Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuviai Arktyje

Kazys BLAŽEVIČIUS

Neseniai pasirodė antroji papildyta kny­gos „Lietuviai Arktyje" laida (Jonas Mar­kauskas ir Jonas Rytis Puodžius, Kaunas: Naujasis lankas, 2007. 2000 egz., 136 p., iliustr.). Knygą parengė ir išleido Laptevų jū­ros tremtinių brolija „Lapteviečiai", mece­natai - Genovaitė ir Kazys Vasaičiai (JAV) bei Rūta E. Šepetys (JAV).

Knygos anotacijoje rašoma: „Antroji pa­taisyta ir papildyta tremtinių brolijos „Lap­teviečiai" leidinio „Lietuviai Arktyje", pa­rengto kaip dokumentas 2000 metais Vilniuje vykusiam Tarptautiniam kongresui „Komu­nizmo nusikaltimų įvertinimas", laida. Lie­tuvių bei anglų kalbomis išleista knyga ski­riama tautos tremties istorija besidomintiems mokiniams Lietuvoje ir užsienyje. Joje pa­naudoti buvusių tremtinių D. Grinkevičiūtės, R. Vaicekausko prisiminimai ir G. Martynai-čio piešiniai, taip pat skelbiami Trofimovsko salos tremtinių sąrašai. Vienoje žiauriausių tremties vietų išgyvenusiųjų liudijimai paro­do sovietinį genocidą".

Skyrelyje „Pasmerktieji negrįžti" prof. Vytautas Landsbergis rašo: „(...) Trėmė be atrankos (...) gyvulių vagonuose ir vežė į ne­žinomybę, į prievartos vergovę ir mirtį ne savo tėvynėje. Vežė per dešimtį metų, ištrė­mė ne mažiau pusantro šimto tūkstančių, o vadinamasis demokratinis pasaulis nė ne­pastebėjo. (...)

Vis dėlto nemaža pasmerktųjų negrįžti iš­liko ir ten, po to grįžo, paliudijo. Ar girdi­mas pasaulyje šis liudijimas apie sovietų komunizmo nusikaltimus, apie ypatingą, kitur gal nė nežinomą karo nusikaltimą - okupuo­tos šalies gyventojų naikinimą, prievarta iš­sigabenus juos į okupavusią valstybę? (...)"

Pirmoji tremtis 1941 m. birželį - viena žiauriausių, nes tremiamos šeimos buvo iš­skiriamos. Pirmosios okupacijos metais ne­buvo nei sukilimo, nei ginkluoto pasiprieši­nimo. Tačiau buvo Liaudies seimo rinkimų komedija bei visuotinas mokytojų suvažiavi­mas Kaune, kurie aiškiai parodė, kaip mūsų tauta žiūri į okupantus. To pakako, kad Kremlius ryžtųsi „pamokyti neklaužadas" taip, kaip jis įpratęs.

Antrame skyrelyje „Lapteviečiai kaltina" brolijos „Lapteviečiai" pirmininkas Jonas Markauskas rašo: „(...) Siame, pataisytame ir papildytame knygos „Lietuviai Arktyje" leidime, skirtame mokiniams, pateikiami (...) trijų žmonių paliudijimai apie sovietų valdžios vykdytą genocidą konkrečioje vie­tovėje - tik vienoje iš tūkstančio Sovietų Sąjungoje! - Trofimovsko saloje prie Lapte­vų jūros. (...)

Apmaudu, kad iki šiol budeliai ne tik ne­nubausti, bet ir jų ideologija nepasmerkta tarptautiniu mastu. 1948 metais priimta Jungtinių Tautų konvencija genocidu pripa­žįsta sąmoningus veiksmus, siekiančius tau­tines grupes visai arba iš dalies sunaikinti. So­vietiniai trėmimai kaip tik ir buvo dalies tau­tos sąmoningas žudymas, sudarant gyvenimo sąlygas, vedančias į visišką ar dalinį tremti­nių sunaikinimą. (...)

Lenos ir Janos upių žiotyse nei iki tol, nei vėliau, jau tremtiniams išsikėlus, dėl itin atšiauraus klimato negyveno tiek daug žmonių. Tremtiniams buvo aišku, kad jie čia atvežti pražūčiai, sunaikinimui. Tai buvo kur kas ra-finuotesnis tautų naikinimo būdas negu na­cių koncentracijos stovyklos".

Skyrelyje „Lietuviai prie Laptevų jūros" panaudotas tekstas iš Dalios Grinkevičiū­tės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros" (LRS leidykla, 1997 m.). D. Grinkevičiūtės prisiminimai - tai 1941 m. birželio 14 dieną ištremtų Lietuvos žmonių likimų metraštis. Pirmą kartą sutrumpinti prisiminimai buvo išspausdinti 1979 metais rusų disidentų lei­dinio „Pamiatj" antrame tome. Leidinio re­daktorius rašė: „(...) liudijimų tikrovišku­mas nekelia jokių abejonių: autorė mini tik­rąsias gyvųjų ir mirusiųjų pavardes, tiksliai nurodydama geografines vietoves ir datas. Santūrumas, netgi lakoniškumas aprašant tikrai siaubą keliančius Lietuvos žmonių trė­mimo epizodus paverčia šiuos užrašus be­veik juridiniu dokumentu".

Akademikas A. Sacharovas, susipažinęs su D. Grinkevičiūtės prisiminimais, buvo žiaurios tikrovės sukrėstas ir pareiškė, kad apie tai turi sužinoti pasaulis. Apie „tai", kaip ir apie Katynės žudynes, pasaulis seniai su­žinojo - bet juk žudė ir naikino tai ne Vaka­rų pasaulio žmones... Užuot principingai re­agavę, Vakarai žudikams ir ubagams padėjo atsistoti ant kojų, ir šie dar ilgai egzistavo, kol galiausiai visais atžvilgiais bankrutavo ir pelnytai žlugo.

Skyrelyje „Ledo vaikystės prisiminimai" pensininkas Gintautas Martynaitis į Trofi­movsko salą pateko būdamas šešerių metu­kų kartu su mama ir broliuku. Jis savo arti­miesiems nupiešė vaikystėje tremties praga­re matytus vaizdus. Pavyko labai tiksliai, beveik fotografiškai pavaizduoti tai, kas per vi­są gyvenimą išliko atmintyje: trėmimo diena su vagonais, ginkluotais sargybiniais ir tre­miamaisiais, 500 žmonių išlaipinimas Lenos upės žiotyse visiškoje dykynėje, darbas van­denyje kraunant rąstus, barakų statyba, siau­bingas gyvenimas barake, mirusiųjų vilkimas į štabeliavimo vietą, „mirusio" atnešimas į baraką, suštabeliuoti mirusieji, vergai veža malkas ponams, kelionė į kalėjimą, gimto­sios kalbos pamoka barake ir žvejyba žiemą. Iš viso 15 piešinių, 16-tas - Lenos žiočių sche­ma su gyvenvietėmis.

Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis apie G. Martynaičio pieši­nius rašo: „Klaupiuosi prieš Gintauto Mar­tynaičio piešinius - prisiminimų ciklą - be­žadį mūsų tautos tremtinių kančios, aukos ir tikėjimo liudytoją. (...)"

Skyrelyje „Pirmyn!" Ričardas Vaicekaus­kas rašo, kaip Trofimovsko saloje buvo nai­kinama lavonų krūva. Tą siaubingą nusikal­timą žmogiškumui matė 16-metis tremtinys Ričardas. Prisiminimuose „Pirmyn!" detaliai aprašyta žmonių kankinimo, marinimo ir nai­kinimo technologija. Pasakyti, kad tai, kas pa­rašyta prisiminimuose, yra siaubas, reiškia nieko nepasakyti. Sunku patikėti, kad tai, kas buvo, nebuvo klaikus sapnas.

Skyrelyje „Trofimovsko salos tremtinių sąrašas" pateikta trumpa informacija apie 152 tremtinių šeimas. Prie daugumos pavar­džių prierašas - žuvo arba mirė Trofimovske.

Knygos pabaigoje pateikta informacija apie „Lapteviečių" broliją. Vienas svarbiau­sių lapteviečių tikslų - atskleisti sovietinio genocido žiaurumą ir siekti, kad apie tai ži­notų ne tik Lietuvos žmonės, bet ir kitų ša­lių visuomenė.

© 2008 „XXI amžius“