Atnaujintas 2008 m. birželio 18 d.
Nr. 46
(1639)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Spekuliacijos buvusio karo istorija

Petras KATINAS

Šiemet Maskvoje po neilgos per­traukos vėl keliama į padanges So­vietų Sąjungos pergalė prieš Vokie­tiją Antrajame pasauliniame kare. Beje, šis terminas jau išbrauktas iš oficialių publikacijų ir komentarų ir vartojamas senasis - „Didysis tėvy­nės karas". Dar daugiau, V. Putinas įsakė parengti naują daugiatomę to karo istoriją, kuri esą būsianti galu­tinė (tų „daugiatomių istorijų" apie praėjusį karą prirašyta daugybė), o gynybos ministras Anatolijus Serdiu-kovas įsakė išslaptinti daugiau kaip pusantro milijono karo laikų ypač slaptų dokumentų. Pasak ministro, negerai, kad praėjus tiek metų po pergalės daugelis ne tik paprastų žmonių, bet ir mokslininkų bei isto­rikų nežino visos tiesos. Tačiau isto­rikai netiki tokiais ministro A. Ser-diukovo žodžiais, nes dabar prie daugelio dokumentų, kurie buvo iš­slaptinti dar prezidento Boriso Jel­cino laikais, prieiti vėl draudžiama.

Pirmiausia iki šiol niekas neži­no, kiek sovietų karių žuvo Antro­jo pasaulinio karo frontuose. Stali­nas paskelbė, jog žuvusių buvo sep­tyni milijonai. Po Stalino mirties Ni­kita Chruščiovas paskelbė, kad žu­vo 20 milijonų, o iš pirmojo ir pas­kutiniojo SSRS prezidento Michai­lo Gorbačiovo lūpų pasaulis išgir­do naują žuvusiųjų skaičių - 27 mi­lijonus. Taip dabar ir yra užrašyta Rusijos ir SSRS istorijos vadovė­liuose bei naujuose enciklopedi­niuose leidiniuose. Bet vis daugiau istorikų yra įsitikinę, kad ir M. Gorbačiovo paskelbtas skaičius nėra teisingas. Kalbama mažiausiai apie 40-45 milijonus. Tiesa, Sovietų Są­jungoje niekas niekada neskaičiavo, kiek žuvo Stalino išdavikais pa­skelbtų karo belaisvių, partizanų ir t. t. Žinoma, griežtai įslaptinti ir vargu ar kada nors bus atskleisti duomenys, kiek tūkstančių sušaukė SMERŠ'o smogikai. Tai jie masiš­kai žudė bėgančius iš mūšio lauko kareivius ir karininkus, netgi gene­rolus. Nesvarbu, kad ypač karo pra­džioje į mūšį buvo siunčiami neap­mokyti naujokai rekrūtai, kurių daugelis net šautuvų neturėjo. Bu­vo įsakyta, kad antroji puolančiųjų eilė pasiimtų ginklus iš jau žuvusių atakoje pirmosios eilės karių. Apie tai savo metu rašė ne vienas rusų rašytojas frontininkas, išgyvenęs tą košmarą. Maskvos mūšio dalyvis ra­šytojas Vasilis Bykovas sukrėtė vi­suomenę savo knyga „Nužudyti prie Maskvos" („Ubytyje pod Mosk-voj"). Negalima pamiršti ir to, kad sovietų generolai, o ypač vyriausias iš jų, genialiausiu pasaulio karve­džiu paskelbtas maršalas G. Žuko­vas, siuntė į mirtį dešimtis tūkstan­čių neparengtų kareivių, puikiai ži­nodami, kad jie bematant žus mū­šio lauke. Ir legendiniu paskelbtas maršalas aukų niekada neskaičiavo ir niekas nežino, kiek jų žuvo. Ap­skritai sovietinėje ir rusų „doku­mentinėje" literatūroje tas nepa­prastai žiaurus žmogus, kuriam bu­vo nusispjaut ne tik į eilinius, bet ir į kiekvieną savo pavaldinį, paskelb­tas vieninteliu. Vienas toks „žmo­nių sielų inžinierius" savo knygą apie G. Žukovą taip ir pavadino -„Vienintelis". Joje net Stalinas pa­vadintas priekvailiu karvedžiu, o štai Georgijus Konstantinovičius tiesiog brangakmenis, vienintelis tė­vynės išgelbėtojas, didysis karo ge­nijus. Galima pacituoti dar vieno autoriaus, žymaus rusų artisto Bo­riso Sičkino, buvusio G. Žukovo ar­timo bičiulio ir nuolatinio sugėro­vo knygą „Aš iš Odesos. Sveiki" (Sankt Peterburgas, 1996 m.). Štai ką jis rašo: „Žukovo aptarnaujantį personalą sudarė asmenys ne že­mesnio kaip generolo - majoro laipsnio. Jie visi buvo liokajai ir padlaižiai. Tai jie blizgino jam ba­tus, padengdavo ir nurinkdavo sta­lus. Žodžiu, buvo labai panašūs į pa­klusnius šunis. Vos išgirdę maršalo nurodymus lenkdavosi iki žemės. Klaiku ir pasibjaurėtina buvo žiū­rėti į tuos žmones, praradusius bet kokią pagarbą sau. Maršalui jie te­buvo tiktai tarsi dekoratyviniai šu­neliai. Tiksliau, jie vien savo natū­ra buvo šunsnukiai".

Galima dar paminėti Maskvos is­toriko Aleksandro Osokino knygą „Didžioji Didžiojo tėvynės karo pa­slaptis" (Maskva, 2007). A. Osokinas pamini įdomų legendinio Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio pokalbį su Sovietų Sąjungos pasiunti­niu Londone Ivanu Maiskiu tuoj po to, kai Hitleris užpuolė buvusį sąjun­gininką Staliną. V Čerčilį labai suner­vino sovietų pasiuntinio I. Maiskio ka­tegoriški reikalavimai suteikti Mask­vai didelę karinę ir ekonominę pagal­bą ir gąsdinimai, kokia katastrofa iš­tiks Didžiąją Britaniją, jeigu SSRS pralaimės. Į tai V Čerčilis atsakęs: „Tik­tai prisiminkite, jog dar prieš kelis mė­nesius mes savo saloje nežinojome, ar jūs nestosite prieš mus vokiečių pusė­je. Mums atrodė, kad tai visiškai įma­nomas dalykas. Bet netgi tokiu atveju mes (Didžioji Britanija - aut.) buvo­me visiškai tikri savo pergale ir nieka­da nemanėme, jog tai gali priklausyti nuo jūsų - Sovietų Sąjungos - veiks­mų. Todėl jūs neturite jokios teisės mums priekaištauti".

Iš tiesų V. Čerčilis turėjo pagrin­dą taip kalbėti. Toliau istorikas A. Osokinas pateikia prielaidas, kad Stalinas kare su Anglija visai rimtai planavo stoti Hitlerio pusėn, nes bu­vo įsitikinęs, kad be SSRS resursų Hitleris karo prieš Didžiąją Britani­ją nelaimės. Todėl A. Osokinas da­ro išvadą, kad Stalinas todėl ir igno­ravo savo šnipų ir agentų pranešimus apie Hitlerio rengiamą karą prieš SSRS. Stalinas netgi įsakė demon­tuoti kai kuriuos pasienio įtvirtini­mus. „Tad kodėl Hitleris, buvęs la­bai suinteresuotas bendradarbiavi­mu su Maskva, davė įsakymą užpul­ti SSRS? Tai įvyko ne tik dėl Hitle­rio nepasitikėjimo Stalinu, bet ir dėl labai sumanios ir protingos Didžio­sios Britanijos diplomatinės politi­kos". Knygoje pabrėžiama, kad ne tik sovietiniai ir rusų, bet ir dalis Va­karų istorikų neatkreipia dėmesio į Stalino ir Hitlerio diplomatinius ir karinius santykius. Pateikiamos cita­tos iš viešų ir privačių Stalino pasi­sakymų apie jo ir Hitlerio „ginklo brolybę", ypač 1939 metų Lenkijos okupacijai prasidėjus bei jai pasibai­gus. Juk Hitlerio Liuftvafės karo lėk­tuvai skraidė sovietiniu benzinu ne tik bombarduodami Lenkiją, bet ir Anglijos miestus. O kai anglų karinės jurų pajėgos užblokavo britų lai­vus skandinusį vokiečių karinį „pi­ratą" „Komet", sovietų ledlaužiai iš­vedė tą laivą per Šiaurės jūros kelią ir priglaudė jį apsaugodami nuo bri­tų karo laivų. Pagaliau 1941 metų rugpjūtį, kai buvo susitarta dėl ben­dros Irano britų ir sovietų kontro­lės, Raudonosios armijos politrukai Irano teritorijoje išmetė šimtus pro­klamacijų, kuriose Irano žmonės ra­ginami sukilti prieš britus. Kai sovie­tų karinės misijos Irane vadovui bu­vo pareikštas Anglijos protestas dėl tokių priešiškų veiksmų, britų kole­gai buvo atsakyta, kad tos proklama­cijos atsirado dėl „tipografinio bro­ko". A. Osokinas savo knygoje taip pat pateikia faktų, jog tuoj po Mo­lotovo-Ribentropo pakto pasirašy­mo Maskva ėmė nuolat jį pažeidi­nėti - dalinantis Lenkiją ir užgro­biant Lietuvą. Todėl Hitleris ir ne­galėjo atleisti Stalinui. O kai Vokie­tijos ambasadorius Maskvoje grafas Fridrichas fon Šulenburgas įteikė SSRS užsienio reikalų „liaudies ko­misarui" V Molotovui notą - memo­randumą apie karo paskelbimą So­vietų Sąjungai, Molotovas vos ne su ašaromis akyse išlemeno: „Kuo gi mes to nusipelnėme?"

Knygoje taip pat pateikiami do­kumentai dėl generolo Pavlovo ir ki­tų generolų sušaudymo karo pra­džioje, apkaltinus juos nepasiprieši­nus Vermachto puolimui. Nors nei generolas Pavlovas, nei jo generolai nieko negalėjo padaryti, nes Stalino įsakymu iš jo armijos buvo atimti me­chanizuoti korpusai ir aviacija. Dėl to nusišovė aviacijos generolas Kop-cevas ir Vakarų fronto korpuso ko­misaras Nikolajus Vašutinas.

Tai, žinoma, tik dalis praėjusio karo paslapčių, kurios įslaptintos so­vietų kariniuose archyvuose. Jeigu būtų įvykdytas Rusijos gynybos mi­nistro Serdiukovo įsakymas išslap­tinti 1,5 mln. archyvinių dokumentų (kuo beveik niekas netiki), paaiškė­tų dar daugybė panašių dalykų.

Antrojo pasaulinio karo aukos

Nors nuo Antrojo pasaulinio ka­ro pabaigos praėjo 63 metai, tačiau iki šiol to karo nuostoliai vis didė­ja. Istorikai vis dar nesuskaičiuoja, kiek žmonių žuvo karo metais. Prieš 15 metų buvo skelbiama 50 milijonų, dabar - daugiau kaip 70 milijonų. Matyt, niekas niekada ne­suskaičiuos, kiek žmonių žuvo nuo karo veiksmų, epidemijos ir bado Azijoje, o ypač Kinijoje. Šiuo metu įvairiose publikacijose skelbiami to­kie duomenys (įskaitant ir kare ne­dalyvavusias neutralias valstybes): Sovietų Sąjunga - 27 mln. žmonių, Lenkija - 6 mln., Japonija - 2,7 mln., Indija -1,5 mln., Prancūzijos Indokinija - l mln., Kinija - 20 mln., Japonija - 2,7 mln., Vokietija - 7,3 mln., Prancūzija - 600 tūkst, Didžioji Britanija - 450 tūkst., Ju­goslavija -1,7 mln., Rumunija - 850 tūkst., Italija - 454 tūkst., Čekoslo­vakija - 326 tūkst., Graikija – 300 tūkst., Nyderlandai - 246 tūkst., Suomija - 97 tūkst., Belgija - 86 tūkst., Bulgarija - 25 tūkst., Veng­rija - 580 tūkst., Norvegija - 9,5 tūkst., Danija - 3,2 tūkst., Ispanija - 4,5 tūkst., Graikija - 300 tūkst., Austrija - 400 tūkst., Jungtinės Amerikos Valstijos - 418 tūkst. žmonių.

Tai, žinoma, ne visos aukos. Pavyzdžiui, niekas niekada nesu­žinos, kiek žmonių buvo nukan­kinta ir numarinta badu Stalino GULAG'uose ar Lubiankos pože­miuose. Pakanka tiktai perskaity­ti per stebuklą gyvu išlikusio ru­sų rašytojo Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymus" („Kolyms-kije raskazy" Maskva, 1990). Tai šiurpūs pasakojimai apie tiesiog žmogėdriškus NKVD veiksmus, šimtų tūkstančių ne tik sovietinių, bet ir atvežtų iš kitų šalių kalinių kančias, badą, katorginį darbą aukso kasyklose, po kurio iš tūks­tančio atvarytų į pamainą kalinių į barakus grįždavo tik pusė.

Galima neabejoti, kad V. Puti­no sumanytoje naujoje „Didžiojo tėvynės karo" daugiatomėje istori­joje apie tai nebus užsiminta. Ne to­kie žmonės dabar sėdi Kremliuje. Dzeržinskio, Jagodos, Ježovo, Be-rijos, Andropovo ir kitų palikuonys negali kirsti savo šaknų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija