netrukus
paskelbta sovietizacija, kurios tikslas - nutautinti
lietuvius. Tačiau Lietuva visomis išgalėmis priešinosi ir išliko.
R. Kupčinskas priminė, kaip pavojaus
akivaizdoje Lietuvos diplomatai įspėjo vyriausybę
apie okupaciją, tačiau į jų memorandumą
nebuvo atkreipta dėmesio. Per kraštus liejosi sovietinė
propaganda: karo atveju Lietuvai joks pavojus negresia, su
Rusija pasirašyta taikos sutartis ir Vyriausybė nieko nedarė,
ramino visuomenę.
Istorija dažnai kartojasi. Dabar taip pat girdime nusiraminimo
nuotaikas: juk yra NATO, kuri mus apgins. Kai kas piktinasi
gynybai skiriamais biudžeto pinigais, sako, kad niekas
Lietuvos nesiruošia pulti, kam be reikalo švaistyti pinigus. Tai iš principo
neteisinga pozicija. NATO padės tuo atveju, jei ginsimės patys.
Beje, okupacijos formų esama visokių. Salį galima okupuoti pačių žmonių
rankomis: kiršinant ir skaldant visuomenę, užvaldant svarbiausias
institucijas, niekinant valstybę ir nepriklausomybę, iškraipant
istorinius faktus, naudojant naftos ir dujų kortą" ir t..t.
Doc. R. Batūra papasakojo apie Istorijos instituto ir rusų
istorikų parengtą dokumentų rinkinį, keliantį ne tik nuostabą, bet
ir pasipiktinimą. Ten galima rasti tokį absurdą, kad Lietuvos okupacija tęsėsi
neilgai, o paskui Lietuva tapo klestinčia Sovietų Sąjungos respublika.
Reikia organizuoti atskirą visuomenės forumą, kuris įvertintų
tuos faktus teisine prasme. Kitaip Rusija turės rimtus argumentus",
- sakė mokslininkas. Jo nuomone, gausi Genocido centro medžiaga
neišnaudojama. Generolas J. Kronkaitis stebėjosi, kad vyriausybė suranda
lėšų kurti filmui apie Žalgirio mūšį, bet nekuriamas
filmas apie XX amžiaus Lietuvos okupaciją, materialinius ir dvasinius tautos praradimus, tarsi
norint pamiršti, kas įvyko.
Ir R. Kupčinskas, ir prof. V.
Landsbergis stebėjosi airių referendumo rezultatais - juk Airijai pasiekti
dabartinį ekonomikos suklestėjimą padėjo būtent Europos Sąjunga. Tačiau šitai jie jau pamiršo ir atmetė Lisabonos
sutartį. Lietuva daug pasiekė
tarptautiniu mastu. Tačiau tai, kas pasiekta, galima sugriauti, stiprinant trukdžius Europos Sąjungos pažangai.
Jeigu įsitikins, jog esame nevykėliai, švaistome, grobiame, nesugebame įsisavinti net pusės to, kas mums siūloma,
gali kilti abejonė", - sakė V Landsbergis. Jis norėtų, kad Lietuvoje būtų daug nenorinčių prarasti
laisvės, kad būtų daug tokių, kurie
nesustotų prieš pačius didžiausius išmėginimus. Turime daug dirbti Lietuvoje
ir Lietuvai. Kitaip mus gali okupuoti jėga, ne tokia brutali kaip 1940-ųjų
vasarą, bet lygiai tokia pat pavojinga.
Rudenį Lietuva rinks naują Seimą. Tai
didelis egzaminas tautai. Ar nereikės klausti, už kiek tu pardavei tėvynę? Kad taip neįvyktų, kalbėkime su visais taip, kaip mąstome, aiškinkime
pavojus, kurie iškilę Lietuvai. Juk skleidžiama demagogija galinga, ja daug kas patiki. Juk ir partizanai kovojo už
nepriklausomą vakarietišką, demokratišką valstybę. Būkime ištikimi jos
idealams.
Plojimais sutikta Nijolė Sadūnaitė išreiškė viltį, kad žmonių gera valia laimės. Tenka palinkėti, kad
tokių žmonių būtų kuo daugiau.
© 2008 XXI amžius
|