Sąjūdžio ištakose giliau pasikasus
Vilius BRAŽĖNAS
Sąjūdžio 20-mečio minėjimuose pasijuto vengimas giliau pažvelgti
į jo kilmės tikrovę. Tai buvo galima
pastebėti ne tik iniciatorių",
bet ir išlikusio Sąjūdžio šalininkų
kalbose.
Teisingai ir vienoje, ir kitoje mi-nėtojų pusėje tarp ištakų buvo minima Lietuvos
piliakalnių dvasia. Tačiau kai kas kėlė įtarimą, jog ji
galėjo susidurti ir su okupanto spynomis užrakintomis kai kurių Persitvarkymo Sąjūdį"
kūrusių tautiečių širdžių durimis. Tuos įtarimus
sustiprina lengvai atrandami sovietinio okupanto istoriniai žingsniai į perest-roiką". Per
perestroiką" tai nuveda į 1959 metais aukšto
rango kagėbisto Šelepino raportą". Juo reikalaujama pakeisti Sovietų Sąjungos įvaizdį kad išgelbėtų
SSRS nuo žlugimo. Selepinas drauge su Mironovu raportą pateikė kompartijos centro komitetui. Už
tai, nusodinus gen. Serovą, Selepinas gavo KGBviršininko postą, o Mironovas - svarbų Administracinių organų skyriaus vadovo postą.
Įdomu, kad Šelepino 1959 metų planas pakeisti SSRS įvaizdį rado atgarsį
perestroikos" metais. Popiežius Jonas Paulius II prancūzui žurnalistui yra pareiškęs, jog Gorbačiovas gavo neįmanomą uždavinį: pakeisti sovietų
įvaizdį ne-pakeičiant sistemos".
Tai tik patvirtina, kad Persitvarkymo
Sąjūdis" buvo Šelepino raporto toli ateitin
siekiančio plano padarinys. Buvo planuota pakartoti sėkmingą Lenino apgaulę - NEP (Naują ekonominę politiką)
ir su Vakarų pagalba išgelbėti Sovietų Rusiją
nuo neišvengiamo žlugimo.
Leninui buvo lengviau nei Gorbačiovui
apgauti Vakarus. Nežiūrint jo jau sukeltos teroro
bangos, pasaulis dar nebuvo aiškiai matęs kruvinų žmogėdriško komunizmo dantų. Nors daug kas ir
dabar užsimerkia prieš faktus, po karo ir po
Stalino nusibaigimo kilusio ideologinio pasimetimo, ekonominių bėdų ir kylančio nacionalizmo pavergtuose kraštuose, Gorbis buvo priverstas prisidengti nuolaidomis, net nacionalizmo pakentimu. Tokia maski-rovka" buvo plačiai naudojama.
Be to, pagal Šelepino
planą paveikti Vakarus, net KGB buvo
pakeistas, nukreipiant geroką dalį jo
dėmesio nuo teroro ir šnipinėjimo į
dezinformaciją. Net buvo KGB
įsteigtas D" skyrius. Čia, ko gera,
ieškotina ištakų" ir mūsų
išeivijoje kilusio kultūrinių
ryšių" ir kitokio bendravimo
(broliško") su okupuotos Lietuvos
nomenklatūra bei su kultūrininkais" per Tėviškės draugiją".
Tad maždaug tokiame darže Kremlius daigino persitvarkymą". Atsirado
liaudies frontai". Pirmiausia
patikimoje Estijoje, kurios KP gensekas
buvo Gorbio klasės (kažkokios)
draugas. Pagaliau, matyt, buvo kam
reikia" duotas įsakymas
spontaniškai" organizuoti persitvarkymą"
okupuotoje Lietuvoje. Prisimenu tuo metu skaitęs dienraštyje The Washington Times" lakonišką
pareiškimą, kad Gorbis bando panaudoti pabaltie-čių nacionalizmą perestroikai išgelbėti". Neaišku, kaip buvo prieita
tokios nuomonės. Tačiau netrukus pasirodė, kad lietuviai nacionalizmą panaudojo
priešingai: Persitvarkymo sąjūdyje" sukūrė
dvasinį Lietuvos Sąjūdį". Išnaudotas KGB su-silpninimas ir pasimetimas Maskvos ir Vilniaus
komunistams neįprastoje politinėje padėtyje. Paliekant
detalių žinovams iniciatyvininkų grupės" vidujinių manevrų vertinimus, belieka pasidžiaugti Sąjūdžio vaidmeniu Nepriklausomybės atstatyme. Atrodo, jog tik
dvasinis Sąjūdis tęsė Sąjūdžio veiklą. Sunku suprasti, kodėl tiek daug iniciatyvinės grupės narių pasakę A" nepasakė B". Lyg ūkininkas, apsėjęs lauką grūdais, parduotų arklius ir padargus ir išvažiuotų
į miestą. O daugelis, su keliomis išimtimis, rizikavo
laisve ir gyvybe, jei perestroiką" būtų pavykusi.
Keistokai atrodo po 20 metų atsibudusių kai kurių iniciatyvininkų raginimai
uždaryti veiklą tęsiantį Sąjūdį. Deja, pastebėjau
tik du politinėje bei visuomeninėje veikloje ir spaudoje pagirtinai dalyvavusius iniciatorius" - Bronių Genzelį ir Romualdą Ozolą. O dar keleto tokių kaip Ozolas,
energingų, nuomonės neslepiančių, giliai ir plačiai
mąstančių iniciatorių" įsivėlimas į valstybės reikalus būtų pakeitęs į gera ne tik politiką,
bet ir nušvietę kita šviesa dvidešimties metų sukaktį.
Sąjūdžio reikia! Ypač įvairiausių, kad ir kitais vardais pasivadinusių sąjūdžiukų"
plačiojoje Lietuvoje. Tik reikia ne filosofinių teoretinių
konferencijų, o dalykinių rinkėjų politinio švietimo seminarų. Ir ne vien Vilniuje. Šiemet laiką ir energiją reikėtų mesti į naujų rinkėjų telkimą atkovoti LR
Seimą iš nomenklatūrinių klanų bei iš Rusijos
atsibastė-lių rublių maišų. Čia praverstų daugelio iniciatorių" patirties ir smegenų pagalba. To, atrodo, ieško ir į valstybės
reikalus pradedanti žvalgytis jaunesnioji
karta.
Tad taip man atrodo sąjūdiniai reikalai, kaip juos matau iš tolo, o dabar kaip juos
suvokiu matydamas ir girdėdamas anuomet scenoje buvusius
veikėjus.
Vilnius
© 2008 XXI amžius
|