Atnaujintas 2008 m. birželio 18 d.
Nr. 46
(1639)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ketvirtieji poezijos atlaidai

Alfas PAKĖNAS

Renginio šeimininkas, verslininkas
ir dainininkas Kazimieras Jakutis
bendrauja su rašytoju Vytautu Bubniu

Poezijos klausytojai susibūrė
po kieme žaliuojančia didžiule liepa

Verslininko ir dainininko Kazimiero Jakučio vienkie­myje Pagulbio kaime (Molė­tų r.) įvyko ketvirtieji poezi­jos atlaidai. Daugelio žmonių pamėgtam pavasariniam sambūriui - jau ketveri me­tai - keturi Sekminėmis dvel­kiantys pavasariai. O juk Sek­minės - šv. Dvasios atsiunti­mo šventė. Poezijos ir dainų dvasios atodūsis po Aukštai­tijos dangum. Dar vienas auksinės pavasario pabaigos vidurdienis Aukštaitijos gilu­moj, ant Pagulbio kalvos.

Kada visa tai prasidėjo? Prieš ketverius metus. Tamsų ir šaltą vasario vakarą Kazi­miero troboje, jaukiai kūrenantis krosniai. Tarsi skubėdamos virsti pelenais degė, rau­donavo ugniakure beržinės malkos, anot Pauliaus Širvio, balti berželių kaulai, kvepė­jo šylančia plūktine asla. Raudoni, šilti šešė­liai apšvietė pokalbio dalyvių veidus. Užėjo kalba apie klojimą, apie poeziją, kurią gera būtų skaityti tame klojime, kvepiant pirma­jam šienui. O ryte, vos išaušus, ėjome į kluo­ną, žvalgėmės, žiūrėjome tiriančia akimi: iš tikro - gera čia būtų sukviesti poetus, skaity­ti ir klausytis eilėraščių, bardų dainų. Kada? Aišku, pavasarį, kai sužydi Pagulbio sodas, kai pro senus sienojus, pro praviras klojimo duris girdėsis sename berže kalenančio gan­dro garsiaraščiai... Gal per Sekmines būtų tikri poezijos atlaidai. Visiems - kuo nors nu­sidėjusiems pasauliui ir sau. Visiems, laimin­giems ir nelaimingiems, visiems, negalintiems gyventi be eilėraščių. Ir svajonė tapo realy­be. Kaip rašoma Šventame Rašte: „Ir žodis tapo kūnu..." Poetai ir jų kūrybos gerbėjai jau įsidėmėjo Pagulbį.

Gegužės pabaigoje čia vyko jau ketvirtieji poezijos skaitymai, bardų festivalis. Rytų aukš­taičių sambūrio, kurį įkūrė dainininkas Algir­das Svidinskas, pirmoji vakaronė. Į žolynais ir žydinčiomis alyvomis dvelkiantį Pagulbį suėjo daugybė žmonių iš apylinkės, suvažiavo iš ki­tų kraštų, ypač Aukštaitijos. Margavo ir kle­gėjo visas kiemas, pakluonė, o vidurdienį šau­nus kvieslys ant gražaus, ilgakojo Kazimiero kaimynės Angelės žirgo, iškėlęs Aukštaičių sambūrio vėliavą, visus pakvietė į klojimą. Į poezijos šventę, skirtą dviems didžiausiems aukštaičių lyrikams Antanui Miškiniui ir Pau­liui Širviui, kurie kartu yra mūsų - visos Lie­tuvos - poezijos gelmė, jos aukštaitiškoji, vaiž-gantiškoji dvasia ir švari sietuva, - prie jos nuo­latos ateiname atsigaivinti.

Kone trys valandos klojime - kas ant se­nų, storų sienojų, kas ant šieno prėslo - pra­lėkė nepastebėtai. Mažai kas pakilo ir ėjo iš klojimo laukan. Visi klausėsi iš Vilniaus atvy­kusio aukštaičio, o šiaip baltisto Vytauto Kar­delio pasakojimo apie Aukštaitijos tarmes, ne­be pirmąkart Pagulbyje viešinčio filosofo An­driaus Konickio pranešimo „Naujoji Romu­va" ir poezija". Vėliau buvo pristatyta atsimi­nimų apie Paulių Širvį knyga „Metai su Pauliumi", o savo atsiminimus apie Paulių iš toli­mų jaunystės laikų pasakojo poeto bičiulė Al­fonsą Žegliūnaitė, kuriai skirtas ne vienas ei­lėraštis, sutviskęs mūsų poezijoj meilės lyri­kos „deimančiuku". Žurnalistė ir nevieno ro­mano autorė Elena Kurklietytė, jaunystėje kartu su Pauliumi Širviu dirbusi Rokiškio laik­raštyje, viena iš pirmųjų pateikusi savo atsi­minimus knygai „Metai su Pauliumi", prisi­minė savąją pokario kartą, jos dainas: „Visi kartu eidavome į šokius, kartu vakarodavo-me. Iš rankų į rankas eidavo atminimų ir dai­nų sąsiuviniai, į kuriuos savo eiles noriai už­rašydavo ir Paulius. Kiek vėliau šie tekstai virto dainomis. Dievulėliau, kaip Paulius dainuo­davo, - užvertęs galvą, žvelgdamas į žvaigž­dėtą dangų..." „Daina mus gelbėjo nuo liū­desio, nuo pokario baisybių..." - kalbėjo ra­šytoja ir žurnalistė E. Kurklietytė.

Daug buvo dainuota ir per poezijos at­laidus klojime: visus sužavėjo Dūkšto dainų ansamblis ir paties sodybos šeimininko Ka­zimiero Jakučio dainos pagal Pauliaus Širvio ir Antano Miškinio eilėraščius. P. Širvio lyriką ir Antano Miškinio laiškus broliui Mo­tiejui skaitė aktorius Petras Venslovas, o „Ža-liaduonių" teatras iš Utenos suvaidino frag­mentus iš A. Miškinio atsiminimų knygos „Žaliaduonių gegužė". Rašytojas Vytautas Bubnys pasidalijo atsiminimais apie šį dar prieškario laikais poezijos legenda tapusį po­etą. Gera buvo žiūrėti į renginio vedėją - Ka­zimiero sūnėną devynmetį Donatą, panašų į Mažąjį Princą iš A. de Sent Egziuperi kny­gos, kuris supdamasis sūpynėse sklandžiai ir išradingai pristatinėjo svečius.

Šventė dar negreitai baigėsi - klausytojams susibūrus po kieme žaliuojančia didžiule lie­pa, poetai iš Rytų Aukštaitijos skaitė savo ei­lėraščius, kalbėjo apie kūrybą, džiaugėsi kas­metiniu susitikimu. Vėliau kelios valandos bu­vo skirtos bardų dainoms. Danguje žėrint mė­nulio pilnačiai, žemėje, netoli balto Pagulbio beržyno, sužaižaravo didžiulis laužas, suskam­bo daina...

Molėtų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija